Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kodėl mokinių skirstymas pagal gebėjimus yra prasta idėja?

Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Teksto autorius Oscaras Hedstromas yra vidurinės mokyklos mokytojas, gyvenantis Melburne. Jis domisi kūrybišku ir kritišku mąstymu švietime.

Penkiolikmečių klasė. Ką tik perskaitėme vieną Williamo Shakespeare’o dramos „Romeo ir Džuljeta“ sceną. Akimirką palaukiu prieš pradėdamas diskusiją grupėse. Pusė mokinių (tikiuosi) skaitė knygelę „Šekspyras be baimės“. Tai palengvintas vertimo variantas vaikams. Trims mokiniams net šis palengvinimas yra per sunkus. Kitas tiesiog negali susikaupti. Atėmiau iš jo iPadą ir daviau popieriaus ir pieštukų tam, kad pieštų. Reikia, kad mokykloje jis liktų kaip įmanoma ilgiau.

Dabar galiu paprašyti likusiųjų, kad jie įvardytų pagrindinius aptariamos scenos veikėjus, galbūt pateiktų ir preliminarią siužeto santrauką. Jeigu jie buvo sutelkę dėmesį, tai beveik visų mokinių klasėje galiu paklausti apie veikėjų pokyčius scenoje, kaip jaučiasi Romeo (jis, beje, labai prislėgtas). Penki iš grupės galės savo teiginius paremti teksto ištraukomis. Trys galės paaiškinti, kaip vaizdiniai veikia žiūrovą. Du patys smalsiausieji svarsto, kaip oksimoronai atspindi paties Shakespeare’o susidomėjimą kraštutinumais kaip tema; jie taip pat diskutuoja apie tai, kokį gyvenimą geriau būtų gyventi: ar tą, kuris paremtas nuosaikumu, o gal tą, kuris reikalauja aistringai įsitraukti.

Nieko keisto, kad mokymo procese svarbu atsižvelgti į skirtingus vaikų mokymosi poreikius ir juos suprasti. Toks procesas gali tapti dideliu iššūkiu. Tarp kitko, jeigu viskas vyktų taip, kaip apibūdinau ankstesnėje pastraipoje, tai būtų dar visai gera situacija. Tačiau ar mokymosi procesas nebūtų sklandesnis, jeigu nebūtų tokių didelių skirtumų tarp mokinių? Kas įvyktų, jeigu visus mokinius, kuriems reikia pagalbos ir supaprastintų vertimų, sukeltume į vieną klasę, o tuos, kurie gali diskutuoti apie saiką kaip dorybę moderniame pasaulyje, į kitą?

Mokinių skirstymas į klases priklauso nuo to, kaip „diagnozuojame“ jų akademinių pasiekimų lygmenį. Plačiau žvelgiant, reikėtų įkurti akademiškai pažangias mokyklas patiems gabiausiems mokiniams, o visiems kitiems – prieinamas valstybines mokyklas. Mokyklų viduje „atranka“ ir „skirstymas“ reiškia, kad mokiniai patenka į klases pagal savo bendruosius arba dalyko gebėjimus. Šitoks pasirinkimas daugiau ar mažiau visiems (tiek mokiniams, tiek mokyklai, tiek mokytojams, tiek tėvams) intuityviai atrodo patrauklus.

Esu girdėjęs, kaip mišrių gebėjimų mokymosi procesas yra puolamas su analogijos pagalba: grupės žygiu pėsčiomis. Patys stipriausieji žygyje dažniausiai užima priešakines pozicijas, bet jiems kas dvidešimt minučių reikia palaukti kitų. Jausmas nuviliantis, jų entuziazmas blėsta. Tuo pat metu atsilikusieji ne tik nervinasi dėl savo atsilikimo, bet jiems ir fiziškai sunku pasivyti. Galiausiai tie, kurie atsilieka, beveik niekada negauna pakankamai laiko pailsėti. Jie tiesiog nori viską mesti. Atrodo, kad žygiavimas net ne jiems.

Mokinių, kurie vejasi kitus, tėvai dažniausiai skundžiasi, kad jų vaikas negauna užtektinai paramos ir dėmesio iš mokytojo. Tų, kuriuos vejasi, tėvai rūpinasi, kad jų vaikas negauna pakankamai iššūkių. Abi mokinių grupės skundžiasi, kad mokykla nėra įtraukianti ar įdomi. Mokytojai turi pasiruošti patenkinti skirtingus mokinių poreikius (ši išsunkianti praktika vadinama „diferenciacija“), užuot stengęsi atsižvelgti į bendruosius visos klasės norus. Galima sakyti, kad tokioje klasėje nuotaika prasta, pažanga lėta, ir niekas šiuo buvimu kartu labai nesidžiaugia.

Tad ar mokymasis yra panašus į žygiavimą?

Šiuolaikinę pedagoginę paradigmą galima būtų vadinti konstruktyvizmu. Jos pagrindai atsirado sovietinio psichologo Levo Vygotskio darbuose. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje L. Vygotskis labai svarbiu laikė gebėjimą surasti kiekvienam mokiniui būdingą proksimalinę vystymosi zoną (angl. zone of proximal development). Mokinio proksimalinė vystymosi zona yra tarpas tarp to, ką jis gali pasiekti tik su kitų pagalba (mokytojų, vadovėlių, kitų žmonių sugalvotų pavyzdžių, tėvų ir t. t.), ir to, ką jis gali pasiekti dirbdamas pats vienas. Mokytojo tikslas yra surasti šį tarpelį, pateikti reikalingas „kopėčias“ ir jas pašalinti tada, kai vaikas jau gali veikti kaip autonomiškas individas. Jeigu priimame tokį požiūrį į besimokantįjį, galima būtų teigti, kad mokiniai su panašia proksimaline mokymosi zona turėtų mokytis kartu: tai būtų našesnis ir efektyvesnis mokymasis. Ir versti visus dalyvauti tokiame pačiame žygyje – nepaisant jų gabumų – būtų tikra beprotybė.

Įvairių gebėjimų klasės dažniausiai verčia nuobodžiauti mokinius, kelia tėvų nepasitenkinimą ir išvargina mokytojus. Patys gabiausieji neįkops į Everestą, o tie, kurie atsilieka, nepasidžiaugs ramiu pasivaikščiojimu parke. Kai paskiras žmogus kenčia nuo kolektyvo poreikių, klesti vidutiniškumas. 2014 m. Didžiosios Britanijos švietimo ministras paskelbė, kad skirstymas pagal gebėjimus turėtų būti privalomas. 2006 m. buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas sakė: „Noriu mokinių skirstymą pagal gebėjimus matyti kiekvienoje mokykloje. Tėvai žino, kad tai geras sprendimas. Mokytojai taip pat tai žino.“ Anot EBPO, 98 proc. mokyklų Australijoje naudoja kokią nors skirstymo pagal gebėjimus formą.

Nepaisant šito, nėra tiek daug empirinių įrodymų, kad skirstymas pagal gebėjimus iš tiesų padeda mokiniams. Melburno švietimo tyrimų instituto vadovas profesorius Johnas Hattie sako, kad „skirstymas pagal gebėjimus tik labai minimaliai veikia mokymosi pasiekimus ir turi didžiulę neigiamą įtaką lygiateisiškumui (angl. equity)“. Skirstymas pagal gebėjimus reikšmingai neigiamai veikia tuos mokinius, kurie atsiduria „prie prastesniųjų“. Šie moksleiviai taip pat dažniausiai yra iš mažiau „sėkmingų“ socioekonomiškai šeimų. Ne itin reikšminga įtaka yra tiems, kuriems jau pasisekė ir jie pateko tarp „protingųjų“. Galiausiai rezultatas yra santykinė nelygybė. Protingieji lieka protingi, o kvailesni toliau kvailėja – taip gilinama socialinė atskirtis.

Paskutinė profesoriaus Hattie metaanalizė nusako svarbiausius faktorius, kurie daro įtaką mokinio pasiekimams. Vienas svarbiausių dalykų (didesnis klasės dydis ar grįžtamasis ryšys mokinio darbų atžvilgiu) yra tai, kaip mokytojas apytikriai apskaičiuoja galimus vaiko pasiekimus, ko jis tikisi iš paties mokinio. Skirstant vaikus pagal pasiekimus, mokytojo lūkesčiai vaikams būna riboti. O štai mišrioje aplinkoje mokytojas turi turėti gerokai paslankesnius ir įvairiapusius lūkesčius.

Skirstymas pagal gebėjimus galėtų padėti mokytojams geriau nustatyti vaikų gebėjimų lygį, tačiau lygiai taip pat jis gali sumenkinti mokymosi kartu su kitais mokiniais svarbą. Vienas svarbiausių konstruktyvistinės ugdymo teorijos elementų yra „daugiau žinančio kito asmens“ vaidmuo konstruojant žinias. Dažniausiai mokytojai atlieka šį vaidmenį klasėse, tačiau negalima pamiršti ir kitų klasėje esančių mokinių indėlio.

Neįtikėtina būna stebėti, kaip vienas mokinys aiškina savo bendraklasiui kokią nors idėją arba bando ugdyti kokį nors gebėjimą: jo aiškinimo būdai gali būti visai nematyti net pačiam mokytojui. Mokiniai naudojasi kitokiais kalbos ir socialiniais įrankiais, o kadangi ką tik patys suprato kokią nors idėją, tai turi panašias kognityvines struktūras kaip ir jų bendraklasiai. Taip pat yra kažkas itin jaudinamo, kai jauti, kad gali perduoti gebėjimus ar žinias, kurias pats jau daugiau ar mažiau supranti: atsiranda savotiškas užsidegimas ir pasididžiavimo jausmas. Atrodo, kad atsiranda savotiškas naujas ryšys tarp mokytojo ir besimokančiojo. Tą ryšį galima prarasti tada, kai dėsto „ekspertas“: juk jam ir mąstymo žingsniai gana aiškūs, ir pats atradimo džiaugsmas jau kiek pamirštas. Kaip mokytojas dažniausiai jaučiu, kad dėstau kur kas geriau tada, kai dėstau dalykus, su kuriais nesu taip įdėmiai susipažinęs. Tokiomis aplinkybėmis susiduriu su autentiškais mokymosi sunkumais, kuriuose tampu ne ekspertu, kuris žino, bet ekspertu, kuris mokosi. Tokioje situacijoje visi bandome mokytis kartu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai klasėje yra įvairiausių gebėjimų mokinių, galima sukurti bendradarbiaujančią mokymosi aplinką. Ši aplinka suteikia daug galimybių padėti vieni kitiems dalykus suprasti – o ką jau kalbėti apie komunikacijos ir socialinių įgūdžių gebėjimus. Pažvelkime į seną patarlę: geriausias būdas ko nors išmokti yra to mokyti. Jeigu tai tiesa, tai pagal gebėjimus suskirstytos klasės sumažina mokymosi kartu vieniems iš kitų galimybių skaičių. Tose klasėse, kurios laikomos prastesnėmis, nėra tiek daug besimokančių mokinių, o geresnės netenka daugiau tų, kuriuos galima būtų mokyti. Tam, kad klestėtume, mums reikia žmonių daugumos, o ne kelių ryškių žvaigždžių. Kiekvienais metais išsiruošiu į žygį su labai skirtingų mokinių grupėmis. Šie žygiai iš tiesų yra sudėtingi. Patys guviausieji supranta, kad turi padėti tiems, kurie silpnesni. Stipresnieji turi pranešti jiems apie tai, ko reikia saugotis; taip pat kartais panešti jų sunkius daiktus. O štai atsiliekantieji – tie, kurie galbūt niekada nenuėjo daugiau nei kilometro per visą savo gyvenimą – vos kvėpuodami ir nusitrindami pūsles vargsta. Bet galiausiai jie nustebina patys save. Ir mums pasiseka – kartu.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Tamelytė

Aeon counter – do not remove