Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kodėl šiandien reikia pasakoti istorijas?

Unsplash.com nuotrauka

Salezietis kun. Bruno Ferrero kalba apie būtinybę pasitelkti pasakojimus ugdant vaikus. Pasakojimas – tai ir paties pasakotojo ugdymasis. Pasakojimai tinka tiek mažiems, tiek dideliems. Metodas, kurį Biblijoje taiko Šventoji Dvasia. Visi mes – ir pasakotojai, ir drauge pasakojimų skaitytojai bei klausytojai.

„Pasakojimai – tai meilės dovanos“, – sakydavo Lewisas Carrollas. Plika akimi galime matyti, kaip vaikams patinka klausytis pasakojimų. Sunkiau suprasti, ar tokį at malonumą patiria ir pasakojantis suaugusysis. Iš tiesų kai kurie ugdytojai ir mokytojai pasakojimą laiko tik privaloma dėl mokymo programų veikla, tačiau patys istorijų nemėgsta, nebent vertina jas dėl „moralo“. Paprastai šie mokytojai skundžiasi, kad vaikai jų nesiklauso.

Kiti ieško ir skaito šimtus istorijų, patys į jas įsijaučia, mėgaujasi mėgdžiodami meškos ar pasiklydusios mergaitės balsą, atidžiai stebi mažųjų klausytojų žvilgsnius, jei reikia – truputį pakeičia tekstą, prideda įvairių garsų, mimikos, įterpia papildomų žodžių, keičia intonacijas… Ir mokiniai ryte ryja juos žvilgsniu ir ausimis. Suaugusiojo patiriamas malonumas pasakojant yra būtinas, kad pasakojimas būtų įtaigus ir sėkmingas. Suaugusiojo malonumas susilieja ir sukuria savitą pasakojimo atmosferą. Tai ypač tinka religinio turinio pasakojimams.

Kadaise šv. Jonas Boskas ne tik suprato pasakojimo svarbą (jo „labanakčio žodis“, įvairaus pobūdžio istorijos, dalinimasis sapnais), bet į pasakojimą jis pats visiškai įsitraukdavo, todėl jam pavykdavo nepaprastai įdomiai pateikti faktus. Taip ir kiekvienas ugdytojas, mokytojas, katechetas, tėvai, seneliai, kunigai gali papasakoti vaikams (ir ne tik jiems, bet galbūt ir žilo plauko tyros bei atviros širdies Dievo vaikams) Didžiąją Gyvenimo Istoriją – gyvenimo, turinčio amžinybės dvelksmą.

Salezietis Bruno Ferrero, „Saleziečių žinių“ italų kalba vyriausiasis redaktorius. Evgenios Levin nuotrauka

Gyvenimo abėcėlė

Esama gyvenimo abėcėlės, o pasakojimai yra išskirtinis būdas perteikti ją naujosioms kartoms. Įvaizdžiai, simboliai, mitai atliepia giluminius žmogiškuosius poreikius ir atlieka svarbią funkciją: apnuoginti pačias slapčiausias būties prasmes. Svajonės, fantazavimai, liūdesio, troškimų, įkarščio ir pan. vaizdiniai yra jėgos, nukreipiančios istoriškai nulemtą žmogiškąją būtybę į  dvasinį pasaulį, nepalyginamai turtingesnį nei esamu istoriniu laiku apsiribojantis pasaulis.

Tai puikiai žino tie, kuriems tenka dėl profesijos ar dėl vykdomos misijos kalbėti vaikams bei paaugliams. Klausytojai būna neramūs, išsiblaškę, jiems sunku sutelkti dėmesį į sakomus žodžius bei pamąstymus, tačiau jie nuščiūva dėmesingoje tyloje, kai tik ugdytojas ima pasakoti istoriją. Tačiau pasakojimas nėra lengvas triukas, siekiant pagauti vaikų dėmesį, o po to netikėtai imti jiems berti „reikšmingus ir pamokomus“ žodžius. Vaikus ir paauglius pasakojimai „pagauna“, nes pasakoti – tai nuostabus komunikavimo būdas. Tai kasdienė patirtis: žmonės labai mėgsta pasakoti istorijas. Pasakojama gatvėje, susėdus kavinėje, traukinyje ir kitur. Visur aplinkui sklinda istorijos, kurios praplečia gyvenimą; nesvarbu, ar tos istorijos tikros, ar išgalvotos. Laikraščiai, knygos pateikia daugybę istorijų, kurios praplečia gyvenimą.

