Kodėl Rusija pradėjo karą?

Į klausimą kodėl tūlas mūsų tautietis tvirtai atsakys, kad Rusijos vadovas siekia atkurti (sovietinę ar rusišką) imperiją ir todėl prieš metus pradėjo karą prieš Ukrainą. Kiek daugiau besidomintieji geopolitiniais ir tarptautiniais reikalais galėtų sakyti, kad Ukraina jam reikalinga dėl konkrečių geostrateginių priežasčių, kurių pirminė yra Juodosios jūros baseino svarba Rusijai.

Šiuos argumentus puikiausiai galima apibendrinti daugeliui turbūt girdėta buvusio JAV prezidento Jimmy Carterio patarėjo Zbigniewo Brzezińskio teze, 1997 m. (!) užrašyta knygoje The Grand Chessboard (liet. „Didžioji šachmatų lenta)“, kurią išversčiau taip: Be Ukrainos Rusija nebėra Eurazijos imperija. Rusija be Ukrainos vis dar gali siekti imperinio statuso, tačiau tokiu atveju ji taptų daugiausia Azijos imperija, labiau linkusia įsitraukti į alinančius konfliktus su prabudusia Centrine Azija. Z. Brzezińskis mums sako, kad Rusijai, kuri save suvokia kaip senąją ir Europos, ir Azijos galią, Ukraina yra nepamainoma šio imperinio projekto dalis. Šiandien iš Z. Brzezińskio tezės galėtume atrasti atsakymą į minėtą klausimą kodėl.

Visgi pirmas žingsnis į atsakymų paiešką turėtų būti pripažinimas, kad lengvų atsakymų nėra. Karo priežastys šiandien mums, regis, yra akivaizdžios. Tačiau paprastai dėl tokio lygio geopolitinių sukrėtimų istorikams, politikos mokslų ar tarptautinių santykių tyrėjams, kurie ginčijasi dėl karų priežasčių, tenka dirbti daugelį metų.

Dėl Rusijos karo prieš Ukrainą yra aišku tai, kad atsakymo į klausimą reikia ieškoti pačioje Rusijoje. Nors ir Vakaruose yra autoritetingų balsų, kurie tiesiogiai ar tarp eilučių kartoja Kremliaus naratyvą, teigdami, jog nebuvo atsižvelgta į Rusijos saugumo interesus, tačiau nemanau, kad verta darsyk virpinti orą diskutuojant dėl to, ar balta yra tikrai balta.

Akis neseniai užtiko prieš kelis mėnesius publikuotą Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) analitinę pažymą. Joje į klausimą, kodėl Rusija pasirinko pradėti karą, bando atsakyti Jamesas Sherris OBE ir Igoris Gretskis – du patikimi Rusijos ekspertai, ilgą laiką dirbę, rašę ir kalbėję įvairiais su Rusija susijusiais klausimais.

Autoriai sako, kad į klausimą, kodėl Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, reikėtų bandyti atsakyti trijų kategorijų pagrindu – geopolitiniu, civilizaciniu ir Rusijos vidaus politikos.

Pirmiausia geopolitinis faktorius apibrėžia tai, kaip Rusija suvokia save regione, pasaulyje ir santykyje su kaimynais. Čia yra aiškūs keli dalykai. Rusija neturi tradicijos ir istorinės patirties gyventi su kaimynais, kurie yra ir nepriklausomi, ir draugiški. Kitaip tariant, Rusija nepripažįsta, kad jos kaimynai gali turėti visišką suverenumą ir nekelti pavojaus. Tik į jos įtakos sferą inkorporuotas kaimynas, Rusijos požiūriu, gali būti draugiškas kaimynas. Dėl to Rusijos užsienio ir vidaus politikos atskyrimas yra specifinis, kai jos periferijoje skirties tarp šių valstybės politikos sričių nėra.

Antai nuo pat 1992-ųjų Rusijoje Ukrainos klausimu rūpinosi Prezidento administracija, o ne Užsienio reikalų ministerija, kuri de jure turėtų kuruoti užsienio politiką. Buvęs Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas gynybos ir kosmoso pramonei Dmitrijus Rogozinas 2008 m. sakė, kad Ukrainos klausimas yra Rusijos vidaus, o ne užsienio politikos klausimas.

Prie šios iškreiptos Rusijos geopolitinės pasaulėvokos prisidėjo paranoja, kai Ukraina, nepaisydama visa apimančių Rusijos spaudimo priemonių, po 2014-ųjų sugebėjo atsispirti Kremliaus įtakai, sustiprinti savo valstybingumą ir pasirinkti europinės integracijos kryptį.

