Vidutinis skaitymo laikas:

11 min
Veidai sienoje.
Unsplash.com nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Kodėl nesu liberalas

Ryszardas Legutko yra filosofijos profesorius Krokuvos Jogailaičių universitete, Europos Parlamento „Europos konservatorių ir reformistų“ frakcijos narys. Jo tekstas „Why I am not a liberal“ perpublikuojamas iš katalikiško amerikiečių žurnalo „First Things“ redakcijai maloniai leidus. Vertė Augminas Petronis.

Niekada nevadinau savęs liberalu. Vis dėlto ilgą laiką maniau liberalizmą esant pagrįsta teorija, nors ir su trūkumais, bet įsipareigojusia diskusijos laisvei, pliuralizmui ir iš esmės pagarbiam požiūriui į bendrapiliečių įsitikinimus, net jei šie būtų klaidingi. Tačiau nebevadinu liberalizmo pagrįsta teorija. Ir nebemanau, kad jis gina laisvę ir pliuralizmą.

Paaiškėjo, kad liberalizmas – dviveidis. Pirmasis veidas – konkreti politinė ir filosofinė doktrina. Pavyzdžiui, Johnas Locke’as, Benjaminas Constantas ar Johnas Stuartas Millis. Jų manymu, žmonių visuomenėje vizijos remiasi daugybe prielaidų ir gali būti kritikuojamos, kaip ir bet kurios kitos teorinės koncepcijos.

Antrasis veidas – superteorija, visapusis ir privalomas mąstymo būdas, primetamas moderniose visuomenėse kaip geriausias įvairovės reguliuotojas ir vienintelis tikras laisvės garantas. Mes ir tik mes galime bei turime perimti valdymą, – sako liberalai, – nes sukursime geriausias bendradarbiavimo taisykles ir efektyviausią laisvės padalijimo sistemą. Kiekvienas, sakantis kitaip – fašistas ar bent jau potencialus. Karlas Popperis tokią „viskas arba nieko“ pasirinkimo galimybę pristatė knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“. Isaiah Berlinas panašią prielaidą išsako plačiai skaitomoje esė „Dvi laisvės sąvokos“.

Šie du veidai – siūlantys politinių idėjų rinkinį ir įsitikinus, kad dėl savo unikalaus atvirumo ir gebėjimo įtraukti tik jis gali būti teisingos visuomenės pagrindas – susiliejo. Liberalizmas, kaip specifinė, viena iš daugelio politinių doktrinų, tapatina save su liberalizmu kaip superteorija ir primeta save modernioms visuomenėms kaip privalomą bei nediskutuotiną.

Nepavyko bandymai iš liberalizmo atimti jo imperinio polinkio, tai yra sugrįžti į situaciją, kurioje liberalios idėjos drauge su kitomis galėjo būti aptariamos ir svarstomos kaip politinių sprendimų pagrindas (kaip Johno Rawlso posūkyje į politinį liberalizmą). Ir visai nesvarbu, ar liberalizmas socialdemokratinis, ar orientuotas į rinką, ar net anarcholibertarinis. Šiuolaikinės liberalios nuomonės versijos tapo liberalia ideologija, kiekvieną nukrypimą atmetančia kaip „neliberalų“ – šis žodis jau tapo „neleistinas“ sinonimu.

Štai kaip nuo teorijos nuslystama į ideologiją. Liberalizmo idealas – visuomenė, kurioje esama vietos kiekvienam žmogiškam troškimui ar gyvenimo planui, kurioje įvairūs užsiėmimai ir siekiai leidžiami, kurioje sugyvena įvairių religijų sekėjai ir nereligingi žmonės, kurioje visos grupės, asociacijos, partijos bei klubai gali taikiai siekti savo tikslų, jei neprimeta savo pažiūrų kitiems. Tai visuomenė, kurioje yra krikščionių, musulmonų, budistų, ateistų, heteroseksualų, homoseksualų, nesuskaičiuojamas skaičius lyčių, visų tautybių ir etninių kilmių žmonių, konservatorių, liberalų, socialistų, anarchistų, komunistų, pornografijos kūrėjų, kunigų, hedonistų ir moralinių asketų – ir visi jie gerbia bendras taisykles.

Liberalai sutinka, kad praktiškai šis idealas niekada nepasiekiamas, bet turėtume kiek įmanoma judėti jo pusėn. Politinio gyvenimo tikslas – pasiekti didžiausią įmanomą laisvę žmonėms „būti savimi“. Realiai egzistuojančios visuomenės toli nuo tokio modelio. Todėl liberalizmo maksimalios įvairovės idealas reikalauja atsidūrusiems prastesnėse pozicijose suteikti vis daugiau laisvos erdvės. Senas ribas privalu patraukti. Taip pat privilegijuotieji turi susitaikyti, jog dalis jų erdvės bus atimta, kad jie nebegalėtų dominuoti.

Siekiant šios laisvės plėtros reikalinga tam tikra socialinė inžinerija. Vienos grupės, individai, nuomonės ir praktikos turi būti skatinamos, o kitos – slopinamos. Būtina palaikyti moteris bei juodaodžius ir kritikuoti baltaodžius vyrus bei jų „patriarchiškas“ institucijas, atimti iš krikščionybės kultūrinį dominavimą ir atverti viešąją erdvę musulmonų bendruomenėms. Tokiems sumanymams įgyvendinti reikia šiek tiek prievartos ar bent jau energingo įtikinėjimo, paprastai nukreipto prieš nusistovėjusius gyvenimo būdus, tariamai pasenusius įsitikinimus, tradicines perskyras, neva šventas normas ir taip toliau.

Ryszard Legutko.
Teksto autorius Ryszardas Legutko (g. 1949). rlegutko.pl nuotrauka

Šiame sumanyme – galime jį pavadinti kultūriniu kompensaciniu mechanizmu – valdžia ir pilietinės visuomenės institucijos turi imtis intensyvios švietimo programos, pradedamos kuo anksčiau – pavyzdžiui, vaikų darželyje. Ypatinga svarba tenka kalbai (įvardžiams!), bet jaudinamasi ir kad vaikai skaitytų tik tinkamas knygas, matytų tik tinkamus filmus ir žaistų tik priimtinus žaidimus. Visa turi skiepyti „atvirumo“ sentimentų, kurie, kaip primygtinai teigia liberali superteorija, atves mus į naujos, laisvesnės visuomenės aušrą. Turi atsirasti nauji rašymo standartai, tokie įtraukiantys, kad nė vienas nesijaustų paliktas už borto. Bet, deja, yra ir tokių, kurie nenori keliauti kartu. Tad įstatymai turi užtikrinti jų sutikimą – švelni prievarta, tiesa, bet laisvės vardan! Ir jei nepavyksta priversti jų sutikti, nenorintieji išpažinti naujųjų atvirumo sentimentų turi būti ištremti į paribius, kur negalės trukdyti laisvės pažangai.

Pripažįstama, kad ši transformacija gali būti skausminga. Bet, kaip sako jos šalininkai, kuriant teisingą visuomenę šį bei tą teks paaukoti. Žmonijos istorija yra diskriminacijos istorija – baltaodžių prieš juodąją rasę, vyrų prieš moteris, europiečių prieš neeuropiečius, heteroseksualų prieš homoseksualus. Pažangą stabdančių jėgų legioną sudaro seksizmas, rasizmas, homofobija ir daugelis kitų. Visos jos turi būti kontroliuojamos ir eliminuojamos. Šiam tikslui laisvės draugai turėtų imtis visų priemonių nuo teisinių bausmių iki socialinio atskyrimo, nuo švietimo iki viešų patyčių. Trokštamos transformacijos priešai nenusipelno užuojautos.

Toks aprašymas skamba kaip karikatūra – bet jis nėra karikatūra. Galime kalbėti apie, pavyzdžiui, naująjį santuokos supratimą. Sakoma, kad tai, jog santuoka nebėra apibrėžiama kaip vieno vyro ir vienos moters sąjunga – svarbus pažangos ženklas. Leidžiant bet kam tuoktis su bet kuo nė neklausiant apie lytį – gerokai „įtraukiau“. Šį revoliucinį pokytį įvairios grupės sutiko su pasipriešinimu, išsakydamos stiprių argumentų – biologinių, moralinių, istorinių, teologinių. Bet tai veltui. Revoliucionieriai opoziciją pasitinka jėga, o ne kontrargumentais.

Vyriausybės, teismai ir interesų grupės imasi kietų, net brutalių priemonių. Santuoka ir šeima, pagrįsta dviejų lyčių sąjunga, neseniai laikyta tvirčiausiu socialinės tvarkos ramsčiu, dabar vadinama „tradicine“, implikuojant, kad ji yra viena iš nebūtinų senovės liekanų. Santuoka, vieno liberalaus mokslininko žodžiais, pasikeitė iš „prokreacinės“ į „pagrįstą santykiais“. Šis pokytis, kaip mums sakoma, įvyko, nes „tradicinė“ santuoka buvo priespaudos institucija, pilna smurto artimoje aplinkoje, kur vyrai prievartaudavo žmonas ir dukteris, o moterys buvo trypiamos patriarchato.

Su naujuoju požiūriu susieti teisiniai reguliavimai – itin griežti. Niekas negali nepripažinti dviejų vyrų ar dviejų moterų kaip „susituokusių“. Nesutinkančios institucijos baudžiamos, į kompromisus nesileidžiantieji – ištremiami į paribius; šaipantis iš potencialių priešininkų surengiami orveliški spektakliai. Įsivaikinimo institucijos, kurios nesutinka, naikinamos; kunigai ir ganytojai, ištikimi savo pašaukimams, sulaukia grasinimų teismais, o kartais į juos ir nukeliauja. Propagandos mašina, remiama didžiųjų korporacijų, perprogramuoja žmonių protus, pradedama vaikais darželiuose ar net anksčiau. Institucijos ir moralinės sistemos, kvestionuojančios šiuos pokyčius – šmeižiamos. Tviterio gaujos medžioja eretikus. Keletas individų, drįstančių sakyti „ne“, praranda darbus ir tampa žodinio ar net fizinio smurto objektais.

Šie ir panašūs procesai gniuždo žmonių protus, iškreipdami kalbą ir apversdami pagrindinių sąvokų prasmes. Liberalizmas nuo pat pradžių save pristatė kaip laisvės, pliuralizmo, tolerancijos ir įvairovės gynėją bei diskriminacijos, netolerancijos ir atskirties priešą. Šis etimologinis triukas – libertas lotyniškai reiškia laisvę – puikiai veikia. Enciklopedijos, žinynai, politiniai ir istoriniai veikalai kaip savaime suprantamą pristato mintį, kad liberalizmas ir laisvė eina koja kojon. Net ir kasdienėje kalboje atsispindi ši prielaida. Sakant, jog žmogus yra „liberalaus požiūrio“ ar kad įstatymas buvo „liberalizuotas“, tarsi nurodoma, jog padaugėjo laisvės – nepaisant to, kad liberalūs Vakarai darosi vis labiau homogeniški, vis labiau pasižymi grupine masinės kultūros mąstysena, o juose dominuoja technokratinis elitas.

Bet realybė nesvarbi. Visi veiksmai automatiškai suprantami kaip propaguojantys laisvę ir naikinantys diskriminaciją, jei taip juos apibūdina liberalus žargonas. Nesvarbu, kad ir kokie brutalūs būtų, kad ir kaip pažeistų sąžines, žemintų žmones, stabdytų laisvą tyrinėjimą ar diskusiją, jie, kaip skelbiama, tarnauja laisvės tikslui.

Kai kurie abejojo liberalia superteorija, tačiau atmeta šias abejones įtikėję, kad blogi dalykai nutinka ne dėl liberalizmo, bet nepaisant jo. Jie kaltina progresyvizmą, postmodernizmą ar kitą izmą. Kaip liberalizmas galėtų naikinti laisvę? Tai neįmanoma pagal apibrėžimą.

