2020 10 24

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

Ortodoksas.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kodėl Marija – „Visada Mergelė“?

Jaroslavo Švč. Merlgelės Marijos Ženklo iš Dangaus ikona (fragmentas), XIII a. Autorius nežinomas. Wikipedia.org nuotrauka

Tikėjimas, kad Kristaus motina Marija buvo mergelė visuomet – iki gimdymo, per gimdymą ir po gimdymo (lot. ante partum, in partu, et post partum) – yra viena pamatinių Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo tiesų. Šis mokymas buvo paskelbtas dogma 553 m. V Visuotiniame Bažnyčios susirinkime:

„Jeigu kas nors neišpažįsta, kad Dievo Žodis turėjo du gimimus, vieną – prieš visus amžius iš Tėvo, anapus laiko ir nekūnišką, kitą – gimimą paskutinėmis dienomis, kai Dievo Žodis nužengė iš dangaus ir tapo kūnu per šventąją ir šlovingąją Mariją, Dievo Motiną ir Visada Mergelę, kad Jis gimė iš jos; tebūna atskirtas nuo Bažnyčios [gr. anathema].“

Du lietuviškus žodžius „visada“ ir „visuomet“ graikų kalboje atitinka vienas žodis – Aeiparthenos; vieną žodį šiam mokymui turi ir bažnytinė slavų kalba (Prisnodeva).

Įdomu, kad šis mokymas taip paplitęs krikščionijoje, jog gali būti priskirtas prie vienos iš visas konfesijas jungiančių dogmų. Marijos mergeliškumą išpažįsta ne tik ortodoksai, bet ir katalikai, tradiciniai liuteronai bei anglikonai, šis mokymas buvo įtrauktas į Amerikos protestantų išpažinimo dokumentą „Tikėjimo pamatai“ (angl. The Fundamentals). Todėl drąsiai galima sakyti, kad Marijos nuolatiniu mergeliškumu tiki dauguma pasaulio krikščionių.

Bet kodėl būtinas šis mokymas?

Mergelė Biblijoje

Šventajame Rašte nėra aiškaus pasakymo, kad Marija visada buvo mergelė – tačiau parašyta, kad Marija pastojo be vyro, ir kad tai buvo Izaijo pranašystės (Iz 7, 14) išsipildymas:

„Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 18–23).

„Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas[…] pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergelės vardas buvo Marija. […]  Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 26–27. 34–35).

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jėzui dar esant dvylikos metų, minimas Juozapas (Lk 2, 48), tačiau jau suaugus – tik motina ir broliai (pvz. Lk 8, 20). O po nukryžiavimo Marija atiduodama apaštalo Jono globon (Jn 19, 26). Taigi, darytina išvada, kad Jėzaus viešosios veiklos metu Juozapas jau buvo miręs. Jei jis su Marija turėjo vaikų, tai nebent iki Jėzui užaugus.

Kita vertus, Evangelijoje ir apaštalo Pauliaus laiškuose minimi „Jėzaus broliai“. Ką tai galėtų reikšti? Bažnyčia nuo pirmųjų amžių turėjo du atsakymus – senesnį, graikišką (kad tai Juozapo sūnūs iš pirmosios santuokos) ir vėlesnį, lotynišką (kad jie buvo Kristaus pusbroliai). Graikų kalba leidžia žodį interpretuoti ir vienaip, ir kitaip. Tik verta pabrėžti, kad trečiojo varianto, jog „Jėzaus broliai“ galėjo būti vėlesni Marijos ir Juozapo vaikai, senovėje nebuvo.

Seniausioji Tradicija

Jeigu pagal bet kurią iš dviejų senųjų tradicijų Marija neturėjo vaikų, išskyrus Jėzų, o iki jo gimimo buvo mergelė – logiška būtų manyti, kad ir po to liko mergelė. Todėl natūralu, kad toks tikėjimas rašytiniuose šaltiniuose fiksuojamas jau II a. viduryje, kur aprašoma krikščionių legenda apie tai, kad per stebuklą Marija liko mergelė net ir fiziologiškai:

„Ir pribuvėja išėjo iš olos, ir sutiko Salomę. Pribuvėja tarė: „Salome, Salome, mačiau keistą reginį: mergelė pagimdė! Įvykis, kuris prieštarauja jos prigimčiai!“ (nebiblinis tekstas Jokūbo Proevangelija)

Toliau, pasak pasakojimo, Salomė nepatikėjo pribuvėja ir nuėjo pati patikrinti, ką ši sakė. Bet įsitikino savo akimis: net ir po gimdymo Marija buvo vis dar mergelė.

Mergelė Marija su Jėzumi, IX a. Išlikusi mozaika Šventosios Išminties katedroje Stambule. Pixabay.com nuotrauka

Jau III a. rašytiniame šaltinyje užfiksuota ir pirmoji malda, kurioje Marija galimai vadinama Mergele (rankraštį nurašęs mokslininkas žodį Parthene parašė su klaustuku) ir, sprendžiant iš vėlesnių variantų, Tyriausiąja / Skaisčiausiąja (rankraštis baigiasi žodžiu Mone – Vienintelė, o mums žinoma malda baigiasi Mone Agne – Vienintele Tyra, t.y. Tyriausioji). Taigi, jau ir III a. galima rasti ženklų, jog mergystė buvo apgiedama maldose.

Tame pačiame III a. apie tai, kad Marija yra Visada Mergelė, pradėjo skelbti ir Origenas – vienas garsiausių to meto krikščionių mokytojų. Po jo jau daugybė Bažnyčios Tėvų rašė šia tema ir vienbalsiai skelbė tą patį mokymą.

