2020 10 21

Linas Ikanevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kodėl Laisvės partija sulaukė pasisekimo ir ką tai reiškia tikintiesiems?

„Laisvės partijos“ rinkimų kampanijos paskelbimas.
„Laisvės partijos“ rinkimų kampanijos paskelbimas. Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotrauka

Seimo rinkimai ir juose visus nustebinęs Laisvės partijos pasirodymas turbūt daugelį tikinčiųjų privertė gerokai sunerimti. Mane iki šiol maloniai stebina tai, jog šis nerimas kilo ne vien dėl to, kad „tikinčiųjų interesams bus prasčiau atstovaujama“, bet todėl, kad nuo šiol valstybės politika gali tapti pražūtinga daugeliui sielų. Krikščioniškas susirūpinimas artimu maloniai guodžia ir gera žinoti, kad tikintieji žvelgia toliau nei tik į savo asmeninius interesus, bet viską vertina amžinybės perspektyvoje.

Tačiau tai fakto nekeičia – artimiausius ketverius metus Seime turėsime itin liberalių pažiūrų politinę jėgą, kuri neabejotinai kels iki šiol politikų nekeltus klausimus. Ką tai reiškia tikintiesiems? Ko gero, pirmiausia – daugiau atsakomybės. Už save ir už artimą. Turėsime mokytis nepritarti destrukcinėms idėjoms, bet tuo pat metu – neatmesti paties žmogaus. Nepritarti idėjai iš meilės ją siūlančiam žmogui. Tai nelengva, labai atsakinga užduotis.

Tačiau taip pat svarbu gerai suprasti priežastis, lėmusias tai, jog tokios politinės jėgos pateko į Seimą. Sakysite, jaunimui nėra įdomus tikėjimas? Visgi manau, kad toks atsakymas būtų pernelyg supaprastintas, neapčiuopiantis problemos esmės ir todėl negalintis mūsų tenkinti.

Nuorodą į problemos supratimą, mano įsitikinimu, galime rasti Alyvų kalne ir Josepho Ratzingerio, popiežiaus Benedikto XVI, šio Biblijos fragmento komentare. Jėzus klausia mokinių: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ (Lk 22, 46). Kodėl miegate? Kaip rašo J. Ratzingeris, „mokinių mieguistumas amžių tėkmėje vis suteikia galimybę blogio galiai. Mieguistumas yra sielos surambėjimas, kai jos nejaudina <…> visos žemę niokojančios neteisybės ir kančios.“ (Jėzus iš Nazareto III, p. 125).

Argi nesurambėjo ir krikščionių politikų sielos? Per daug dažnai šie, kalbėdami apie vertybinius principus, rodos, nesistengdavo jų rūpestingai išaiškinti, bet tiesiog primesdavo kaip savaime suprantamą dalyką. Kartais atrodydavo, kad šių „savaime suprantamų“ dalykų jie nė patys gerai nesupranta, o kalba apie juos tik dėl to, jog žino esant „rinką“, kuriai tai aktualu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šis vertybinių principų neišaiškinimas yra svarbus dėmuo, aiškinant itin liberalios minties sėkmę rinkimuose. Liberalai dažnai sakosi besivadovaujantys mokslu. Žmonės, turintys geresnį išsilavinimą, statistiškai taip pat būna liberalesnių pažiūrų. Tai asmenys, kurie supranta argumentų kalbą ir dėl to darydami pasirinkimus jų ieško. Ir štai bėda – katalikai politikai labai retai varginasi tuos argumentus pateikti. „Negalima tuoktis tos pačios lyties asmenims, nes tai griauna šeimos sampratą“ – šis argumentas, jei apskritai jį galima taip pavadinti, tai labai jau silpnas ir neįtikinamas.

Ir tai liūdina, nes Bažnyčia turi puikių – labai stiprių argumentų tokioms diskusijoms – tiek teologinių, tiek mokslinių. Tačiau asmeniniu lygiu jų retai kada ieškoma, dėl to, atėjus metui, šie taip ir lieka paslėpti nuo plačiosios visuomenės. Tuomet iš tiesų ima atrodyti, kad katalikai esą kažkokie tamsuoliai, įsikibę į savo dogmas ir visiems jas primetantys; užsispyrę ir nenorintys klausytis kitaminčių. Tokia kritika, jei katalikai nesigilina į tikėjimo tiesas ir jų mokslinę argumentaciją, turi pagrindo. Ir tai liūdina, nes šiam įsitikinimui visuomenėje pakeisti reikia viso labo aktyvesnio domėjimosi tuo, kuo tikime.