Šį tą pasako tai, kad liberalus elitas, skelbiantis, jog griežtas politinio korektiškumo režimas neturi nieko bendro su liberalizmu, niekad nesiima pastangų apgręžti tendencijas. Jis retai viešai kritikuoja liberalius pokyčius, bijodamas atsidurti „ne toje istorijos pusėje“. Iš tiesų vadinamieji liberalai visada prisideda prie choro, smerkiančio pasipriešinusius „įtraukčiai“ kaip fanatikus, reakcionierius ir fašistus. Tokiais žodžiais senamadiškiausi ir tradiciškiausi liberalai dabar kalba apie savo politinius priešininkus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip pripratome prie šios retorikos, kad nebepastebime, kaip ji iškreipia žodžių prasmes. Seniau pliuralizmas, įvairovė, tolerancija ir atvirumas reiškė ryšių tarp žmonių bei moralinės ir politinės tvarkos sušvelninimą (žinoma, pasitaikė ir išimčių – pavyzdžiui, Voltaire‘o „Traktatas apie toleranciją“ buvo veikiau antikatalikiškas išpuolis, nei priesako „gyvenk ir leisk gyventi“ pakartojimas). Patiriantiesiems kitų žmonių dominavimą šios idėjos suteikė užuovėją. Šiandien tie patys žodžiai tapo liberalios socialinės inžinerijos instrumentais, lazdomis oponentams mušti. Jų prasmės – iškreiptos ir apverstos.

Pliuralizmas reiškia monopolį, įvairovė – konformizmą, tolerancija – cenzūrą, o atvirumas – ideologinį griežtumą. Praktiškai visose institucijose – tiek privačiose, tiek viešose – yra po įvairovės kabinetą – siaubą keliančią ideologinę agentūrą, skleidžiančią baimę ir primetančią konformizmą, panašią į savo prastai pagarsėjusius pirmtakus komunistiniuose režimuose. Skelbiantieji pliuralizmą siekia monokultūros, kurioje visi privalėtų būti „pliuralistai“. „Atvira visuomenė“ reiškia, kad visko, kas buvo iki jos, turi būti atsikratyta, o neskubantieji to padaryti turi būti pasmerkti kaip moraliniai nusikaltėliai.

Šioje pagedusioje kalboje pliuralizmas žymi ne nuomonių įvairovę, bet liberalizmo dominavimą. Taigi, galutinis pliuralizmo įtvirtinimas bus absoliutus liberalizmo triumfas, o liberalizmo triumfas – pliuralizmo įtvirtinimas. Tai bus visuomenė, kurioje kiekvienas bus liberalas, taigi, pagal apibrėžimą, ir pliuralistas. Visiškas pliuralizmas bus absoliutus vienos ideologijos monopolis. Pasaulis pliuralizmui bus saugus, kai pliuralizmas sulauks vienbalsio pritarimo, o visos kitos nuomonės apie jį bus nutildytos.

Ši absurdiška išvada – ne pokštas ar žodžių žaismas. Tai, deja, tampa faktu. Europoje yra valstybių, kuriose medijos tapo monoideologinėmis. Bet kol vyrauja liberali ideologija, neliberalių platformų trūkumas nejaudina Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Europos ir nacionalinių teismų ar įtakingų nevyriausybinių organizacijų. Atvirkščiai, siaurėjantys ideologiniai pasirinkimai – pliuralizmo monizmas – iš esmės priimama kaip natūrali, teigiama padėtis. Atsiliekantieji vis tiek pamėgdžios istorijos pabaigoje vykstantį visų nuomonių konsolidavimą į liberalizmą. Visuomenės, kuriose stipriai išreiškiamos neliberalios nuomonės, smerkiamos kaip „neliberalios“. Mano šaliai pasisekė turėti daugiau žodžio ir spaudos laisvės nei bet kurioje kitoje ES narėje, o parlamentinės demokratijos mechanizmai puikiai veikia. Tačiau būtent tai trikdo Europos institucijas. Jei nebus vienvaldžiai dominuojami liberalizmo, lenkai rizikuoja nuslysti atgal į tironiją.

Apskritai manoma, kad nenormalu, jog kai kur liberalizmo monopolio dar nepavyko sukurti – arba, dar blogiau, kai kur jam gali kilti pavojus. Liberali superteorija remiasi Brežnevo doktrinos versija: bet kuri bet kur kilusi grėsmė liberalizmui dominuoti yra grėsmė liberalizmui visame pasaulyje, todėl pateisina staigų ir griežtą įsikišimą bet kokiomis reikalingomis priemonėmis. Ugnis nukreipiama į tokias šalis kaip Lenkija, kur medijos – nevienbalsės, egzistuoja tikras nuomonių pliuralizmas, plačiame spektre nuo kairės iki dešinės. Valdančiosios liberalios ortodoksijos akimis, tai – blogas pliuralizmas, kuris turi būti panaikintas. Prarastą teritoriją reikia atsikovoti.