Antrasis J. Sherrio ir I. Gretskio išskirtas faktorius – tai civilizacinis faktorius. Be abejo, tai kebliausia ir sunkiausiai apčiuopiama kategorija, kylanti iš šiuolaikinės Rusijos istorijos suvokimo ir atminties kultūros, susidedančios iš imperinės carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos tradicijos bei pastaraisiais dešimtmečiais kurtos specifinės civilizacinės tapatybės.

V. Putino 2021 m. liepos mėnesį paskelbtas ilgas straipsnis apie rusų ir ukrainiečių istorinę vienybę geriausiai atspindi šį civilizacinį faktorių. Jame Putinas kaltina Vakarus neigiant Rusijos vietą istorijoje, teigia, kad Ukraina yra kolektyvinių Vakarų instrumentas ir simuliakras. Šiame neįtikėtiname tikrovės perkūrimo tekste Putinas aiškina, kad Ukrainos elitas nuo pat 1991-ųjų neigė savo praeitį, o Vakarai pradėjo kurti naują, dirbtinę Ukrainos tapatybę, atmetančią Rusijos vaidmenį ir ištraukusią seną Lenkijos bei Austrijos sukurtą antimaskvietišką ideologiją.

Atidžiai sekantiems Kremliaus žodžius šis Putino straipsnis tąkart buvo rimta indikacija, kad šįkart jis tikrai gali būti pasiryžęs kai kam daugiau.

Trečias J. Sherrio ir I. Gretskio studijoje išskirtas aspektas – tai Rusijos vidaus politika ir šalies valdymas. 2014-aisiais įvykdyta Krymo aneksija buvo kažkas nepaprasto, Putino populiarumas buvo aukščiausias per 15 metų. Tačiau Rusijos ekonominis neefektyvumas drauge su po 2014 m. agresijos pritaikytomis sankcijomis Kremlių vertė ieškoti išeičių. 2018-ųjų birželį Rusijos vyriausybė pakėlė PVM ir pailgino pensinį amžių. Šie sprendimai sukėlė masinį nepasitenkinimą, prieš juos buvo surinkti keli milijonai parašų.

Atėjus COVID-19 pandemijai, Putinas, pats užsidaręs bunkeryje, stengėsi visą atsakomybę dėl tūkstančių mirčių suversti Rusijos sveikatos tarnyboms, tačiau visiškai atsiriboti nuo atsakomybės nepavyko.

Visgi didžiausias sukrėtimas buvo Baltarusijos protestai 2020-ųjų vasaros pabaigoje. Nors iš Maskvos bokšto Aleksandras Lukašenka atrodė visuomet tvirtas, o jo režimas stabilus, tačiau vienu metu Lukašenka jau bėgiojo su kalašnikovu rankose. Anot J. Sherrio ir I. Gretskio, tai Putinui buvo raudona lemputė, signalizavusi, koks trapus gali būti režimas, ir pagilinusi Putino nesaugumą bei paranoją.

Taigi, kaip apibendrinti šiuos tris aspektus? Rusija, Putinas ir jo artimiausio rato žmonės, įsitikinę, kad sėkminga ir vakarietiška Ukraina kelia pavojų Rusijai, įtikėję neoimperiniu rusiškos civilizacijos projektu, nukreiptu prieš kolektyvinius Vakarus, ir išgąsdinti galinčių kilti vidaus neramumų, nusprendė pradėti plataus masto karą prieš Ukrainos valstybę.

Nebūtų teisinga manyti, kad šios trys aptartos kategorijos gali išsamiai paaiškinti, kodėl Rusija pradėjo karą. Tokių sprendimų, turinčių tragiškų pasekmių milijonams žmonių, neįmanoma iki galo suvokti, o tuo labiau kai turime reikalą su griežtai autoritarine valstybe ir itin uždaru bei slaptu sprendimų priėmimu.

Tačiau svarbiausia, ką turime suprasti, kad tai nėra tik vieno žmogaus – Putino – sprendimas; jis yra sąlygotas daugelio istorinių, geopolitinių, mentalinių rusų visuomenės traumų ir psichologinių priežasčių, tad, vykstant valdžios rokiruotėms, tikėtis greitų permainų toje valstybėje neverta. Tai reiškia vieną paprastą dalyką – reikia ruoštis ilgiems ir sunkiems laikams.

Susiję:

Ivanas Dimitrijevičius

6 min

Rusija yra idėja. Štai kodėl jos nesuprantame mes ir ji nesupranta mūsų

Darius Indrišionis

4 min

Rusija ar rusija

bernardinai.lt

5 min

A. Podrabinekas apie dvi imperijas: kodėl Rusija agresyvi ir pavojinga, o JAV – taikios ir klestinčios?

Jekaterina Margolis

11 min

Vaikų namai vardu Rusija. Kaip nacionalinis prieraišumo sutrikimas padarė karą įmanomą