Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kodėl skaistumas reikalingas visiems?

Jurga Gaižauskaitė. Linos Spangelienės nuotrauka

Neseniai pasirodė kunigo, dvasios tėvo Giuseppe Forlai knyga „Skaistumo akibrokštas. Kas yra skaistumas ir kaip jis mus gydo“ (Magnificat leidiniai). Joje, remdamasis Dykumos tėvų tradicija, knygos autorius išreiškia „akiplėšišką“ poreikį, kad skaistumo laikytųsi visi krikščionys: vieniems tai gali būti viso gyvenimo pasirinkimas, kitiems – tam tikro laikotarpio (sužadėtuvių, našlystės ar sutuoktiniui sergant) būsena. Kalbamės su knygos vertėja Jurga Gaižauskaite apie skaistumo akibrokštą, jo svarbą kiekvieno krikščionio gyvenime ir kun. Forlai patarimus siekiantiems gyventi skaisčiai net ir vedybiniame gyvenime.

Knygos antraštė kalba apie skaistumo akibrokštą, o knygos autorius Giuseppe Forlai remdamasis vienuolinio gyvenimo tėvais kalba apie „akiplėšišką“ evangelinio skaistumo poreikį. Kodėl visgi svarbu kalbėti šia tema?

Iš tiesų, pradėdamas rašyti autorius pamini skaistumo svarbą mūsų visuomenei. Nesunku pamatyti, kokiame pasaulyje gyvename, – žmonės nusigręžia tikėjimo, nebepaiso prigimtinės tvarkos. Meilės samprata susiaurinama iki juslumo, jausmingumo, netgi, kaip rašo Giuseppe Forlai, viskas sumenkinama „iki funkcijos, iki techninio ir biologinio dalyko“, išleidžiant iš akių visą žmogiškojo asmens tikrovę. O juk meilės esmė – ne sau visų pirma ieškoti malonumo, bet linkėti, siekti tikrojo gėrio kitam. Todėl autorius iškelia skaistumą kaip būdą išlikti žmonėmis, pasipriešinti vartotojiškai nuostatai, moko išgyventi lytiškumą ne kompulsyviai ar jį varžyti, bet žmogiškai  – laisvai ir protingai. Kviečia padėti žmonėms, sukaustytiems melo (pvz., „visi taip elgiasi, kitaip sakant, yda yra normalus dalykas“) ne tyla, bet tiesos žodžiais ir romumu.

Kokį skaistumo supratimą pateikia Giuseppe Forlai?

Pirmiausia į šį klausimą galiu atsakyti knygos gale atsivertus „Neįprastą žodynėlį“: „Tai dorybė, dėl kurios jausmus ir lytiškumą išgyvename kaip įrankį kito žmogaus orumui gerbti, o ne kaip priemonę manipuliuoti ar valdyti.“ Autoriui skaistumas neatsiejamas nuo tikros žmogiškos meilės. Dar daugiau, jis neatsiejamas nuo evangelinės meilės. Būti skaisčiam – tai eiti karališku panašėjimo į Kristų keliu, siekti vidinio panašumo į Kristų, persiimti Jo nuostatomis ir jausmais. Gražu, kad tai yra kelionė, augimas. Tad ši knyga gali būti naudinga kiekvienam krikščioniui, nors pirmiausia ji skirta tiems, kurie yra gavę tobulo skaistumo dėl Dangaus Karalystės dovaną.

Pasak kunigo G. Forlai, tai yra draugystės su Jėzumi dovana kaip išskirtinis santykis, pirminis visų kitų santykių atžvilgiu. Būtent ši dovana atveria žmogaus širdį (natūraliai trokštančią paguodų ir džiaugsmų, būdingų sutuoktiniams) labai gyvybingai, šiltai ir žmogiškai Kristaus meilei, apie kurią skaitome Evangelijoje. Ir iš čia, patirdamas šią Jėzaus meilę, pašvęstasis semiasi jėgų mylėti artimą nesiekdamas jokio atpildo, jokios naudos sau.  Autoriaus dvasios tėvas kaip vieną iš pašaukimo į tobulą skaistumą ženklų mini jausminę meilę Kristaus žmogystei, žavėjimąsi Jo asmenybės bruožais, Jo būdu mylėti.

O kuo ši knyga tave nustebino?

