2020 10 18

XFM Radijas

Garso įrašo trukmė:

34 min

Kodėl reikia prikelti šėtoną bent jau žmogaus mąstyme? Apie lenkų kiną

Kadras iš rež. Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, 2018 m.).

Spalio 1 dieną prasidėjo lenkų kino festivalis, kuris visą savaitę kvietė žiūrėti naujausius Lenkijos filmus bei šalies kino meistrų – Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Zanussi, Pawelo Pawlikowskio – darbus. XFM radijo stoties laidos „Kitas kadras“ kūrėjai Ramūnas Aušrotas ir Dalius Joneikis tradiciškai dalinasi savo krikščioniškomis įžvalgomis.

„Eteris“ (2018)

Lenkija, Vengrija, Lietuva, Ukraina, istorinė drama, trileris / 98 min. Rež. Krzysztofas Zanussi. Vaidina: Jacekas Poniedziałekas, Andrzejus Chyra, Zsoltas Laszlo, Ostapas Vakulyukas.

Režisierius Krzysztofas Zanussi sakė, kad jo intencija buvo parodyti metafizinę pasaulio plotmę, nes pasaulis nėra tik materialistinis, už to kažkas yra. Šiam filmui jis pasirinko priemonę prikelti Šėtoną. Tačiau to nereikėtų suprasti neteisingai, o atsižvelgti į kontekstą. 

Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais teologijoje, turbūt pirmiausia katalikų, paskui ir protestantų, atsirado šėtono mirties idėja. (Apie Dievo (tikėjimo) mirtį (Dievo nebuvimą) jau girdėjome anksčiau: kalbėjo F. Nietzsche, I. Bergmanas, vėliau išplėtojo sociologija, filosofija, menas.) Ką tai reiškia? Šėtonas nėra konkretus, individualus, asmuo, bet personifikacija, metafora, moralinio blogio išraiška. Mes jį objektyvizuojame, kad būtų lengviau kovoti su savo trūkumais, psichologinėmis problemomis. Dievo mirties idėja sunkiau patikėti, o Šėtono mirties idėja silpnina tikinčiojo gynybą, jis mano galįs susitvarkyti su vidinėmis problemomis padedant psichologui, kunigui ir pan. Tai – didžioji teologinė klaida, kuri masiškai paplito. Žinot, kaip atskirti tikrą krikščionį nuo netikro? Jei paklaustas, ar Šėtonas yra asmuo, atsakys, kad jis yra moralinis blogis, vadinasi, erozija į to žmogaus tikėjimą jau yra prasigraužusi. 

Režisierius K. Zanussi bando reanimuoti ir grąžinti Šėtoną kaip asmenį, siekia per meną priversti žmogų taip mąstyti. Tam jis pasitelkė klasikinį pasakojimą, ateinantį iš liaudies pasakų, kaip žmogus parduoda savo sielą velniui (Goethe‘s „Faustas“, T. Manno literatūrinė interpretacija „Daktaras Faustas“, M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“). Pasak R. Aušroto, nors režisūra įdomi, nepatiko struktūra (jis pasakoja visą žmogaus gyvenimo istoriją, o pačioje filmo pabaigoje vizualiai parodo tuos epizodus, kuriuose veikia Šėtonas), nes ji griauna metaforą. Galbūt K. Zanussi nepasitikėjo šiuolaikinio žiūrovo gebėjimu interpretuoti jo meno kūrinį ir todėl norėjo paaiškinti?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Puiki Šėtono metafora yra eteris. Pirmoje scenoje daktaras susigundo mergina, kuri jį atstumia. Tada jis eteriu nori ją apsvaiginti, kad galėtų pasinaudoti, bet neapskaičiuoja dozės ir ji miršta. Jis už kadro sudaro sandėrį su Šėtonu. Kodėl eteris? Graikai viršutinį oro sluoksnį vadino eteriu, dievų buveine. Filosofai jį suprato kaip medžiagą tarp materialių dalelių (atomų). XIX a. medicinoje eteris buvo naudojamas kaip narkotinė ir anestetinė priemonė. Dabar jis nebenaudojamas, išėjęs iš apyvartos, kaip ir Šėtonas. Bet puiki metafora – Šėtonas mus užmigdo, kad nematytume realių daiktų esmės. 

Kodėl reikia prikelti Šėtoną bent jau žmogaus mąstyme? Tikėdami, kad jis yra asmuo, jėga, žinome, kad yra kita jėga, lemianti, valdanti pasaulį. Tai – dar vienas būdas kreiptis į Dievą. Be Kristaus mes esame bejėgiai prieš Šėtono veikimą. 

„Šaltasis karas“ (2018) 

Lenkija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Drama / 89 min. Rež. Pawełas Pawlikowskis. Vaidina: Joanna Kulig, Tomaszas Kotas, Borysas Szycas, Agata Kulesza 

Kanų kino festivalyje Pawełas Pawlikowskis apdovanotas už režisūrą. Filmas pelnė penkis Europos kino apdovanojimus, keturis Gdynės kino festivalio prizus, septynis prestižinius Lenkijos kino akademijos „Erelio“ apdovanojimus ir kt.

Šiame filme galima įžvelgti dvi Šaltojo karo prasmes: 1) politinę, kai paaštrėjo sąjungininkų santykiai ir iškilo Berlyno siena; 2) romantinę poros, kuriai įtakos turi socialinė tikrovė, režimas, sudarantis kliūčių meilei. Tai yra poros istorija, režisierius P. Pawlikowskis ją komponuoja labai įdomiai. Per pokario Lenkiją važiuoja etnografė ir chorvedys, pianistas, kurie renka tautinį ansamblį „Mazurka“ – ieško dainuojančių ir šokančių merginų ir vaikinų. Atrenkama ir viena mergina, kuri patinka chorvedžiui. Taip užsimezga romantinis Viktoro ir Zulos ryšys. 

Apie šį ryšį filmas pasakoja lemiamais istoriniais lūžiais, kai susikuria sovietinė Lenkija, izoliuojamas sovietų blokas, Rytų Berlyne atskiriama okupacinė zona ir pastatoma Berlyno siena, uždaromos sienos, taigi negali laisvai išvažiuoti į užsienį. Pora atsiduria skirtingose sienos pusėse. Vis dėlto pirmame plane lieka ne istoriniai įvykiai, o romantiška istorija. Ji netgi primena V. Shakespeare‘o „Romeo ir Džuljetą“.  

Per šią romantišką istoriją perteikiami daugelis kitų aspektų: menininko ir sistemos santykis, žmogaus bandymas kurti ir gyventi be Dievo, kai po karo pasaulis sugriautas, sugriautas žmogiškumas ir daugelis nusivylę Dievu, tautinė kultūra kaip ideologijos įrankis ir pan. 

Zula tarsi simbolizuoja tuometę Lenkiją, kuri buvo kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Jos vitališkumo ir gyvybės jėga pagauna Viktorą, kaip ir daugelį pokario metu, tikintis, kad nauja jėga bus pajėgi sukurti naują Lenkiją.

„Pareigūnas ir šnipas“ (2019)

Prancūzija, Italija, Istorinė drama / 132 min. Rež. Romanas Polański. Vaidina: Jean‘as Dujardin‘as, Louisas Garrel‘is, Emmanuelle Seigner.

Venecijos kino festivalyje filmas pelnė „Sidabrinį liūtą“ už geriausią režisūrą ir du kitus prizus, Prancūzijoje apdovanotas trimis Prancūzijos kino akademijos skiriamais „Cezariais“.

Lietuviškas pavadinimas verstas iš anglų kalbos, todėl pavadintas „Pareigūnas ir šnipas“. Prancūziškai jis vadinasi „Aš kaltinu“ (pr. „J’accuse“). Galima rasti paralelių su paties režisieriaus gyvenimu – jis tiesmukai sistemai, kurį jį nuteisė ir nereabilituoja, sako: „Aš kaltinu.“ Kita vertus, šis filmas – tarsi kinematografinis testamentas, kurį 86-erių žmogus rašo, kaip nori. 

R. Polanskio filmas pasakoja apie XIX a. žydų kilmės prancūzų kariuomenės karininko Alfredo Dreyfuso (akt. L. Garrel‘is) bylą, sukrėtusią ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą, suskaldžiusią visuomenę, sukėlusią nepasitikėjimą specialiosiomis tarnybomis, valdžia. Jis neteisingai kaltinamas valstybės išdavimu ir šnipinėjimu Vokietijai. Viešai pažemintas A. Dreyfusas (nuplėšiami karininko atributai, sulaužomas kardas) ištremiamas į Velnio salą Atlanto vandenyne. Nors nustatoma, kad jis yra nekaltas, neskubama reabilituoti. 

Vis dėlto ne A. Dreyfusas šiame filme yra pagrindinis veikėjas, o bylą tiriantis slaptosios tarnybos viršininkas Žoržas Pikaras (akt. J. Dujardin‘as), kuris išsiaiškina, kad A. Dreyfusas yra visiškai nekaltas. Pikaro personažas puikiai atskleidžia liberalų, objektyvų ir tam tikras ribas pripažįstantį šiuolaikinį žmogų.   

Šis filmas žavi tuo, kad nesinaudojama kompiuterine grafika. Puikus dailininko ir operatoriaus darbas. Ir būtent todėl tokį gražų istorinį kostiuminį darbą reikia žiūrėti dideliame kino teatro ekrane. 

Parengė Ilona Petrovė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.