Tačiau ar be vertybių katalikai politikai gali dar ką duoti? Žinoma! Ir tai dar viena priežastis, kodėl liberaliosios partijos tampa vis populiaresnės – tikintieji, tiek veikiantys politikoje, tiek ir veikiantys kasdienybėje, leidžiasi būti „suspaudžiami“ tik iki vertybinių klausimų. Atkreipkite dėmesį į politikus, kurie save pristato kaip atstovaujančius krikščioniškoms (bendražmogiškoms) vertybėms. Jie save taip pristato tik kalbai pasisukus apie LGBT, abortus ir panašius klausimus. Tačiau, kai kalbama apie paramą šeimoms, švietimą, sveikatos apsaugą – visuomeninio gyvenimo sritis, kurios natūraliai turėtų rūpėti tikinčiajam, nes būtent šiose srityse galima pasitarnauti darant gailestingumo darbus kūnui – šių politikų tikėjimas, rodos, nevaidina jokio esminio vaidmens, veikia tik partiniai ir panašūs, pirmiausia asmeninės ar partinės naudos ieškantys, susitarimai. Tuomet suprantama, kodėl katalikai politikai yra tapę tokie nepopuliarūs – jie tik kalba apie „kažkokias vertybes“, kurių, kaip aptarta, net negali argumentuotai apginti, o „realių“ darbų nedaro. 

Ir tai vėlgi liūdina. Nes šiuolaikinę Vakarų civilizaciją sukūrė būtent katalikai – žmonės, kurie kituose, o ypač silpniausiuose visuomenės nariuose, atpažino Jėzaus veidą. Pasiekimų tiek daug, kad būtų sunku juos visus šiame trumpame tekste paminėti, tačiau, laimei, didelę dalį jų surinko ir su ypatingu rūpestingumu savo mokslinėje (pabrėšiu – mokslinėje!) knygoje atskleidė Thomas E. Woodsas. Ši jo knyga prieinama ir lietuviškai.

Galiausiai teiginys, kad jaunimas natūraliai balsuoja už liberalias jėgas, tėra mitas. Kodėl jaunimas balsuoja už šiuos žmones? Kodėl stoja į tokias partijas ir patys įvairiais kitais būdais save tapatina su šia ar panašiomis ideologijomis? Nes jiems rūpi pasaulis, kuriame jie gyvena. Jiems rūpi aplinkosauga (prisiminkime Lietuvoje vykusius protestus už aplinkosaugą (Fridays For Future), žmogaus teises (Black Lives Matter). Jaunimui rūpi platesnis kontekstas, jiems rūpi viso pasaulio likimas. Ir visas šis rūpinimasis tuo, kas yra aplink, – net labai krikščioniškas.

Popiežiaus enciklika Laudato Si’ skirta aplinkosaugos temai, jo nuoseklios pastangos rūpintis vargšais visame pasaulyje, daugybė paraginimų šalių vadovams siekti taikos, raginimai nurašyti skolas skurdžioms pasaulio šalims, kurios dėl pandemijos įklimpo į dar didesnį skurdą… – beveik visa, ko siekia šiuolaikinis jaunimas, siekia ir Katalikų Bažnyčia. Tad kas trukdo jaunimui ir Bažnyčiai eiti išvien?

Didelę (jei ne didžiausią) įtaką tam turi katalikų politikų surambėjimas, negebėjimas žvelgti platesniu žvilgsniu – žinoma, nereikia manyti, kad Lietuva pati ims ir sustabdys pasaulinę klimato kaitą, bet teisinga ir prasminga klausti – ką Lietuva daro dirbdama šia linkme? Nes ambicingas (!!!) rūpinimasis gamta, švietimu, sveikatos apsauga – visa tai yra net labai krikščioniška ir, kaip matome – rūpi jaunimui. Todėl mąstymas, jog krikščionybė tėra atgyvena, kuri, kad ir ką darytų, niekaip nepritrauks jaunimo, būtų klaidingas įsitikinimas. Bažnyčia ir jaunimas tiesiog skirti vienas kitam!

Paskutinis pastebėjimas – žvelgdami į Laisvės partijos reklamines iškabas ar skrajutes, matydavome gausybę spalvų, džiaugsmo kupiną atmosferą, besišypsančius, kartais vos juoką sulaikančius veidus. Jei nesigilintume į politinę programą ir šias reklamas matytume pirmą kartą, atrodytų, kad matome tikrą katalikų partiją – į pasaulį nešančią džiaugsmą, optimizmą – gerąją naujieną. Ir visgi tai nėra praktikuojančių katalikų partija. Netgi katalikybei priešinga politinė jėga. 

Kas nutiko, kad tikintieji staiga tapo niūrūs, nusiminę ir pilki? Ar tik nesame miego apimti, kaip savo teologiniuose raštuose pastebėjo Josephas Ratzingeris? Jei taip, tuomet Jėzaus klausimas: „Kodėl miegate?“ skamba ir mums.