Kodėl Marijai šiandien ypač svarbi Rusija?

Su kunigu Robertu Urbonavičiumi planavome daugiausia kalbėti apie Bažnyčios tradicijas ir praeitį – tačiau karas Ukrainoje neišvengiamai nusvėrė mūsų dėmesį į tai, kas netoli mūsų vyksta dabar.

„Pirmomis karo dienomis buvo baisu, sukosi mintys, kaip čia reikėtų elgtis, jeigu tai prasidėtų ir pas mus. Bet paskui, aišku, meldiesi ir vilties daugėja. Matai didėjantį pasaulio palaikymą Ukrainai – gal ir netobulą, bet vis tiek. Matai pačios Ukrainos didvyriškumą. Ir prisimeni, kad turi gręžtis į Šviesą ir į Dievą.

Dar kartą supratau – ačiū Dievui, kad esu kunigas. Karo atveju reikia rūpintis žmona, vaikais. O kunigas yra vienas: jeigu jį kas nors nušaus, subombarduos ar pagrobs – nepaliksi po savęs tų, kurie dėl tavęs liūdės ir verks…

Aišku, ir tikėjimas padeda suprasti, kad mirtis nėra tragedija. Taip, mirtis yra blogai, bet jeigu miršti su Dievu, vis tiek esi išgelbėtas. Galiausiai, laikui bėgant atsiranda viltis, kad Šviesa turi laimėti“, – dalijasi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras.

Procesija už taiką Ukrainoje. Fatima, Portugalija. EPA nuotrauka

Būtent Marijai dabartinio karo kontekste skiriame daug dėmesio. Kovo 25-ąją Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, laukia istorinis įvykis – popiežius Pranciškus Rusiją ir Ukrainą paaukos Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai. Šitaip popiežius atsiliepė į Ukrainos lotynų apeigų vyskupų prašymą; parašus rinko ir Lietuvos katalikai, primindami, kaip tikima, 1917 m. Fatimoje apsireiškusios Mergelės žodžius:

Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos…

Tuo metu, kai įrašinėjome tinklalaidę, naujiena apie kovo 25-ąją dar nebuvo paskelbta. Kunigas Robertas pasakoja, ką reiškia tas „paaukojimas“, kodėl „širdis“, kiek tai yra svarbu šiandien – ir kodėl tikintieji iki šiol nesutaria, ar Marijos Fatimoje prašymas dėl Rusijos buvo išpildytas.

„Reikia priminti, kad privatūs apsireiškimai Bažnyčioje neturi įsakojomo pobūdžio. Nei aš, nei tu neprivalome tikėti nei Fatima, nei Lurdu, nei Medžiugorje ar Šiluva. Mūsų tikėjimo paveldui tai nieko naujo neduoda, tai tik jo sudabartinimas.

Bet manau, kad dabar toks paaukojimas turėtų dvasinę, simbolinę prasmę – tai tarsi Bažnyčios atsakas į sukeltą karą. Tai būtų ženklas, kad Bažnyčia yra už taiką ir už laisvę. Ir būtų dvasinė pagalba, nes mums reikia ne tik fizinių, bet ir dvasinių ženklų, kurie uždega“, – sako kun. Robertas Urbonavičius.

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Įžanga;

2:12 – Kodėl visai gerai būti kunigu, kai vyksta karas;

7:38 – Kun. Roberto įspūdžiai iš kelionių po Rusiją ir Baltarusiją;

19:41 – Katalikų padėtis Rusijoje;

21:32 – Kaip vertinti viešą kreipimąsi dėl Rusijos paaukojimo Švč. Mergelės Marijos Nekaltajai Širdžiai;

23:59 – Kuo išskirtiniai Marijos apsireiškimai Fatimoje;

28:55 – Ką tas paaukojimas reiškia;

32:35 – Ankstesni popiežiai neišpildė Marijos prašymo?

38:08 – Kildavus karams, Bažnyčia visada ragindavo kurti gėrį;

43:18 – Katalikų primirštama atgailos ir pasninko prasmė;

50:46 – Dvasinė kova vyksta visais laikais, net ir pasaulietinės taikos metu.