2021 05 03

Valdas Rakutis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kodėl lietuviams reikia švęsti Gegužės 3-iosios Konstitucijos jubiliejų?

Valdas Rakutis. Ievos Budzeikaitės nuotrauka.

Šiandien netrūksta straipsnių ir šventinių kalbų, susijusių su 230-osiomis gegužės 3-iosios Konstitucijos metinėmis. Akcentuojama, kad tai antroji pasaulyje, pirmoji Europoje Konstitucija, kad ji atnešė laisvę, kad pakeitė santvarką, įvedė konstitucinę monarchiją, kad buvo atšauktos kai kurios senos normos, pavyzdžiui, liberum veto. Negalima sakyti, kad tai būtų iš esmės netiesa, bet nėra ir tinkamai suvokiama šio akto paskirtis bei priėmimo reikšmė.

1772–1775 m. įtvirtinus I Respublikos padalijimo rezultatus, iš esmės pasikeitė politinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemėlapis. Familijos-Respublikonų konkurencija išsikvėpė, pralaimėjus abiem stovykloms. Tačiau Nuolatinės tarybos įvedimas suteikė šurmuliuojančiai seimų ir seimelių valstybei daugiau tvarkos. Žinoma, už šios tvarkos buvo galima matyti Rusijos šešėlius, kuriems realiai Varšuvoje atstovavo Otto fon Stackelbergas – labai nemalonus ir nepagarbiai besielgiantis Rusijos ambasadorius. Tačiau ir tokiomis sąlygomis Stanislovui Augustui Poniatovskiui pavyko rasti sau vietą, kurios ilgai ieškojo ankstesniu laikotarpiu. Karaliaus oponentai tiek opozicinėje partijoje, tiek ir savojoje, patyrė fiasko ir atvedė kraštą prie teritorinių ir autoriteto praradimų. Jis gi buvo nuskriaustas, tačiau savaip išteisintas: juk valdovas siūlė sukoncentruoti dėmesį į krašto kultūrinius ir ekonominius reikalus, neliečiant didelės tarptautinės politikos, susitaikant su Rusijos dominavimu. Tokia laikysena po katastrofos buvo vienintelė įmanoma, ji tenkino ir aiškios perspektyvos neturintiems tautiečiams, ir Rusijai, kuriai reikėjo spręsti vidines problemas. Stanislovas Augustas netruko tapti realiu Nuolatinės tarybos lyderiu, derindamas savo žingsnius su Rusijos atstovais per specialiai šiems reikalams paskirtus pareigūnus. Nuolatinė taryba turėjo keturis departamentus, sudarytus iš Seimo ir Senato narių. Tai nebuvo ministerijos tikrąja to žodžio prasme, greičiau Seimo komitetai, vykdantys parlamentinę kontrolę, tačiau tokia forma leido valdyti ir kontroliuoti kraštą. Tiesioginės vykdomosios valdžios funkcijos buvo patikėtos komisijoms ir seniesiems pareigūnams, nesuteikiant jiems visos valdžios. 

Sistemos tikslas buvo neleisti susidaryti didesniems galios centrams. Iždo reikalais daugiausia rūpinosi atskiros Lenkijos karalystės ir LDK iždo komisijos, kariuomenės reikalais – pats Karo departamentas, valdovo karinė kanceliarija. Mat Pranciškus Ksaveras Branickis ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis 1775–1776 m., veikdami per atskiras karo komisijas, pasidarė per daug savarankiški, ir jos buvo panaikintos. Etmonai, gavę didžiulius atlyginimus, realiai buvo nušalinti nuo realios valdžios, bet turėjo pareigą posėdžiauti Karo departamente, kur be valdovo ir rusų pagalbos nieko tikro padaryti nebuvo galima. Švietimo reikalais rūpinosi Edukacinė komisija, iš panaikinto Jėzuitų ordino perėmusi visą ordino nuosavybę. Nors Nuolatinėje taryboje buvo Užsienio reikalų departamentas, užsienio reikalų srityje Respublikai iš esmės atstovavo Rusijos diplomatai, išskyrus paties valdovo reikalus. Esant tokiai komplikuotai sistemai, geriausia buvo rūpintis kultūros ir švietimo reikalais, ir tam buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. 1775 ir 1788 m. buvo tobulinama valstybės švietimo sistema, investuojama į universitetus, statomos klasicistinės bažnyčios, klestėjo menai ir architektūra. Ypač sėkmingai veikė Policijos departamentas ir Gerosios tvarkos komisijos, besirūpinančios miestų reikalais. Veikiant energingiems dvaro ir didiesiems iždininkams, buvo geriau administruojamos valdovo valdos. Šiaulių ir Gardino ekonomijose buvo kuriami pirmieji fabrikai, skirti tenkinti valstybės poreikius. Kariuomenei stiprinti trūko politinės valios ir Rusijos paramos, todėl daugiausia dėmesio buvo skirta tobulinti biurokratinę sistemą, išgyvendinant visokius nepageidautinus reiškinius: grobstymus, nenumatytų laipsnių skyrimą, buvo bandoma apriboti prekybą laipsniais. Tokiu būdu valstybė buvo stiprinama, nors ir neturint visiško suvereniteto, kūrėsi biurokratinės struktūros. Visuomenė darėsi šviesesnė, labiau linkusi pritarti pribrendusioms reformoms, atviresnė išoriniam pasauliui. 

Negalint daug ko daryti ir kalbėti viešai, pasinerta į masonų tipo organizacijų veiklą, buvo steigiami klubai ir kitokios organizacijos. Labai trūko pinigų strateginiams sektoriams, tačiau kai kuriose srityse buvo pastebimas lėtas stabilus augimas. Laikotarpio pabaigoje valdovas smarkiai sustiprino savo įtaką. Energingai veikdamas visuomenėje, rašydamas daugybę laiškų, užmegzdamas santykius, padėdamas žmonėms, Stanislovas Augustas Poniatovskis tapo faktiniu valstybės valdovu. Didžiausias jo trūkumas buvo negebėjimas tvarkyti finansinių reikalų, jis skendo skolose. Valstybė buvo priversta prisiimti dalį jo skolų, Rusijos imperatorė Jekaterina dažnai skolindavo valdovui pinigų, išlaikydama jį savo kontrolės lauke. Galima sakyti, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovas sukūrė klasikinius XIX a. žinomos baltųjų partijos politikos principus: nesipykti su stipriąja Rusija, rūpintis tomis sritimis, kurios netrukdo faktiniam šeimininkui, formuoti savo šalininkų stovyklą ir daryti tai, kas yra įmanoma, neužmirštant savosios gerovės.

Šis ramus laikotarpis gerai tiko politinės ir ekonominės minties raidai. Tai laikotarpis, kai tapo populiarios fiziokratų idėjos, kreipusios didikų ir bajorijos dėmesį į savojo ūkio administravimo reikalus, pritariant priverstinį valstiečių darbą keisti samdomu, taikyti visokias ūkines inovacijas, domėtis pažanga ir ją vykdyti savo valdose. Antonio Polavskio darbuose buvo kalbama apie monarchijos ir Respublikos kompromisus, pavyzdžiu laikant Didžiąją Britaniją. Nors sąlygų proveržiui nebuvo, kraštas pasirinko tinkamą evoliucinio augimo kelią. Nors išliko ir senoji konservatyvioji bajorijos grupuotė, reprezentuojama Michalo Vielhorskio, o Lietuvoje – Karolio Stanislovo Radvilos, jos reikšmė gerokai sumažėjo. Ieškoti laimės receptų praeityje tapo nebe taip populiaru, daug daugiau vilties atrodė galima rasti kituose kraštuose, ieškant idealaus sprendimo ateičiai. Valdovas išmaniai laviravo tarp įvairių politinių grupių ir stovyklų, sudarydamas sąlygas tam tikrai pusiausvyrai. XIX amžiaus istorikai labai teigiamai vertino Stanislovo Augusto Poniatovskio pasirinktą strategiją. Šie istorikai ilgainiui buvo pavadinti Krokuvos mokykla.

1787 m. kurį laiką trukęs taikos laikotarpis baigėsi. Jekaterina II leidosi į susitikimą su Austrijos imperatoriumi Jozefu II per neseniai aneksuotas žemes; susitikimas turėjo įvykti Kryme. Jaunas Osmanų imperijos sultonas, nesusitaikydamas su Rusijos politika laikinai jai priskirtose 1774 m Kiučiuk Kainardžios sutartimi, pareikalavo tuoj pat pasitraukti iš okupuotų teritorijų. Juridinio pagrindo tokiam reikalavimui netrūko, nes Rusija 1783 m. aneksavo pagal sutartį nepriklausomas žemes, pietinių Juodosios jūros pakrančių stepių, Kaukazo priekalnių ir Krymo žemėse pradėjo kurti gyvenvietes ir statyti tvirtoves o buvusiam favoritui Grigorijui Potiomkinui buvo suteiktas Tauridės kunigaikščio titulas. Šis kunigaikštis sugebėjo gauti ir Lenkijos pilietybę, todėl buvo galima spėti, kad mirus Stanislovui Augustui Poniatovskiui jo vietą gali užimti būtent tokio pobūdžio „monarchas“. Rusija karui buvo pasirengusi tiek diplomatiškai, tiek militariškai, tačiau kovos veiksmai pareikalavo visų imperijos resursų, o tai sudarė sąlygas kaimynams gauti kokios nors naudos. Stanislovas Augustas Poniatovskis, laikydamasis bendradarbiavimo su Rusija politikos, nusprendė pasiūlyti jai karinę sąjungą, kuri leistų Rusijai gauti keliasdešimt tūkstančių Respublikos kavalerijos paramą. Už tai Rusija turėjo leisti Lenkijos ir Lietuvos Seimui padidinti kariuomenę, suteikti finansinę paramą ir pažadėti perduoti Lenkijai Akermano uostą prie Juodosios jūros. Nors pasiūlymas buvo abejotinos vertės, Jekaterina leidimą didinti kariuomenę davė.