Liberalios superteorijos monopolis išsilaiko rasdamas vis naujų laisvės priešų. Monopolis negali išlikti nemobilizuodamas savo funkcionierių kovoti su tuo, ką George‘as Orwellas vadino „minties nusikaltimais“. Šiandien yra daug tokių minties nusikaltimų: seksizmas, rasizmas, islamofobija, binarizmas, mizoginija, homofobija, eurocentrizmas ir eidžizmas – čia tik keletas iš ilgo sąrašo. Jų skaičius man daro įspūdį. Jis didesnis nei komunistinės sistemos minties nusikaltimų skaičius, kuris, atrodė, buvo neaplenkiamas savo pasiryžimu rasti ir naikinti priešus. Bet liberalizmas aplenkė.

Pixabay.com nuotrauka

Tanki šiandienos tabu sistema sukūrė mąstančiam žmogui nemalonią aplinką. Privalomo pliuralizmo ir įtraukties pasaulyje protas negali klajoti, iš gryno smalsumo, laisvai svarstydamas. Jordanas Petersonas peikiamas, nes galvojo, kad vyrai ir moterys – skirtingi. Išmintinga strategija tokioje aplinkoje – vengti ideologinių minų. Visos jos mirtinos. Vadinasi, reikia garsiai nesakyti, ką galvoji, imtis savicenzūros, pažįstamos visiems, gyvenusiems totalitarinio režimo sąlygomis.

Kodėl taip mažai priešinamės mus supančiai veidmainystei? Iš dalies dėl to, kad liberalizmo dominavimas nuskurdino mūsų moralinę vaizduotę. Iš esmės liberalizmas moko, kad laisvė reiškia nevaržomai imtis projekto tapti tuo, kuo norime. Toks požiūris veda į minimalistinę žmogaus sampratą. Jei norime kurti tikrai liberalą visuomenę, turime vengti pernelyg tiksliai nusakyti žmogaus prigimtį. Turime atsisakyti prigimtinės teisės, nes ji nustato ribas, kuo galime tapti. Kalbant plačiau, istorinės, bendruomeninės ar metafizinės dimensijos turi būti sumenkintos arba paneigtos. Tik teises turintis individas gali spręsti, kokią tiesą, jei apskritai kokią nors, jis priims kaip savą. Taip liberalus laisvės idealas, praktiškai įgyvendinamas kaip reikalauja liberali superteorija, naikina pagrindą moralinei ir politinei analizei. Visiškai liberali visuomenė – nemąstanti visuomenė.

Pirmojoje „Politikos“ knygoje Aristotelis atskiria šeimininką ir vergą [AP1]. Vergas, anot Aristotelio, paklūsta, nes pats nesugeba nustatyti sau ambicingų tikslų ar pasirinkti būdų jų siekti. Vergas paklūsta ne tiek dėl to, kad yra priverstas, kiek dėl to, jog jo silpna moralinė savimonė reikalauja priklausomybės nuo kitų. Laisvas žmogus, savo ruožtu, nebūtinai valdo kitus, bet visų pirma valdo save. Jis turi save valdyti reikalingų gebėjimų – drąsą, teisingumo supratimą, gebėjimą priimti sprendimus, tvirtumą, dosnumą ir susivaldymą.

Šis Aristotelio atskyrimas savo prigimtimi yra moralinis ir antropologinis. Jis turi mažai ką bendro su filosofo laikais egzistavusia vergovės institucija. Turėti vergų, aristotelišku požiūriu, dar nereiškia būti laisvam; būti vergu dar nereiškia būti nelaisvam moraline prasme. Šventasis Paulius remiasi šio klasikinio požiūrio versija, kai ragina vergus paklusti savo žemiškiems valdovams ne iš baimės, bet dėl Viešpaties meilės. „Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Kol 3, 23). Krikščioniškas ištikimo paklusnumo idealas skiriasi nuo Aristotelio dorybingo atėniečio vizijos. Vis dėlto tiek Aristotelis, tiek šv. Paulius mato, kad laisvei reikia tapti pačiam save gebančiu valdyti žmogumi, o ne būti valdomu instinktų, troškimų, baimių, impulsų ir potraukių.