Tradicijos kontekstas

Dar XIX a. šv. Filareto sudarytame „Katekizme“ mergystė, skaistybė pasižadant Dievui vertinama labiau nei santuoka. Ten pateikiamos Naujojo Testamento citatos, kurios patvirtina, kad tai – biblinis požiūris (pirmąją peržvelkime su platesniu kontekstu):

„Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 11–12).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Eunuchas – tai nevaisingas vyras, dažniausiai tokiems asmenims būdavo patikimas haremų saugojimas ir kitos su moterimis susijusios tarnybos. Citatoje Jėzus pasišventusiuosius neturėti šeimos dėl dangaus karalystės metaforiškai prilygina eunuchams. Tuo metu apaštalas Paulius rašo, kad šitoks kelias – kilnesnis:

„Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. […] Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais – stengiasi patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais – stengiasi patikti žmonai. […] Taigi, kas išleidžia savo mergaitę, gerai daro, o kas neišleidžia savo mergaitės, geriau daro“ (1 Kor 7,8–9. 32–33. 38).

Šitoks krikščionių požiūris buvo tikras maištas ir prieš romėnišką Pater familias tvarką, ir prieš žydų įsitikinimą, kad vaikai ir materialinė sėkmė – tai Dievo malonės ženklas (o nevaisingumas, bevaikystė – prakeikimas). Vaikai buvo ekonomikos variklis – pas valstiečius jie dirbo laukuose ir perimdavo ūkį, pas amatininkus – perimdavo turtą bei amatus, padėjo plėsti gamybą. Krikščionys vaikinai, nesukurdami šeimos, iš esmės atsiplėšdavo nuo žemiškų rūpesčių ir tvarkos, pasišvęsdami šventam gyvenimui ir Evangelijos skelbimui, o moterys, galėjusios egzistuoti tik vyro – šeimos galvos – šešėlyje, pasirinkdamos mergystę ar nuolatinę našlystę tapdavo nepriklausomos bendruomenėje, skelbusioje, jog Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28). Krikščionys atrodė kaip radikalai, nepaisantys pagoniškos visuomenės normų.

Bernardino Luini, „Šv. Kotryna Aleksandrietė“, XVI a. Wikipedia.org nuotrauka

Tipinė pirmųjų amžių kankinės gyvenimo aprašymo pradžia, kaip šv. Barboros, šv. Kotrynos hagiografijose – pasipriešinimas pagoniams tėvams, kurie norėjo šventąją ištekinti. Tapusios krikščionėmis, jos siekė paskirti gyvenimą Dievui. Tokiu atveju ir jos, ir krikščionių bendruomenės, tėvų požiūriu merginoms „praplovusios smegenis“, užsitraukdavo rūstybę. Kai kuriais atvejais patys tėvai įskųsdavo dukras ir krikščionis valdžiai ar net atlikdavo mirties bausmes.

Pirmoji kankinė, parodžiusi mergystės pavyzdį – šv. Teklė, kurios gyvenimas aprašytas nebibliniame tekste, II a. krikščionių grožiniame kūrinyje „Pauliaus ir Teklės darbai“. Tai – tipiškas antikinis romanas, kuriame gausu meilės istorijų, kelionių laivais, nuotykių. Tačiau visos meilės istorijos baigiasi tuo pačiu – Teklė sergsti savo mergystę ir nesutinka tekėti. Veikalas buvo toks populiarus, kad minimas daugybės Bažnyčios Tėvų, buvo išverstas į koptų, sirų, armėnų, etiopų, lotynų kalbas. III a. kankinė Eugenija Romietė sakė, kad ją įkvėpė šv. Teklės pavyzdys.

Papildomu impulsu laikytis skaistybės pirmaisiais amžiais buvo stiprus krikščionių įsitikinimas, kad netrukus gali ateiti Kristus. Prisiminkime, kad 2 laišką tesalonikiečiams šv. Paulius turėjo rašyti būtent todėl, kad sudrausmintų apatiškai dėl apokaliptinių nuotaikų nusistačiusius krikščionis. Jie nenorėjo nieko daryti, tik laukė pasaulio pabaigos, todėl apaštalas rašė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10). Tam, kas laukia pasaulio pabaigos, nėra prasmės ir kurti šeimą (kaip ir tam, kuris netrukus gali tapti kankiniu).

Taigi, pirmieji krikščionys buvo linkę atsiduoti Dievui, laikytis skaistumo, nekurti šeimos. Bažnyčiai netgi teko ginti santuoką ir šeimą nuo radikalų, kurie į tai žiūrėjo iš aukšto – teko mokyti, kad, nors Dievui pašvęstas gyvenimas yra kilnus, bet santuoka bei vaikai taip pat yra Dievo palaimintas ir Jam patinkantis gyvenimo kelias.

Visuomenėje, kurioje neegzistavo nei pensijos, nei sveikatos draudimas, o maistą daugelis auginosi patys, pašvęstasis gyvenimas buvo sudėtingesnis ir pavojingesnis kelias. Tačiau pirmaisiais amžiais tai buvo krikščionių bendruomenių norma. Todėl natūralu, kad pirmiesiems krikščionims net į galvą nebūtų atėję, kad Marija būtų pasirinkusi lengvesnį, žemiškesnį kelią, o ne tą, kurį šv. Paulius vadina geresniu.

Apibendrinimas

Tikėjimas, kad Marija yra Visuomet Mergelė, yra viena iš dviejų Ortodoksų Bažnyčios dogmų apie Mariją (antroji dogma – kad ji yra Dievo Gimdytoja). Abi dogmos priklauso senovės krikščionims ir yra kilusios iš apaštališkos tradicijos – jas aptinkame jau II–III a. rašytiniuose šaltiniuose kaip egzistuojančią tradiciją. Ir ši tradicija dera su paplitusiomis to meto krikščionių nuostatomis.