Įvairios pasakojimo funkcijos yra šios:

1. Pasakojimai žadina smalsumą. XIII a. vienas cistersų abatas, vardu Gerardas, sakė pamokslą jauniems vienuoliams. Jie snūduriavo. Abatas stabtelėjo. Po to tęsė: „Sykį gyveno karalius, kurio vardas buvo Artū…“ Visi pabudo. Gerardas pasakė: „Kai kalbėjau apie Dievą, jūs snaudėte, o kai ėmiau sekti pasaką, pabudote.“ Vienas didžiausių žmogiškojo bendravimo trikdžių mūsų laikais (kuriuos, beje, didžiuodamiesi vadiname „komunikacijos era“) yra būtent tai: nuobodus, neįtraukiantis pasakojimas dėl perdėtų techninių ir specializuotos kalbėsenos pretenzijų. Taip gausūs ugdytojų žodžiai tarsi popieriniai lėktuvėliai praskrenda virš mokinių galvų ir nusileidžia į popieriui skirtą šiukšlių dėžę.

2. Pasakojimai susieja mus su istorija, ta visiems bendra žeme, į kurią yra įleidusi šaknis visa mūsų patirtis. Jėzus iš Nazareto buvo didis pasakotojas. Jis kalbėjo vaizdiniais, tačiau jo pasakojimų šaknys – klausančiųjų gyvenimai. Jis taip kalbėdavo apie gyvenimą, kad klausytojai išvysdavo jį naujai ir stulbinamai. Būti be istorijos – tai negebėti užmegzti santykio su kitais žmonėmis ir su savimi pačiu, su pasauliu ir su Dievu.

3. Pasakojimai turi didžiulę galią egzistenciškai įtraukti ir skatina priimti gyvenimo sprendimus. Tai, kas atrodo neįmanoma, tampa įmanoma. Neįmanomas dalykas, tapęs įmanomas, leidžia įvykti pokyčiui. Toks pokytis turi teigiamų padarinių grupei ir individui. Geriausias pasakojimo galios pavyzdys ateina iš biblinių pasakojimų: daugybei žmonių Jėzaus sakomi palyginimai tėra gražios istorijos, bet tiems, kurie jų klausosi ypač dėmesingai, jie tampa galingu pokyčių varikliu.

4. Pasakojimai padeda prisiminti. To moko patirtis: daug lengviau prisiminti istoriją negu abstrakčių samprotavimų visumą.

EPA nuotrauka

5. Pasakojimai stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį, vaizduotę, širdį. Šiandien drauge egzistuoja du suvokimo ir komunikacijos būdai. Schematiškai galėtume juos apibūdinti taip: žodžio pasaulis ir garso bei vaizdo pasaulis. Pažinti šių dviejų kalbėsenų ir dviejų suvokimo tipų skirtumus yra gyvybiškai svarbu, jei norime pažinti mūsų laikmetį. Gera religinė komunikacija darniai sujungia abi kalbėsenas: reikia simbolių ir ritualų, bet taip pat būtina logika bei refleksija. Pasakoti istorijas yra vienas veiksmingiausių būdų statyti tiltus tarp dviejų komunikacijos pasaulių. Pasakojimai ir pasakos veda suaugusiuosius ir vaikus vidinio gyvenimo, refleksijos link. Taip yra visų pirmiausia dėl to, kad istorijų pamatas yra žodis.