Toks buvo 1788 m. pradėjusio posėdžiauti Seimo juridinis-politinis pagrindas. Faktiškai situacija buvo daug labiau komplikuota. Stanislovas Augustas Poniatovskis vyko susitikti su Jekaterina II į Kaniovą, minėto vojažo po Naująją Rusiją metu ir buvo trumpam priimtas. Tuo tarpu kiti, opozicijai priskirtini didikai tokios audiencijos negavo ir grįžo pažeminti ir nieko nepešę. Suerzintomis nuotaikomis netruko pasinaudoti Prūsijos diplomatija, skatindama opoziciją pasinaudoti Rusijos užimtumu, miglotai žadėdama pagalbą išsiveržti iš Rusijos įtakos. Operacija visiškai pavyko, ir susirinkęs Seimas buvo dominuojamas proprūsiškos opozicijos. Seimui neberūpėjo pagalba Rusijai, o siekis pasinaudoti proga ir sustiprinti Lenkijos ir Lietuvos valstybę didinant kariuomenę ir reformuojant mokestinę sistemą.

Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė tuo metu siekė apie 23 tūkstančius karių, iš jų tik kiek per 4000 sudarė LDK. Tokia disproporcija susidarė todėl, kad Lenkijos iždas atsigavo anksčiau ir didesnės įplaukos buvo naudojamos kariuomenės didinimui, tuo tarpu Lietuvos iždas tokių pinigų neturėjo ir 1788 m. kariuomenė buvo praktiškai tokio paties dydžio, kaip ir 1775 metais. Susirinkęs Seimas sprendė, kokios gi kariuomenės reikėtų Respublikai. Nors blaivesni protai sakė, kad daugiau kaip 60 tūkstančių Respublika nebus pajėgi surinkti (ir taip kariuomenė didėtų keletą kartų), patriotinio polėkio paskatintas Seimas nutarė kariuomenę didinti iki 100 000 karių, t. y. daugiau nei 4 kartus. Atitinkamai Lietuvos kariuomenė turėjo didėti 7–8 kartus, iki 33 tūkstančių. Natūralu, kad toks didinimas reikalavo drastiškai padidinti mokesčius. Įgyvendinus šias reformas, kaip tikėjosi Seimo vadovai, būtų pavykę sudaryti Rusijos kariuomenei rimtą atsvarą, o pasirašius gynybinę sutartį su Prūsija buvo galima pasiekti jėgų balansą, sudariusį sąlygas tikrajai nepriklausomybei. Buvo galima spėti, kad tokios reformos ir sąjungos paskatins prie šios naujos jėgos prisijungti ir kitas jėgas, siekusias pažaboti Rusijos plėtrą, visų pirma – Turkiją, Didžiąją Britaniją ir net Prancūziją, su nerimu stebėjusias Rusijos stiprėjimą Juodojoje ir Baltijos jūrose.

Valstybė energingai ėmėsi reformų. Per pirmuosius dvejus metus kariuomenė buvo didinama revoliuciniu greičiu. Žinoma, 100 tūkstančių buvo nepasiekiama svajonė, tačiau vadinamasis laikinasis etatas, 63 tūkstančiai karių, pasirodė visai realu. Lietuvos kariuomenę pavyko padidinti iki 12,5 tūkstančių karių, ir nors tai buvo toli gražu iki planuoto skaičiaus, labiau didinti nebuvo prasmės, nes trūko ginklų, karininkų, puskarininkių ir specialistų, jiems parengti reikėjo laiko ir pastangų. Kai kurių netikėtų rezultatų davė ir valstybės pajamų didinimas: paaiškėjo, kad daugiausia pajamų duodantys valstybės ūkio subjektai – miestai yra sulaukę mažiausiai valstybės dėmesio, todėl norint surinkti daugiau mokesčių reikėjo peržiūrėti valstybės politiką miestų atžvilgiu, sukurti teritorinį savivaldos ir vykdomosios valdžios valdymo tinklą, reikalingą einamosioms kariuomenės didinimo reikmėms. Taip atsirado vienas iš veiksmingiausių ketverių metų Seimo išradimų – pavietų ir vaivadijų karinės civilinės komisijos, sprendusios čia ir dabar kylančias problemas ir galėjusios užtikrinti valstybės politikos įgyvendinimą vietinės valdžios lygmeniu. Miestų reforma pareikalavo peržiūrėti ir atstovaujamosios valdžios sudarymo principus, neišvengiamai reikėjo įtraukti miestiečius į valstybės valdymą, o tam reikėjo peržiūrėti pačią luominės valstybės sąrangą.

Esmine aplinkybe sėkmingam reformų procesui tapo politinių jėgų susijungimas. Valdovas pradžioje tikėjosi išlaikyti dominuojančią savo padėtį valstybėje, didinamą kariuomenę patikėdamas Nuolatinei tarybai ir jos Karo departamentui. Nepavykus to pasiekti, iniciatyvą perėmus opozicijai, valdovas nusprendė pakeisti strategiją ir prisijungti prie reformatorių. Karalius su Tauta, Tauta su Karaliumi! – šis šūkis nuskambėjo visoje valstybėje, geriausi protai sujungė savo pajėgas dėl valstybės reformos. Prasidėjo tiesiog reformų sąjūdis. Valdovo patirtis ir išmanymas buvo labai svarbu sėkmingai valstybės santvarkos reformai, o opozicijos vadai suteikė joms reikalingos dinamikos. Būtent krašto susijungimas valstybės intereso naudai davė tą proveržį, kuris ir sukūrė tai, ką mes vadiname Gegužės 3 dienos Konstitucija.

Formaliai žiūrint, 1791 m. priimtas dokumentas visai nebuvo konstitucija, o tik valdymo įstatymas (lenk. Ustawa Rządowa). Mat konstitucijomis Abiejų Tautų Respublikoje vadinti visi Seimo nutarimai nuo lotyniško žodžio Constituto – nutarimas. Tačiau savo prasme tai buvo tai, ką mes vadiname Konstitucija, nes joje buvo įtraukti esminiai santvarkos nuostatai. Šio dokumento nuostatos sprendė daug valstybės teisės problemų, neleidusių tinkamai valstybei plėtrai: buvo panaikintas svetimų valstybių kišimosi į Respublikos reikalus įrankis – liberum veto, panaikintos Rusijai suteiktos garantijos, o renkamo valdovo institucija pakeista į paveldimą. Mat XVIII a. elekcijos tapo kaimynų priemone savo įtakai sustiprinti. Paveldima valdžia leido užtikrinti tam tikrą valdžios tęstinumą. Socialinėje sferoje buvo nueita kompromiso keliu, paliekant galioti egzistuojančią luominę santvarką, tačiau pertvaros tarp luomų jau nebuvo tokios neįveikiamos: daliai miestiečių buvo suteiktos bajorų teisės, nemažai svarbių didikų įsirašė į miestiečių tarpą, pažadėta globai ir valstiečiams, jie formaliai paskelbti piliečiais. Tokiu būdu Gegužės 3 dienos dokumentas buvo esminis teisės aktas, sugebėjęs tradicinį Respublikos gyvenimą pakreipti pažangesne, labiau laiko nuostatas įtvirtinusia linkme.

Tačiau patvirtinus visuomenėje žinomas tiesas, norėtųsi uždėti kelis akcentus. Konstitucija nėra joks visuomenę išlaisvinęs aktas. Visuomenė jau nuo XVI a. buvo laisva ir demokratiška, tik kitokia, luomine tvarka. Bajorija sudarė žymų visuomenės procentą, taigi realiai balsavime dalyvavo daugiau žmonių nei Didžiojoje Britanijoje, kuri taip pat buvo luominė. Esminis reformos privalumas buvo laisvės praplėtimas į miestiečių luomą ir užsiminimas apie pilietinės visuomenės formavimą nepaisant luomo. Valstiečiai buvo paskelbti tautos dalimi, o krašto valdymas pasuktas efektyvumo linkme. Svarbiausia tuo metu buvo tai, kad Respublika patikėjo savo galiomis ir ėmėsi pati spręsti savo reikalus, tikėdamasi pabėgti iš priklausomybių ir sudarydama sąlygas toliau augti. Mat nelaimių priežastis buvo ne tik išorinis prispaudimas, bet ir vidinis neįgalumas. Mirtinas visų nurašytas ligonis paskelbė, kad jis tebėra gyvas ir pasveiks. Nors Konstitucija buvo priimta gudravimo keliu, siekiant sukviesti sprendimui palankius Seimo ir Senato narius (posėdis vyko pirmą povelykinės sesijos dieną, kai dalis Seimo narių nespėjo atvykti), kelis mėnesius vėliau vykęs vaivadijų ir pavietų apklausos procesas parodė, kad aktyvioji visuomenės dalis tikrai palaiko Konstitucijos nuostatas, o permainoms nepalanki mažuma yra tik mažuma. Pastebėtina, kad Lietuvos visuomenė apklausų metu pasirodė žymiai labiau remianti šį įstatymą nei Lenkijos. Paminėtina, kad Seimo posėdžiavimo metu buvo įsigalėjusi nuomonė, kad reformas vykdo būtent Lietuvos ir Livonijos grupė. Taigi Konstitucija yra labiau lietuviška nei lenkiška.

Kodėl Lietuvoje Konstitucijos minėjimas taip sunkiai skynėsi kelią? Dar ir dabar dalis visuomenės skeptiškai žiūri į šį aktą. Taip yra dėl to, kad nuo Lenkijos įtakos atsiskirti bandanti tarpukario istoriografija sveikintinais laikė visus bandymus atsiskirti nuo Lenkijos. Kadangi mažumoje likę Rusijos šalininkai ir reformų priešininkai siekė pasinaudoti neaiškiai Liublino unijos nuostatų atžvilgiu pasisakiusiu 1791 m. gegužės 3 d. įstatymu, ir kiek vėliau, apie 1791 metų spalio mėnesį, pasirodžiusį Tarpusavio įžado įstatymą, sprendusį minėtą problemą, apie kurį Lietuvos istoriografijoje nežinota ilgą laiką, prorusiškos Targovicos konfederacijos veikėjus imta laikyti kone didvyriais. Atsirado net targovičėnų-patriotų terminas. Nesvarbu, kad Adolfas Šapoka ištyrė Ketverių metų Seimo darbą lietuviškosios linijos požiūriu 1940 m. ir pripažino jį didžiai progresyviu reiškiniu, jo darbas nebuvo išspausdintas, o svarbiausios išvados buvo žinomos tik nedideliam specialistų skaičiui. Sovietmečiu toks rusiškai tautiškas naratyvas, kurio esmė – patriotai yra tie, kurie nuėjo su rusais, visai tiko ir buvo tautos prarytas nekramtant, realiai supainiojant pliusą su minusu.

Šiandien, minint Gegužės 3-iosios Konstitucijos jubiliejų, neužtenka minėti Konstitucijos pirmumą ar laisvę. Tai iš esmės tiesa, bet ne tai svarbiausia. Gegužės aktas sujungė Ketverių metų Seimo nuveiktus darbus, padėjo teisinius pagrindus nepriklausomai jungtinei valstybei, išsprendė problemas ir atvėrė naujų galimybių. Mes negalime pasakyti, kaip būtų vysčiusis mūsų valstybė, jeigu būtume įgyvendinę Konstitucijos nuostatas. Bet galime pasakyti užtikrintai, kad šiuo teisės aktu mes aiškiai įrodėme, kad Respublika nėra supuvęs pūlinys, Europos piktžaizdė, kurią galima tik išoperuoti lancetu, kaip tvirtino Rusijos propaganda, o progresyvi ir naudinga Europos valstybė, pateikusi demokratiškos valstybės alternatyvą grobuoniškoms absoliutinėms monarchijoms, iki tol dominavusiomis Europos politiniame žemėlapyje. Galbūt pirmą kartą XVIII a. istorijoje mes nebuvome kažkieno pakraštys ar įtakos zona, o avangardas, originali idėja, šviesulys ir alternatyva laisvės ir klestėjimo ištroškusioms tautoms. Todėl ne dėl supuvimo, o dėl pavojaus kaimyninei, pragmatizmu ir valstybiniu egoizmu paremtai politinei Rytų Europos sistemai mūsų valstybė ir buvo sunaikinta. Suvokimas, kad buvome didingi, suteikė vėlesniais dešimtmečiais mūsų tautiečiams jėgos ir tikėjimo savo jėgomis, būtent dėl to mes galėjome sukilti, pakilti vėl kritus ir išsaugoti savo vakarietišką katalikišką ir laisvės principais pagrįstą kultūrą. Su Gegužės 3-iosios dienos švente!