2020 05 27

Monika Zavistauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kodėl pabosta baimė?

japonė moteris dėvinti kaukę
EPA nuotrauka

Sakoma, kad gyvename „baimės kultūros“ laikotarpiu. Toji „baimės kultūra“ egzistuoja tarsi atskirai, ji lyg ne visuomenės būvio ir kolektyvinės kūrybos produktas, o atsirandanti iš kažkur kitur – iš (ne)fiktyvių grėsmių, kurios mums atrodo nepavaldžios. Pats terminas „baimės kultūra“ yra labai platus, jis apima tiek šiuolaikinės visuomenės santykį su pasauliu, tiek tampa mūsų pasirinkimų ir elgsenos aiškinimo metafora, tiek apibrėžia masinį moralinio netikrumo ir bejėgiškumo jausmą. Dažnu atveju „baimės kultūra“ iškyla kaip nepriklausoma nuo individualios savivokos, netgi nesame pajėgūs ją interpretuoti kaip nors savaip, nes ji nejučia įsipina į bendrą, visą visuomenę liečiančią kultūrinę ir socialinę praktiką.

Galima vardinti ir vardinti dalykus, kurių baimė atrodo ne tik logiška, tačiau ir tam tikra prasme aktuali bei pagrįsta – pradedant klimato kaita, gamtinėmis katastrofomis, baigiant įvairiomis ligomis, nusikalstamumo lygiu ar ekonomikos nuosmukiu. Pernelyg nesigilinant, ar šios grėsmės iš tiesų arti ir ar jos gali tiesiogiai paveikti mūsų gyvenimus, dažnai stipriname jas pasitelkdami tam tikrą retoriką, žmogaus santykio su baime „naudai“ veikia ir žiniasklaida, medijų pasaulis yra stipri kurianti jėga, sėkmingai įvelkanti pasaulį į įvairiausių, kartais ir „neadekvačių“ realybių apdarus. „Baimės kultūros“ (angl. culture of fear) sampratą išplėtojusio sociologo Franko Furedi teigimu, šiais laikais retai kada diskutuojame apie tai, ar kažkieno baimė yra pagrįsta – vis dažniau kalbame apie tai, kad kažkas turėtų kelti baimę.

Kalbant apie matomus ir nematomus pavojus sunku negalvoti apie COVID-19. Baimės įtaka psichikai šiuo atveju išties didelė – šios epidemijos metu žmonių, kurių psichologinis gerovė ar net psichinė sveikata vienaip ar kitaip paveikta, skaičius bus gerokai didesnis, nei žmonių, tiesiogiai nukentėjusių nuo viruso. Tačiau tas nemalonus, baugus COVID-19 masinis jausmas mums pradeda vis labiau pabosti, santykis su gaunama informacija apie virusą sparčiai kinta, kartu keičiasi ir mūsų elgsena. Ir turbūt ne apie apsauginių kaukių dėvėjimą ar dezinfekcinių skysčių pirkimo mastus čia kalba – kažkas pasikeitė mūsų vaizduotėje, tarsi pakeitėme filtrą, per kurį žiūrime į COVID-19 grėsmę: per pastaruosius mėnesius senasis filtras jau susidėvėjo, tarsi jau gana ilgai bijojome. Nors karantinas ir artėja pabaigos link, ar baimės pabaigai yra realaus pagrindo?

Sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai. Virusas juk niekur nedingo, vakcina dar neišrasta, daugelis valstybių toliau intensyviai kaunasi su COVID-19 plitimu, vis dažniau girdime pranešimų apie būsimą rudeninį viruso grįžimą. Nepaisant to, toliau sėkmingai auginti baimę savyje, leisti jai plėstis ir vešėti irgi atrodo kenksminga. Tačiau anksčiau aptarta mūsų „baimės kultūra“ juk turėtų diktuoti kiek kitokią eigą, o jos imame ir nepaisome, ypač kai grėsmė nėra iš piršto laužta – retorika mus žeidžia vis mažiau, statistika sausu faktu virsta vis dažniau.

Tai, kaip matome ir suvokiame virusą, yra suformuota tikrai ne mūsų pačių – didžioji dalis visuomenės jokio individualaus santykio su juo neturėjo, ir, tikiuosi, neturės, tad apčiuopiamas, realias formas išvysti galime tik per virtualias medijas. Gaunamos įvairiausio pobūdžio informacijos kiekis keičia mūsų pasaulėvoką, dabarties ir ateities suvokimą. Mūsų saugumo jausmas, sprendimai, netgi racionalumo pobūdis tiesiogiai priklauso nuo įgyjamo žinojimo. Dažnu atveju net nesvarbu, ar žinojimas pagrįstas, ar ne, desperatiškai stengiamės visus tuščius kampus užkimšti informacija, knygoje „How Fear Works – Culture of Fear in the Twenty-First Century“ (liet. „Kaip veikia baimė: baimės kultūra XXI a.“) Frankas Furedi tai vadina siekiu būti gerai informuotiems (angl. fully informed), nes juk geriau bet koks žinojimas nei jokio, ypač kalbant apie nematomą, daugeliui tik emociškai juntamą viruso buvimą.

Kaip ilgai galime išlaikyti dėmesį bei baimę ties daugeliui sunkiai apčiuopiama grėsme? Panašu, kad neilgai. Neigiamos informacijos apie virusą srautai ir toliau nepaliaujamai vilnija mūsų kasdienybėje, tačiau, paradoksalu, vis dažniau sureikšminame teigiamą informaciją ir kalbame apie tai, kiek žmonių pasveiko, kokios viešos erdvės švelninant karantiną dar atsidarys, kada bus atvertos sienos, nors dar prieš mėnesį, nors žmonės sveiko ir tada, daug labiau koncentravomės į mirčių nuo COVID-19 skaičių, įvairiausių apsauginių priemonių specifiką ir kiekį. Tarsi baigėsi masinės baimės galiojimo laikas, mes lyg vėl prisiminėme, kad pasaulis, kuriame gyvename – labai greitas ir sparčiai kintantis, tame greityje ir kaitoje esame išmokę prie visko gana sklandžiai prisitaikyti – ne išimtis ir baimė. Turbūt pernelyg ilgą laiką visus tuščius kampelius pildėme vieno pobūdžio informacija, kuri mus galutinai pasotino daugelio tiesiogiai nejuntamo viruso buvimo faktu.

Ar baimė visiškai išnyko? Turbūt ne, ji tik pakeitė formą. Panašu, kad kuo toliau, tuo labiau didesnę baimę mums pradėjo kelti apmirę miestai, socialumo trūkumas, paslaugų neprieinamumas, nežinomybė ir savotiškas pasaulio sustojimas laike – tos surogatinės tikrojo baimės šaltinio išraiškos visuomenėje, o ne pati rizika užsikrėsti. Senoji baimė pakito pradėjus svarstymus aktyviai kreipti į ateitį – kas bus su ateities planais keliauti, kada atsivers valstybių sienos, kaip seksis atsigauti verslams, kokiais mastais kils kainos, kokiais mastais mažės atlyginimai, kaip tvarkysimės su įvairiausiais socialiniais iššūkiais, kaip pasiruošime galimai antrai viruso bangai rudenį. Šios baimės formos šiuo metu atrodo kur kas aktualesnės, nes bijome kažko, ką jau turbūt neabejotinai pajusime visi, kažko, kas dar ne visai sulaukta, kas dar tik ateities perspektyva, tai – nežinomybės baimė. Ji, psichologo prof. R. Nicholo Carletono teigimu, yra pamatinė, esminė, tik iš jos kyla visos kitos. Jaučiant nežinomybės baimę, tuščių kampelių informacijai atsiranda labai daug ir kadangi galimos ateities grėsmės kol kas egzistuoja tik spėlionių lygmeniu, vėl iškyla poreikis kaupti informaciją, siekti užpildyti visus nežinojimo tarpus, bent taip pasiruošti būsimiems didesniems ar mažesniems gyvenimo pokyčiams.

Ką galima pasakyti apie tokią „baimės kultūrą“? Turbūt tinkamiausiai šios „kultūros“ ypatumus nusako J.W. Goethe’s mintis – baimė užkrečiama taip pat kaip sloga ir kiekvieną sykį iš vienaskaitos daro daugiskaitą. Panašu, kad, kaip nejučia baime užsikrečiama, taip nejučia ji ir persimaino, pakinta, kol galiausiai ima blukti. Ar kaltas dabartinės visuomenės negebėjimas sutelkti dėmesį? O gal šiame kontekste verta labiau gilintis į pačios COVID-19 epidemijos kaip fenomeno pobūdį? O gal čia visgi kaltas žinojimas? Juk kartais tam, kad pabostų baimė, užtenka tiesiog žinojimo – nesibaigiančių srautų informacijos, leidžiančios bent šiek tiek tą baimę paaiškinti ir su ja netgi susigyventi. Tačiau žinojimo pakanka ir tam, kad senoji baimė, jau pakankamai išsikvėpusi ir sava, pradėtų dėti pagrindą „naujai“ baimei – ateities baimei -– kol galiausiai iš vienaskaitos padarytų daugiskaitą.