6. Pasakojimai kuria naujus santykius, padeda įveikti susiskaldymus bei atskirtį. Pasakojimai yra pats puikiausias būdas suteikti vilties ir moralumo pagrindus. Pasakose labai rimtai žiūrima į egzistencines dilemas ir egzistencinį nerimą, pasakos yra netgi jų įkvėptos: poreikis būti mylimam, baimė būti nepripažintam, noras gyventi ir mirties baimė. Be to, pasakos siūlo ir išeičių, kurias vaikas pagal savo amžių ir intelektinį išsivystymą geba suvokti. Istorijos, net pačios fantastiškiausios, niekuomet nėra bėgimas į gryną vaizduotę, jos yra giliausiojo tikrovės matmens tyrinėjimas. Fantastiškoje pasakojimų karalystėje galime padėti šiuolaikiniams vaikams atrasti egzistencinius religinio gyvenimo bruožus: slėpinį, viltį, baimę, nuostabą, tylą, žodį, vienatvę, bendrystę, auką, dovanojimą nelaukiant atlygio. Kiekviena istorija akstina vaiką susitapatinti su personažais, kurių elgesiui jis pritaria arba nepritaria.

7. Pasakojimai leidžia gyventi kartu, išgyventi bendras emocijas, dalytis pamąstymais, vertinimais, sprendimais. Pasakojimas „cementuoja“ grupę. Tai, ką žmonės atsimena po daug laiko, dažniausiai nėra papasakota istorija, bet artumo, tikrumo, bendrystės jausmas, patirtas klausantis pasakojimo. Žmonės prisimena kartu kažką nuostabaus išgirdę ir atradę, dalyvavę puikioje vaizdinių kelionėje, dalijęsi paslaptimi. Pasakojimai padeda pereiti nuo komunikacijos į bendrystę, bendruomenę.

8. Pasakojimai yra pagrindinis religinio ugdymo kelias. Visose pasaulio religijose pasakojimai turėjo nepakeičiamą vaidmenį, dažnai net pamatinį. Pasakojimas – tai daugiau negu metodas. Pasakojimas – tai daugiau negu pagalbinė priemonė ar būdas teologinėms tiesoms perteikti. Pasakojimas yra pamatas asmeniniam ir religiniam tapatumui formuotis. Pasakojimas perduoda religinę tradiciją, vertingus ir esminius praeities elementus. Per pasakojimą prisimename savo tradicijų paslaptis.

Unsplash.com nuotrauka

Menas pasakoti

Pasakojimui būtinas pasakotojas. Pasakojimas yra paprastas ir nuoširdus bendravimo būdas, kai neperduodamas joks gatavas daiktas. Pasakotojas nėra mokytojas, nėra poetas, teoretikas ar tiesiog koks šelmis – tai žmogus, kuris atranda giliai žmogišką taką savame kūne (rankose, akyse, balso tembre ir intonacijose, kūno laikysenoje ir t. t.), kad perteiktų savo paties išgyventą tiesą, kuri sukeltų klausytojų viduje tam tikrus pokyčius. Tai paslaptingoji pasakojimo galia. Pasakojimo esmė nėra tiesiog perduoti siužetą, aprašyti, perteikti faktus: jis vienu metu kalba klausytojui, kalbina jį, įtraukia, skatina keistis. Tikrame pasakojime būtinai reikia dalyvauti. Pasakojimas leidžia patirti bendrų išgyvenimų, emocijų, drauge apmąstyti, įvertinti, ieškoti sprendimų.

Keletas paprastų pasakojimų „naudojimo instrukcijos“ punktų

1. Pasaka verčiau tebūna pasakojama, o ne skaitoma. Pasakotojo akys turi susitikti su klausytojų akimis. Tas, kuris pasakoja, turi pasitelkti judesius, mimiką, skirtingas intonacijas.

2. Geras pasakotojas susitapatina su istorija, praturtina ją savo asmeniu, įkvepia jai gyvybės. Jam tekstas tampa liudijimu. Jei viduje išgyvena tai, ką pasakoja (ypač jei turime galvoje biblinį tekstą), jis pats yra to teksto perkeičiamas.

3. Geras pasakotojas aiškiai supranta, ką nori komunikuoti, jis gerai žino įvykių eigą, siužetą, personažus, dialogus ir pasakodamas nedvejoja.

