2020 09 11

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

Ortodoksas.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kodėl ortodoksams toks svarbus šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas?

Nežinomas autorius, „Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas“. Šv. Dionizo vienuolynas, Atonas, Graikija, XVI a. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas (rugpjūčio 29 d. / rugsėjo 11 d.) – viena iš didžiųjų ortodoksų švenčių, nors ir nepriklauso pagrindinėms 12 didžiųjų metų švenčių. Jonui Krikštytojui yra skirta daugybė minėjimų ortodoksų kalendoriuje:

* prie didžiųjų (bet ne dvylikos) priskiriamas ir jo gimimas (birželio 24 d. / liepos 7 d.),

* vidutinėms šventėms priskiriami pirmasis ir antrasis jo galvos atradimai (vasario 24 d. / kovo 9 d.), trečiasis galvos atradimas (gegužės 25 d. / birželio 7 d.),

* mažosioms šventėms priskiriami jo prasidėjimas (rugsėjo 23 d. / spalio 6 d.) ir sinaksė (antroji diena po Viešpaties Krikšto šventės, skirta Krikštytojui – sausio 7 d. / 20 d.)

Kitaip tariant, iš viso kalendoriuje šv. Jonui Krikštytojui skirtos 6 datos, iš jų dvi išskirtos kaip didžiosios. Šv. Jonas kartu su visais pranašais prisimenamas dar ir kiekvienos savaitės antradienį. Į akis krenta ir tai, kad trys datos yra susijusios su jo galva – nukirsdinimas ir trys galvos atradimai (du pirmieji minimi tą pačią dieną).

Patį šv. Jono Krikštytojo kultą paaiškinti gana lengva. Juk Jėzus sakė, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Jis yra asmuo, stovįs tarp Senojo ir Naujojo Testamentų, paskutinysis Senojo ir pirmasis Naujojo pranašas, Viešpaties Krikštytojas. Juo asmuo toks svarbus Jėzaus atėjimui ir pranašysčių išsipildymui, kad būtų keista jį aplenkti.

Sudėtingiau suprasti šv. Jono Krikštytojo galvos reikšmę. Paties nukirsdinimo įvykio svarbą parodo tai, kad jis minimas netgi trijose Evangelijose (Mt 4, Mk 6, Lk 9). Smulkiame aprašyme Jono dorybės kontrastuoja su Erodo rūmų palaidumu, pražūtingas Erodiados šokis priešingas išganingam Esteros šokiui. Jonas tam tikra prasme tampa pirmuoju krikščionių kankiniu, o kankinystė senovės krikščionių buvo vadinama gimimu dangui – todėl nenuostabu, kad dvi seniausios krikščionių šventės, susijusios su šv. Jonu Krikštytoju, ir iki mūsų dienų išlikusios daugelyje krikščionių konfesijų – tai būtent jo gimimo ir nukirsdinimo atminimo dienos.

Panašu, kad seniausias laikais kankinystė ir gimimas buvo minimi tą pačią dieną (matyt, birželio 24 d d. / liepos 7 d.), bet palaipsniui šventės išsiskiria į dvi atskiras. Jei įsiskaitytume į Evangeliją, tai šv. Jono Krikštytojo kankinystė įvyko visai ne rudenį, o pavasarį, prieš Pesachą. Rugpjūčio 29 diena tapo švente tik IV a., kai pirmieji Izraelio šventųjų vietų tyrinėtojai – imperatorius Konstantinas ir jo motina Elena – Sebastėjos mieste virš šv. Jono Krikštytojo kapo pastatė jam dedikuotą bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo saugomos šv. Jono ir jo mokinių, šventųjų Eliziejaus ir Audijaus, relikvijos. Rugpjūčio 29-oji – tai bažnyčios pašventinimo diena.

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šv. Jono Krikštytojo kūną mokiniai buvo palaidoję kape, o galva buvo atiduota Erodiadai bei jos motinai, ji turėjo savo atskirą „istoriją“. Pasak tradicijos, Erodiada galvą liepė užkasti Alyvų kalne, molio inde. Prabėgus metams, didikas vardu Inocentas nutarė ten pastatyti bažnyčią ir kasdamas žemę atrado galvą, kuri buvo identifikuota pirmiausia pagal susijusius su ja stebuklus. Kadangi Bažnyčia tuo metu dar buvo negausi ir bijota relikvijos išniekinimo, mirdamas Inocentas ją užkasė, ir ji vėl buvo prarasta.

Antrąjį kartą galva atrasta IV a., Konstantino ir Elenos misijos metu, nors šis įvykis tiesiogiai su ja nesusijęs. Du vienuoliai, sužinoję galvos buvimo vietą vizijos metu, ją atkasė. Galva keliavo iš rankų į rankas, kol galop V a. atsidūrė Konstantinopolio vienuolyne. Tame pačiame šimtmetyje, per neramumus, ji buvo išgabenta į Emesą, iš ten, ikonoklazmo laikais – į Kaukazą. Ji buvo dingusi iš akiračio iki pat IX a., kai vėl buvo atrasta ir atgabenta į Konstantinopolį (trečiasis atradimas). Po to galva vėl dingo, ir ją šiandien supa daugybė legendų. Tie galvos atradimai tapo šventėmis, nes relikvija buvo labai vertinama bei gerbiama, žmonės labai džiaugėsi jos atgabenimu į Konstantinopolį, ji buvo prieinama pagerbti.

Atkreipę dėmesį į rugpjūčio kalendorių pamatysime, kad rugpjūčio 1 d. / 14 d., kai prasideda Dievo Motinos užmigimo pasninkas, švenčiama Šv. Kryžiaus relikvijų išnešimo diena, kai su jomis buvo einama į procesiją. Rugpjūčio 2 d. / 15 d. – šv. kankinio Stepono relikvijų atgabenimo į Konstantinopolį minėjimas, rugpjūčio 31 d. / rugsėjo 13 d. – Dievo Motinos relikvijos (juostos) padėjimo Vlachernos šventovėje šventė. Kitaip tariant, šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimą su rugpjūčio pradžios bei pabaigos minėjimais jungia vienas bendras motyvas – šis minėjimas taip pat susijęs su viena iš didžiųjų Konstantinopolio relikvijų, kurias tą mėnesį žmonės pagerbdavo.

Mattia Preti, „Pamokslaujantis šv. Jonas Krikštytojas“ (fragmentas), 1665 m. Vikipedia.org nuotrauka

Su rugpjūčio tematika šv. Jono nukirsdinimą jungia ir tai, kad ši diena yra pasninkas. Tipikonas rugpjūčio 29 d. prisako pasninkauti, prisimenant šv. Jono Krikštytojo pavyzdį – juk jis mito tik skėriais ir laukų medumi, gyveno dykumoje. Taip pat sakoma negerti daug vyno, nešvęsti, prisimenant, kaip neišmintingas Erodo šventimas, girtuokliavimas privedė prie teisiojo mirties. Rugpjūtis Ortodoksų Bažnyčios kalendoriuje visas asketiškas – net Kristaus Atsimainymo (6 /19 d.) ir Dievo Motinos Užmigimo (15 / 28 d.) švenčių metu yra pasninkas, pirmos dvi savaitės – išvien pasninkas. Tai atspindėjo natūralų kaimo gyvenimo ritmą, nuo kurio priklausė visa visuomenė.

Viduramžiais po žiemos maisto atsargos tik seko, dėl to visuomenei buvo labai svarbi gavėnia ir šv. Petro ir Povilo pasninkai, kurie leido taupyti maistą iki rugiapjūtės. Rugpjūtį buvo pasiekiamas kritinis taškas, kai, iš vienos pusės, maisto atsargų buvo mažiausiai per metus, iš kitos – jau buvo nuimamas naujas derlius, kuris kartą per kelerius metus galėjo būti mažas (dėl to buvo svarbu išlikti saikingiems). Su tuo, pavyzdžiui, susijusi graikų tradicija nuo Sekminių iki pat Atsimainymo (rugpjūčio 6 / 19 d.) nevalgyti vynuogių. Juk, joms pasibaigus, nebūtų iš ko gaminti eucharistinio vyno. Todėl po Atsimainymo liturgijos iškilmingai šventinamos vynuogės ir atidedama naujo derliaus dalis vynui, o žmonės jau laisvai gali valgyti vynuoges, nes jau nebaisu, kad jos pasibaigs. Taigi rugpjūtis buvo darbingas ir asketiškas.

Kadangi šv. Jonas Krikštytojas buvo nužudytas dėl žudikų girtuokliavimo, Rusios Bažnyčios Sinodas tą dieną paskelbė maldos už žmones, kurie kenčia nuo priklausomybių, diena (2014 m.). Anksčiau ši diena buvo žuvusių karių minėjimo diena (XVIII a., dabar jau nebeaktualu).

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.