2021 06 22

Violeta Birbilaitė 

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kodėl literatūroje reikalingi monstrai?

Rašytojos Mary Shelley gotikinio romano „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas („Frankenstein; or, The Modern Prometheus“) 1831 m. leidimo pirmasis puslapis. Wikipedia.org nuotrauka

Violeta Birbilaitė yra Vilniaus universiteto vokiečių filologijos bakalauro studijų absolventė.

Literatūrinis monstras – figūra dėl savo neįprasto santykio su aplinka kelianti klausimų tiek skaitytojams, tiek literatūros tyrinėtojams.

Ypatingas monstro paveikslas gali ir žavėti, ir gąsdinti. Tačiau monstro vieta literatūroje neapima vien šiurpą ar nuostabą keliančio veikėjo vaidmens. Monstrai atskleidžia ir sudėtingą žmogaus prigimtį ar dar tiksliau – savo egzistavimu leidžia giliau pažvelgti į jos tamsiąsias puses, kurios iškyla į paviršių per monstriškumo apraiškas. Tyrinėjami kaip objektai, kurie perteikia ribines patirtis, baimes ir kontrastuoja su kasdieniu, įprastu pasauliu, monstrai yra neatsiejama literatūros ir mūsų pasaulio dalis. 

Pati monstro sąvoka yra nevienareikšmė, nes surasti vieną ir tikslų jos apibūdinimą būtų sudėtinga dėl nevienalytės monstro prigimties. Tyrinėjant monstriškumą ir jo supratimą skirtingais istoriniais laikotarpiais pastebima, kad, nors ir atpažįstamas ir svarstomas, monstro paveikslas ir santykis su juo yra kintantys. 

Štai antikos žmogui monstras yra hibridas, pabaisa, būtybė, kuri laužo visas normas. Nors mene antikos pasaulis dažnai vaizduojamas kaip estetikos ir grožio simbolis, monstriškumas ir su juo siejamas bjaurumas yra neatskiriama jo dalis. Pasak Umberto Eco, tyrinėjusio bjaurumo istoriją, antikinis pasaulis pilnas padarų, kurie yra ne tik bjaurios išvaizdos, tačiau taip pat skleidžiantys blogį ir trikdantys visą pasaulio tvarką. (Eco 2007) Tokie padarai, hibridai, neatsiejami nuo mitinių būtybių. Pavyzdžiui, Homero „Odisėjoje“ (VIII a. pr. Kr.) atpažįstami tokie monstrai kaip sirenos, moters ir paukščio hibridės, viliojančios ir nužudančios jūreivius, Scilė ir Charibdė, jūrų pabaisos, su kuriomis susiduria Odisėjas, Polifemas, žmogėdra kiklopas ir daugelis kitų. Tokie antikiniai monstrai, mitinės figūros įdomiai kontrastuoja su kasdieniu žmogiškuoju pasauliu. 

Monstras kaip hibridas ar mitinė pabaisa vaizduojamas ir vėlesnėse epochose. Pavyzdžiui, Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ (XIV a.), viename ryškiausių viduramžių – ankstyvojo Renesanso kūrinių, vaizduojamos tiek antikos laikotarpio, tiek naũjos, kartu su krikščionybe atsiradusios pabaisos: Cerberis – trigalvis šuo, saugantis pragaro vartus, harpijos, Liuciferis ir kiti skirtinguose pragaro ratuose pasirodantys monstrai. 

Svarbu paminėti, kad plintant krikščionybei buvo bandoma monstriškumą ir su juo siejamą bjaurumą pateisinti. Teologas ir filosofas Aurelijus Augustinas (IV–V a.) savo veikaluose rašo, kad bjaurumas, kaip ir išsigimimai, yra dieviškosios visatos dalis, kuri, kaip ir visa Dieviškoji esybė, yra graži ir tobula. Tačiau tokie ideologiniai svarstymai vis dėlto nekeitė žmonių požiūrio į monstriškumą, kuris iki XVIII a. buvo suprantamas kaip anomalija, nukrypimas nuo normų ar dviejų rūšių sujungimas į vieną (visai kaip antikiniai monstrai – hibridai). Nors visas pasaulis ir matomas kaip tobulas Dievo kūrinys, monstras viduramžių žmogų ir gąsdino, ir traukė jo dėmesį vienu metu dėl savo sudėtingos prigimties ir skirtumų nuo to, kas įprasta. 