4. Įtaigus pasakotojas niekuomet į pirmą vietą neiškelia didaktinės intencijos, t. y. nesiekia bet kokia kaina pateikti „pasakojimo moralo“. Šiuo klausimu esama taiklaus Rytų šalių pasakojimo. Sykį mokinys pasiskundęs mokytojui: „Tu mums vis pasakoji visokias istorijas, bet niekuomet neatskleidi jų prasmės.“ Mokytojas jam atsakęs: „Ką pasakytum, jei koks žmogus pasiūlytų tau vaisių, bet prieš duodamas jį sukramtytų?“ Niekas negali atrasti prasmės vietoj klausytojo. Net mokytojas.

5. Pasakojimas niekuomet nėra teksto „išaiškinimas“. Būtina vengti ir tiesmuko ryšio tarp pasakos vaizdinio bei Biblijos vaizdinio. Kai kam Snieguolės obuolys gali priminti Adomo ir Ievos obuolį. Tačiau Jėzus – ne pasakų princas. Pasakojimai nėra skirti „įskiepyti“ religinę žinutę mokiniams jiems to nepastebint.

6. Nereikėtų apsiriboti tik pasakojimu kaip tokiu. Geras pasakotojas paverčia pasakojimą stipriu, gyvybingu, įtraukiu. Jis sukuria tinkamą atmosferą. Leidžia, kad vaikai ir paaugliai fantazija atsakytų į fantaziją. Skatina juos pradėti nuo savo patirtinio atliepo į pasakojimą, o po to kurti asmenines žinutes, plakatus, memus, montažus, dainas, atvirkštines istorijas ir pan.

7. Pasakojimas užmezga ugdytojų ir mokinių dialogą. Jis ir skirtas tam, kad sukurtų bendrą mokinių ir mokytojo erdvę, kurioje visi susitiktų ir jaustųsi turintys ką pasakyti vienas kitam, kuo pasidalyti. Kaip tik dėl to pasakojimai turi būti atidžiai parinkti, tinkamai „dozuojami“ (svarbu vengti „perdozavimo“), pasakotojas jiems turi gerai pasiruošti. Nuobodžiaujantys vaikai iš pasakojimų visiškai nieko neišmoksta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Į pasakojimą įlipama lyg į laivą

„Sykį gyveno…“– ir pasipila pasakojimo apžavai, atsiplėšiama nuo kranto… Drauge su vaikais išplaukiame į nuostabų naują plačių horizontų pasaulį. Tame pasaulyje gyvūnai kalba, ten gyvena milžinai ir undinės, raganos ir narsūs princai – tikrovėje neegzistuojančios būtybės, kurios vis dėlto keistai į mus panašios. Ir net tada, kai istorijoje pasakojama apie kasdienį gyvenimą, tai daroma su tam tikru atotrūkiu nuo realybės.

Pasakojimas yra pasakojimas. Net ketverių metų vaikas supranta, kad visa tai išgalvota – ir kaip tik dėl to yra labai tikra. Tuo momentu suaugusysis ir vaikai yra apgaubiami neregimos atmosferos, kurią sudaro šiluma (kūnų ir širdžių), balso skambesys, gestai, vienas kitas paveikslas. Taip plaukiama į salą, kuri vadinasi bendrystė.

Pasakojimai yra ir veidrodžiai. Tas, kas dėmesingai į mus žiūri, mato atspindį, ir ne tik savo veido, bet ir kylančių klausimų, nerimo, malonumų. Taip galima nuspėti meškiukų bei kiškių, mamų ir raganų, ginklanešių ir elfų jausmus, visiems bendrus širdies polinkius, tokius panašius į tai, ką patiria ir suolo draugas, jaunesnė sesutė ar katechezės grupės bendramoksliai. Pasakojimas yra menas pasakyti giliausias tiesas, kurių iš pažiūros tarsi neįmanoma išreikšti. Paaiškinti vaikams gyvenimą pasitelkus sukurtus personažus. Pasakojimai taip pat yra lyg kriauklės: priglauskite juos prie ausies, ir jie papasakos jums apie vandenyną.