Kad ji tokia maža, o tiek daug pasako! Tikrai nustebino autoriaus gebėjimas glaustai pasakyti daug ir gilių dalykų. Pavyzdžiui, kaip paprastai jis paaiškina, kas yra laisvė: „Šv. Paulius rašo: „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ – nuo mirties ir nuo nuodėmės.“ Taip pat pradžiugino nuolankus nusiteikimas – skelbia ne savo mokymą, bet kviečia skaitytoją mokytis iš vienintelio Mokytojo, remdamasis Bažnyčios, vienuolinio gyvenimo tėvais – daugiausia cituoja šv. Izaoką Ninevietį, taip pat remiasi šv. Augustinu, šv. Tomu Akviniečiu, šv. Simeonu Naujuoju Teologu ir  kitais. Ir visa tai perteikia šiuolaikiškai, gyvai, aktualiai.

Kunigas Giuseppe Forlai knygoje rašo: „Siekiant gyventi skaisčiai, reikia sveiko optimizmo, gero humoro jausmo ir gebėjimo nuolankiai mokytis iš savo patirties.“ Kokį naują požiūrį autorius pateikia?

Iš tiesų, kalbėdamas apie skaistumą, labai pabrėžia proto giedrumą, nuolankią vidinę nuostatą, ragina budėti, kad proto ir širdies neprislėgtų blogos ar nenaudingos mintys, nes jos trukdo Dievo žodžio grūdui, kurį Viešpats nuolat beria, sudygti širdies dirvoje. Bet tas budėjimas švelnus, be įtampos, be susikaustymo ar nusivylimo. Pavyzdžiui, autorius moko, kaip galime naudingai nuliūdinti sąžinę po suklupimo – ramiai pripažinti sau, kad netinkamai pasielgėme, mokėti iš savęs pasijuokti ir keltis labiau pasitikint Dievu.

Kalbėdamas, kas padeda gyventi skaisčiai, Giuseppe Forlai ne sykį kviečia džiaugtis, grožėtis Dievo kūrinija, žmogaus sukurtu grožiu ir visada pirma pastebėti ką nors gero. Kaip, pavyzdžiui, autorius kalba apie mirtį? Jam tai yra diena, kai „Kristus pašauks tave vardu“,  „didžiausios meilės ir išlaisvinimo akimirka“. O skaistumas – giedras šios akimirkos laukimas.

Kun. Giuseppe Forlai. Jutubo kadras

Skaistumo dorybei plėtotis ir augti reikia ir tikėjimo. Nepakanka tik apsisprendimo ir elgesio pokyčio. Forlai knygoje rašo: „Be amžinojo gyvenimo skaistumas yra beprotybė. Visgi to nepakanka, nors tai yra pagrindas. Reikia priimti dar vieną tiesą: skaistumas yra galutinė kiekvieno kūrinio ateitis.“ Kodėl tikėjimas toks svarbus skaistumo dorybei?

Nes tikėjimas suteikia žmogui šviesos, kuri ateina iš Dievo. Mokslas, jo atradimai, žmogaus pastangos yra svarbu, bet žmogaus asmens tikrovė yra didesnė, žmogus yra sukurtas Dievo ir pašauktas į amžinąjį gyvenimą. Kodėl, kalbėdamas apie krikščionio kovą su geismingumu ir pateikdamas dvi kovos taisykles (kur reikia įdėti asketinių pastangų) ir tris vidines nuostatas, autorius priduria, kad nuostatos yra svarbesnės? Tarkim, nuostata trokšti skaistumo. Žmogus gali stipriai trokšti to, kas jį patraukė, – ką pats patyrė arba ką matė ir buvo tuo sužavėtas. Ir kai esi sužavėtas, kai dėmesys ir jausmai yra patraukti dieviškosios tikrovės, tada ne taip sunku prireikus dėti pastangas atsisakyti mažesnio gėrio ar vengti blogio. Šv. Izaokas rašė, kad „minties tyrumas – tai būti patrauktiems dieviškosios tikrovės.“

Kita tiesa, kurią paminėjai, – kad skaistumas yra galutinė kiekvieno kūrinio ateitis, – manau, atsako į kartais žmonėms iškylantį klausimą: tai kaip čia yra, ar vienuolinis gyvenimas geresnis už santuokinį? Ir autorius atsako: „Skaistumas viršesnis už santuoką ne todėl, kad tas, kuris skaisčiai gyvena, yra šventesnis už susituokusį, bet ta prasme, kad būsimajame gyvenime skaistumas bus galutinė tikrovė.“ Ten ir susituokę, ir ne, būsime „visada su Juo.“

Išties ši tema sudėtinga, bet labai svarbi. Anot Giuseppe Forlai, „lytiškumas yra mūsų gyvenimo lakmuso popierėlis“. Ko skaitytojai gali išmokti iš Giuseppe Forlai knygos „Skaistumo akibrokštas. Kas yra skaistumas ir kaip jis gydo“?