XVIII a. monstras jau imtas svarstyti kitaip. Pasak filosofo Michelio Foucault, XVIII a. monstro supratimas keičiasi. Monstras nebėra vien tik hibridas ar bjauri pabaisa. Pradėtas svarstyti ir monstriškas elgesys, kuris lėmė „moralinio monstro“ sąvokos atsiradimą. „Moralinis monstras“ siejamas su visuomenės normų nepaisymu ir jų laužymu, tapatinamas su nusikaltėliu, kuris priverstinai atskiriamas nuo visuomenės, dėl jos taisyklių pažeidimų. (Foucault 1974 / 1975)

Gilesnis ir sudėtingesnis monstro supratimas, apimantis ne tik drumsčiamą pasaulio tvarką, tačiau ir moralinių vertybių nebuvimą, reiškia ir kitokį monstro vaizdavimą literatūroje. Monstras XVIII a. jau iškyla kaip pagrindinė, problemiška figūra, apie kurios ašį sukasi pasakojimas. 

Tokiais pavyzdžiais tampa gotikiniai romanai, kuriose atskleidžiamas ir moralinio monstro paveikslas. Pavyzdžiui, Mary Shelleys „Frankenšteinas“ (1818) ar Bramo Stokerio „Drakula“ (1897). Visame pasaulyje garsūs romanai tapo ne tik įkvėpimo šaltiniu įvairiems literatūros kūriniuose ar filmuose vaizduojamiems monstrams, bet ir savotišku lūžio tašku. Šiuose romanuose monstriškos figūros nebėra antraeiliai veikėjai. Monstrai čia vaizduojami kaip sudėtingos, ribinės figūros, kurios kelia klausimų ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl moralinių normų, savo pasirinkimų ir vertybių bei neprisitaikymo prie visuomenės. 

Vis dėlto XX a. atneša didžiausią literatūros kūrinių ir juose vaizduojamų veikėjų, kurie gali būti suprantami kaip literatūriniai monstrai, įvairovę. Modernizmo ir postmodernizmo literatūroje ryškėja figūros, kurios ne tik pasižymi moralinių vertybių nepaisymu ar savo antgamtiška prigimtimi, tačiau ir atspindi XX a. žiaurumus, kvestionuoja žmogiškumo ribas ar simboliškai perteikia monstriškumą išoriniame pasaulyje. Tokie kūriniai galėtų būti Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“ (1959), kuriame išryškėja karo ir pokario brutalus pasaulis, atskleidžiamas per pagrindinio veikėjo monstrišką įvaizdį, Maxo Frischo romanas „Mėlynbarzdis“ (1982), kurio pagrindinis veikėjas svarsto savo poziciją nusikaltimo, kaltės ir amoralumo kontekste, postmodernus Patricko Süskindo romanas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (1985), vaizduojantis genijaus ir monstro susijungimą, ir daugelis kitų. 

Taigi skirtingais istoriniais laikotarpiais literatūriniai monstrai užima skirtingas pozicijas: monstrai pasirodo kaip mitinės būtybės, hibridai, deformuoti tiek išoriškai, tiek savo vidumi ir keliantys grėsmę pasaulio tvarkai, ar veikėjai, nepaisantys jokių moralės normų. Monstriškos figūros literatūroje taip pat atliepia ir įvykius, kuriems pavaizduoti nebepakanka įprastų priemonių, ir yra reikalingos išryškinti ribą tarp to, kas žmogiška, ir tarp to, kas peržengia žmogiškumo ribas.  

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien