Kodėl Rusija okupuotoms teritorijoms pažymėti naudoja senas Lenino statulas?

Rusijos propagandistai  per pastaruosius mėnesius spėjo pagaminti ne vieną filmuką apie „laimingus“ Luhansko regiono gyventojus, savo miestelių gatvėse džiugiai pasitinkančius okupacines rusų pajėgas, kantriai išsirikiavusius ilgoje eilėje prie rusiškų pasų ar prie kareivių dalijamų „humanitarinės pagalbos“ davinių. Danų savaitraščio „Weekendavisen“ skelbiamoje Andrejaus Kazakovo apžvalgoje aptariami pagrindiniai okupuotų Ukrainos regionų rusifikacijos bruožai.

Rusiški pinigai, rusiškas internetas ir rusiški pasai

Žiūrint minėtus propagandinius reportažus, svarbu suprasti, kokie okupuotų teritorijų žmonės ten rodomi. Luhansko srities vadovas Serhijus Gaidajus liepos pradžioje konstatavo, kad, pavyzdžiui, Severodonecko mieste iš buvusių 120 000 gyventojų liepos pradžioje buvo belikę vos 8 000. Vieni iš jų – senoliai, nepajėgę palikti savo namų. Kiti – tie, kurie iš tikrųjų laukė dienos, kada galės tapti „rusiškojo pasaulio“ dalimi.

Panašiai kaip ir po 2014 m. užgrobtose žemėse, pastaruoju metu okupuotuose Ukrainose regionuose įgyvendinama agresyvi rusifikacijos politika: mokyklose reikalaujama pereiti prie rusiškų mokyklinių programų, pakelėse kabinamos reklamos „Nebijokite kalbėti rusiškai!”, nors tuo pat metu iš bibliotekų metamos knygos ukrainiečių kalba ir knygos apie Ukrainos istoriją, mobilusis ryšys ir internetas – tik rusiški. Okupacinės valdžios sprendimu, rubliai okupuotose srityse kursuoja drauge su ukrainietiškomis grivinomis, tačiau numatyta, kad ilgainiui rusiški pinigai čia liks vienintelė atsiskaitymo priemonė.

Pasak ukrainiečių žurnalistės Olenos Vaninos, kuri viena iš paskutinių paliko okupuotą Chersoną, šios regiono dalies gyventojams kurį laiką teko praleisti nežinioje, nes gegužės 30 dieną jiems buvo atjungtas ukrainietiškas mobilusis ryšys bei internetas, ir jie neturėjo jokios galimybės susisiekti su artimaisiais. Dabar ten veikia tik ryšys iš kaimyninio Krymo, kuriame ukrainiečių naujienų portalai ir tarptautiniai socialiniai tinklai yra blokuojami.

Žurnalistės teigimu, maždaug pusei okupuoto regiono gyventojų pavyko pabėgti, o likusiems tenka daryti nelengvus sprendimus siekiant kaip nors išgyventi. Dauguma darbo vietų sunaikintos, o kitose žmonės verčiami paklusti naujai tvarkai. Antai viename iš tebeveikiančių fabrikų okupacinė valdžia nurodė mokėti darbuotojams algas tik tuo atveju, jei šie bus priėmę Rusijos pilietybę.

Okupuotoje Chersono regiono dalyje Rusiją šiandien ko gero labiausiai primena jėgos struktūrų savivalė. Olena Vanina pasakoja, kad iš pradžių čia buvo suiminėjami ukrainiečių teritorinės gynybos kariai bei karo rytų Ukrainoje veteranai, vėliau – demonstracijose prieš okupaciją protestavę aktyvistai, o dabar į kalėjimą gali patekti praktiškai kiekvienas.

Lenino paminklai okupuotoje Ukrainos dalyje – dvejamintės apraiškos

Kitas originalus okupantų būdas „pažymėti teritoriją“ – tai Lenino paminklų statymas. Ukrainos vyriausybei baigus pašalinti paskutines tokias sovietinio režimo atliekas, okupuotose teritorijose siekiama jų kuo daugiau „atstatyti“. Dar karo pradžioje, statulą atgabenus veikiausiai iš pačios Rusijos, taip buvo padaryta prie Azovo jūros esančiame Heničesko mieste, vėliau dar keliose vietose.

Estijoje gyvenančio rusų kultūrologo Jano Levčenkos teigimu, paminklų statymas ir iškabų keitimas yra įprastas būdas simboliškai paženklinti užimtą teritoriją. Naudojamasi tuo metu po ranka papuolusiais daiktais, nepaisant jų sąsajų nei su praeitimi, nei su dabartimi.

Rusų istoriko Ivano Kurilos nuomone, Lenino paminklų atsiradimas užgrobtose žemėse rodo, kad Sovietų Sąjungos simbolika geriausiai tinka Rusijos veiksmams Ukrainos atžvilgiu paaiškinti. Kadangi denacifikacijos (kaip preteksto karui pradėti) idėja žlugo, dabar imamasi įgyvendinti SSRS atkūrimo planą. Nors pasitelkiami Lenino paminklai ir raudonos vėliavos, tačiau tai simbolizuoja ne komunistinio režimo, bet Sovietų Sąjungos kaip imperijos atkūrimą. Leninas šiandienos rusų kariams – tai rusiškos įtakos sferos arba sovietų-rusų imperijos plėtros simbolis.

Paradoksalu tai, kad Putinas karą pradėjo, skelbdamas, jog dabartinė Ukraina esanti Lenino išradimas, kad atėjo metas ištaisyti Lenino klaidas ir grąžinti tai, kas priklauso Rusijai – įgyvendinti Ukrainos „dekomunizaciją“.

Danų žurnalistas Andrejus Kazakovas tokiame elgesyje atpažįsta orveliškąją dvejamintę, „padedančią“ įveikti panašaus pobūdžio loginius žodžių ir veiksmų prieštaravimus. Jo teigimu, teritorijų žymėjimas paminklais tuo pat metu yra ir bausmė ukrainiečiams, ir priminimas apie bendrą sovietinę praeitį.

Rudenį laukia „referendumai“?

Daugelis ekspertų numato, kad rudenį okupuotuose Luhansko, Donecko, Chersono ir Zaporižės regionuose bus bandoma surengti „referendumus“ dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Luhansko srities vadovo Serhijaus Gaidajaus nuomone, Kremliuje norima kuo greičiau paskelbti, kad šios sritys yra Rusijos teritorija. Tuomet „grėsmė jos vientisumui“ taptų pagrindu ir visuotinei mobilizacijai paskelbti.

Svarbiausias klausimas – kokią šių regionų dalį rudenį vis dar kontroliuos Maskva.

Parengta pagal weekendavisen.dk ir bbc.com/russian publikacijas