Teises turintis individas nėra laisvas žmogus klasikine prasme. Priešingai, jis – nelaisvas, nes jo laisvė neribota – tai laisvė būti kuo tik nori. Problema ta, kad jis nėra toks jau stiprus asmuo, tad begalinių prieš jį esančių galimybių pažadas – tuščias. Nepaisant atsitiktinių ryšių su senuoju požiūriu, teises turinčio individo sąvoka nereiškia nieko konkretaus. Tačiau klasikinio požiūrio į laisvę esmė nėra trukdžių veikti nebuvimas, o būdo savybių, reikalingų arba įveikti kliūtis (ką akcentuoja Aristotelis), arba padaryti jas nereikšmingas sau kaip visaverčiam asmeniui (stoikų ir iš dalies krikščionių požiūris).

Trumpai tariant, laisvas žmogus privalo turėti „charakterį“. Tam jis turi aiškiau suprasti save ir pasaulį, turėti požiūrį, nustatantį moralinius kriterijus objektyviai geram gyvenimui būdui. Šį požiūrį gali suteikti artikuliuota moralės filosofija, arba dažnesniu atveju religinė ar kultūrinė tradicija, kuria paremtas jo išsilavinimas. Tai reiškia, kad tikrai laisvas žmogus semiasi įkvėpimo iš anapus savo politinės sistemos. Jis negali būti visiškai sąlygotas ar paskendęs vyraujančiose ideologijose ir dogmose – monarchistinėse, socialistinėse, liberaliose ar demokratinėse.

Liberalizmo virtimas superteorija kuria kliūtis įgyti tokią perspektyvą. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Iš vienos pusės, liberalizmas į žmones kreipiasi kaip į individus. Jis kiekvienam sako, kad jis turi teises ir, kol liberalizmas viešpatauja, kiekvienas galės tapti, kuo tik nori. Iš kitos pusės, liberalizmas yra politinis darinys, žadantis saugoti individualias teises tol, kol žmonės sutiks su vis didesniu kišimusi ir reguliavimu ir, kas dar svarbiau, bekompromisiškai išpažins, ką ideologija nustato esant teisinga ir klaidinga, ką mylėti ir ko nekęsti. Šių dviejų elementų sąveika, pridėjus ir bendrą liberalios visuomenės nemąstymą, sukuria proto spąstus: kuo labiau suvokiame savo nepriklausomybę per liberalią prizmę, tuo labiau krentame po ideologiniu konformizmu; kuo labiau suvokiame save kaip teises turinčius šeimininkus, tuo labiau primename aristoteliškus vergus.

Tad liberalizmo, kaip superteorijos, problema – ne tik nenuoseklumas, bet ir nežmoniškumas. Neleidžiant rinktis alternatyvių požiūrių į tai, ką reiškia būti laisvu žmogumi (reikia vengti „neliberalumo“ nuodėmės), laisvos visuomenės narys turi menkas galimybes tapti laisvas. Jis vidujai per silpnas, pernelyg priklausomas nuo išorės sąlygų, pernelyg sutrikęs dėl savo tapatybės ir pernelyg traukiamas mistinio įsivaizdavimo, kad jau pasiekė žmogiškumo pilnatvę ir tapo visaverčiu asmeniu, kuriam reikalinga tik saviraiška, pripažinimas ir įtrauktis. Jis – pavyzdingas vartotojas, lengvai perimantis masių nuomones. Šiuo požiūriu liberalios kultūros suformuoti žmonės yra lengvai valdomi piliečiai, gal ir nusivylę jiems atseikėtu naudos kąsniu, siuntantys dėl jų laisvės apribojimo likučių, tačiau patenkinti liberaliu režimu ir tikintys jo pažadais.

Liberalai, gindami savo antropologinį požiūrį, turi dar vieną argumentą – jie teigia, kad žmonės, pernelyg gerai vertinantys save – nacionalistai, moraliniai absoliutistai, religingieji – yra nelankstūs savo įsitikinimuose, todėl būtinai juos primes kitiems. Šis nelankstumas ir griežtumas – ar moralinis, ar politinis, ar metafizinis – buvo, kaip tiki liberalai, viso blogio šaknis, nuo vergovės iki koncentracijos stovyklų. Todėl panaikinti turinio prisodrintą savęs supratimą – būtina eliminuojant bekompromisiškumą ir atsiveriant tolerancijos bei atvirumo viešpatystei.

Įspėjimuose dėl sodrios savivokos gali būti tiesos. Požiūris į gerą gyvenimą, suteikiantis tvirtų pateisinimų drąsiems siekiams, įkvėps bekompromisiškumą ginant šiuos siekius. Tačiau liberalizmas šiuo požiūriu – vargiai pranašesnis už „antiliberalizmą“. Liberalai, nepaisant siauros asmens sampratos, iš tiesų savo pažiūromis gerokai griežtesni ir neretai rodo išskirtinį nenorą leistis į kompromisus, nenuilstamai kritikuodami priešininkus ir visus kaip vieną apkaltindami autoritarizmo nusikaltimu. Locke’as buvo gerokai dogmatiškesnis už Burke’ą, nors Locke’o žmogaus samprata buvo minimalistinė, o Burke’o – ne. Aristotelio atsakymas į klausimą, kuri politinė santvarka geriausia – tik atsargus pasvarstymas, leidžiantis manyti, kad ir kitos santvarkos turi privalumų. Tačiau sunku įvardinti reikšmingą dvidešimtojo ar mūsiškio amžiaus liberalą, kuris nebūtų karštai įsitikinęs liberalizmo ir tik liberalizmo teisėtumu.

Liberalai savinasi tolerancijos ir nuosaikumo, įtraukties bei įgalinimo vertybes, neigdami ką nors kitą jomis remiantis. Liberalizmo gynėjai tiki turį teisę primesti savo vertybes visuomenei, nes tuomet bus galima įvesti griežtą tolerancijos ir nuosaikumo, įtraukties ir įgalinimo režimą. Jie kopijuoja Rousseau schemą, kurioje gera valdžia priverčia individą būti laisvą, primesdama jam bendrąją valią.

Šiame liberalizmo monopolio užtikrinimo procese siaura žmogaus samprata naudojama kaip ginklas prieš turinio prisodrintas pažiūras. Ji skatina neapykantą „išnaudotojams“, apie kuriuos galima nemažai išgirsti iš tapatybių politikos diskurso. Ji mobilizuoja rėmėjus ir suteikia jiems ideologinę orientaciją – klaidingą, bet vienijančią pasaulinio užkariavimo link vedančią politinę strategiją. Ji naikina tikrus istorinius bei visuomeninius ryšius tarp žmonių, vulgarizuoja kultūrą, išplauna moralinę savivoką ir atima pagrindą formuluoti alternatyvas. Ko liberalizmas negali duoti, yra išmintingai stabilus laisvės supratimas.

Nuo Sovietų Sąjungos dezintegracijos praėjo trisdešimt metų. Dingus komunizmui, politinės laisvės jo priespaudą patyrusiose šalyse padaugėjo, tačiau beveik tuoj pat pasirodė nauja tabu ir suvaržymų sistema. Ji tampa vis stipresnė ir stipresnė. Liūdna tiesa – šiandien galima sakyti mažiau nei pirmaisiais išsilaisvinimo metais, ir nauji įstatymai, „liberalūs“ savo pobūdžiu, varžo, o ne skatina laisvą diskusiją. Minties laisvė – pavojuje. Liberalios superteorijos dominavimas naikina laisvą savęs ugdymą skatinančias visuomenines struktūras. Praėjus kartai po to, kai sceną paliko komisarai, siekti pozityvios laisvės tapo sunkiau, o Vakaruose gyvena žmonės, kaskart vis mažiau pajėgūs išsilaisvinti iš rinkos, medijų ir masinės nuomonės banalumo. Neaišku, ar mūsų institucijos gali išsilaikyti be laisvų žmonių, ar bent gebančiųjų siekti pliuralizmo. Ateinančio dešimtmečio iššūkis – sulaužyti liberalizmo ideologinį monopolį, kad tvirti, tiršti, konkretūs požiūriai į gyvenimą teiktų pagrindą ateities kartoms lavintis. Jei mums nepavyks, nebus žmonių, turinčių būdą ir charakterį, reikalingą apginti ir atnaujinti laisvę saugančias Vakarų institucijas.