Paaiškinęs, kas yra skaistumas – kaip kiekvienam krikščioniui būtina dorybė ir kaip pašvęstiesiems būdinga būsena, – autorius duoda labai praktiškų patarimų. Kai kas, galbūt, prisimins dvasių skyrimą – kunigas G. Forlai, pasitelkdamas pilies sargybinio įvaizdį, ragina budėti prie širdies durų arba, panaudodamas sukto pardavėjo įvaizdį, paaiškina gundytojo taktiką. Kitam gal bus naudingi patarimai, kaip tvarkyti laiką, kaip klausytis Dievo žodžio ir juo skonėtis. Gal kam bus įdomu sužinoti,  kokie yra pašaukimo į celibatinį skaistumą ženklai, koks žmogus gali būti susilaikantis, bet ne skaistus. Arba ką daryti, jei būtum pamėgęs lytinę netvarką, – autorius siūlo Jėzaus maldą kaip vaistą, kuris prote atgaivina Šventosios Dvasios buvimą, o širdyje iš naujo uždega dvasinę meilės nuovoką.

Ar skaistumas apima kur kas daugiau nei tik apribojimus?

Taip, kur kas daugiau nei tik apribojimus. Susivaldymas, asketinės pastangos yra svarbios, bet jos neatsiejamos nuo atsivėrimo Dievo malonei, jo gerumo, gailestingumo patirties, meilės artimui. Pavyzdžiui, autorius rašo, kad nesiliovę teisti kitų ir nesistengdami atsiversti negalėsime gyventi skaisčiai, nes „žmogiškas teisimas ir skaistumas negali derėti vienas su kitu“. Įdomu, kaip jis siūlo patikrinti, ar skaistumas ir ypač evangelinis mergeliškumas yra tikras, – žvelgiant į Bažnyčią, kuri yra „viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė“. Kaip Bažnyčia yra viena – taip skaistus yra tas, kuris vienija, priima kitą besąlygiškai. Arba – kaip Bažnyčia yra apaštalinė, taip ir skaistaus žmogaus širdis dega Evangelija, siekia perduoti žmonėms Jėzaus jautrumą, gebėjimą mylėti, švelnų ir tvirtą gerumą.

Kaip skaistumą gali praktikuoti kiekvienas, net ir santuokoje gyvenantis žmogus?

Čia man ateina į galvą šv. Ambraziejaus žodžiai: „Mokome, kad skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.“ Taigi matome, kad visi krikščionys, susituokę ir ne,  pašaukti į skaistumą. Savaime suprantama, kad pašvęstųjų skaistumas skirsis nuo susituokusiųjų. Bet visiems Kristus, jo būdas mylėti, yra skaistumo pavyzdys. O kaip praktikuoti skaistumą? Autorius pataria visų pirma jo trokšti, tada jo prašyti Viešpatį ir vengti blogio, situacijų, kurios veda į nuodėmę. Taigi, vienas iš patarimų – melstis. Savais žodžiais arba galima pasitelkti šv. Efremo Siro ir šv. Izaoko Nineviečio maldas, pateiktas knygos pabaigoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dar galėčiau pridurti: kai imiesi versti naują knygą, pirmiausia ją perskaitai, tada išverti tekstą, vėl iš naujo jį imi, redaguoji, – taip darbuodamasi perskaičiau šią knygą ne vieną kartą ir paprastuose sakiniuose atrasdavau vis naujų prasmių, įžvalgų. Galbūt ir skaitytojui norėsis prie jos sugrįžti, prisiminti gerą patarimą, įžvalgą, atrasti ką nauja, o gal pasiūlyti besidominčiam ar padėti ieškančiam pagalbos.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu