Kodėl šv. Pranciškus Salezas priešinosi griežtam pamokslavimui?

Tekstas originaliu pavadinimu „Šv. Pranciškus Salezas ir pamokslai“ perpublikuojamas iš žurnalo „Saleziečių žinios“ 2021 m. 3 (181) nr.

Yra manančiųjų, kad kunigai turi „skelbti tiesą“, smerkdami blogį pasaulyje ir siųsdami nusidėjėlius į pragarą. Toks pamokslavimo stilius dažnai lemia, kad per homilijas išsakomi stiprūs priekaištai, žeminantys žmones, pabrėžiantys jų klaidas.

Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622) tam labai prieštaravo, nors toli gražu neketino slėpti to, kas yra tiesa. Šventasis tvirtai tikėjo, kad sakyti tiesą būtina, o kartais galima ir šiek tiek papeikti, jeigu kuris žmogus savo blogu elgesiu skatina kitus nukrypti nuo doros kelio. Vis dėl to šio šventojo kalbėsena labai skyrėsi nuo daugybės tų laikų kunigų kalbėsenos.

Kaip šv. Pranciškus Salezas aiškino savo požiūrį į brolišką pastabų išsakymą?

„Tas, kuris yra paskirtas atsakingu už kitus žmones, neturėtų svyruoti ir susiturėti, kai tenka taisyti tų žmonių, kurie nuo jo priklauso, ydas, neturėtų baimintis susidurti su jų jausmais, kai to reikia. Tačiau tai visuomet reikia daryti ramiai ir švelniai, ypač jei tenka paskelbti tiesas, kurias nelengva priimti. Šios tiesos visų pirmiausia turi būti sušildytos kaitria artimo meilės ugnimi, ištirpdysiančia visą jų kietumą; priešingu atveju susilauksime rūgščių vaisių, kurie veikiau sukels blogį, o ne maitins.

Nėra nieko kartesnio už neprinokusį graikinį riešutą, tačiau kai jis sunoksta, tampa saldus ir nepaprastai sveikas. Taip ir pabarimas, labai kartus savo prigimtimi, jeigu yra sušildytas artimo meilės ugnimi ir pasaldintas meilingumu, tampa malonus ir gardus. O kai liežuvio ištartai tiesai stinga saldumo, tai yra ženklas, kad širdis nenori tikros artimo meilės.“

Ta pati tiesa išreikšta garsiuoju šv. Pranciškaus Salezo pasakymu „daugiau musių pagausi su medaus šaukštu negu su acto statine“. Įdomu tai, kad švelnus kalbėjimas šiam šventajam nebuvo savaiminis, natūralus – jis reikalavo didžiulės vidinės kovos, mat vyras buvęs labai karšto būdo, dažnai patirdavo pagundų pasiduoti pykčio protrūkiams. Prireikė daug jėgų ir ryžto, kad jis suvaldytų savo temperamentą ir gebėtų sakyti pamokymus ramiu, maloniu balsu.

Uolumą ir pyktį šventasis laikė pragaištingu deriniu:

„Esama žmonių, tikinčių, kad niekas negali būti labai uolus sykiu nejausdamas didelio pykčio, galvojančių, kad nieko negebės pasiekti, jei neskirs tam visų savo jėgų. Atvirkščiai, tikrasis uolumas retai pasitelkia pyktį. Kaip su ligoniais nenaudojame peilio ir ugnies, nebent kitaip negalėtume jiems padėti, taip ir šventas uolumas nesinaudoja pykčiu, nebent esant ypatingai būtinybei.“

Supykti dėl neteisybės – ne nuodėmė, bet pyktis turi būti tinkamai nukreiptas. Priešingu atveju, kaip sako šv. Pranciškus Salezas, „kartūs, griežti, išpuikę ir įžūlūs protai, tarnaujantys savo polinkiams, nuotaikoms, antipatijoms bei arogancijai, savo neteisumą pridengia uolumo skraiste“.

Kunigai turi sakyti tiesą, tačiau griežtas pamokslavimas neturėtų būti norma, antraip taps „rūgščiu vaisiumi“, kuris, užuot „maitinęs“, „sukels blogį“.