2020 07 08

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kodėl svarbu, kad vaikai patirtų nuostabos jausmą?

Unsplash.com nuotrauka

Amsterdamo universiteto švietimo filosofijos profesorius Andersas Schinkelis neseniai „AEON.com“ svetainėje publikavo tekstą, kurio tikslas buvo įrodyti, kad vaikų smegenys privalo turėti laiko patirti nuostabos jausmą (angl. wonder) ir laisvas minčių klajones (angl. wander).

Profesorius pateikia įdomų pamokoje vykstančio proceso pavyzdį. Mokytojas bando vaikams paaiškinti, kaip veikia Saulės sistema. Pro langus skaisčiai šviečia saulė. Pamokai tęsiantis vis daugiau jos patenka į klasę, šiek tiek kutena mokinių nosis. Viena kūno pusė, ta, į kurią lengvai šviečia saulė, šiek tiek įkaista. Šiluma maloni. Ir staiga, klausantis mokytojos pasakojimo apie Saulės sistemos veikimo principus, vaikai supranta, kad didžioji juos kaitinanti Saulė yra tiesiog saulė. Viena iš milijardų visatoje esančių objektų, apie kurią dabar jie girdi pamokoje. Ir kažkodėl už milijonų kilometrų nuo jo esantis dujų darinys yra būtent ta saulė, kuri dabar kaitina jam nosį. Būtent per šią akimirką, jungiant patirtį su žiniomis, susiformuoja visiškai naujas ryšys: kiekvieną dieną patiriamos (arba žiemą išsiilgtos) saulės vaizdinys susijungia su moksliniu, pamokoje aptariamu Saulės sistemos vaizdiniu. Šią akimirką profesorius A. Schinkelis vadina nuostabos jausmu.

Staiga mokytojas griežtai taria (kartais gali ir šaukti): „Susikoncentruokite! Negirdite, ką aš jums sakau!“ Klajojančios vaiko smegenys būna grąžinamos atgal į „normalumą“, tačiau ką tik išgyventa patirtis išlieka.


Ko vaikas išmoksta iš šio pavyzdžio? Kokios jo įgyjamos žinios? Juk anksčiau jis tikrai žinojo, kad mūsų Saulė tėra viena iš daugybės saulių (žvaigždžių); taip pat žinojo, kad Žemė yra planeta, kokiu atstumu ji maždaug nutolusi nuo Saulės. Visos žinios buvo būtinos vaikui tam, kad jis patirtų tą minčių klajonę. Tad ką jis išmoko? Nuostaba, klajojimas ir svajojimas besimokant yra puikus švietimo papildinys. Kartais žvelgiant iš griežtai pedagoginės perspektyvos gali pasirodyti, jog toks procesas vaikui visiškai nereikalingas.

Taip mąstyti būtų klaidinga. Minčių klajonės įkūnija tai, kas iš tiesų ir yra švietimas: įvairių naujų pasaulio kertelių atvėrimas.

Tiesa, įtraukti tokius prasmingus potyrius į institucinį vaiko mokymosi procesą yra ganėtinai sunku. Pirmoji su tuo susijusi problema: instrumentinis požiūris į švietimą apskritai. Toks požiūris reikalauja iš mokyklos ir švietimo bendruomenės aiškiai apibrėžtų, dažniausiai standartizuotais testais „pamatuojamų“ rezultatų, atskaitomybės ir nuolatinės kontrolės „iš viršaus“. Dažniausiai nuolat akcentuojant pasiekimus ir testų rezultatus, kiti, menkiau apčiuopiami dalykai lieka šiek tiek pamiršti, jiems tiesiog nėra laiko. Vienas tokių – galimybė vaikui kartkartėmis pasvajoti, leisti jo mintims ramiai klajoti po to, kas jis ką tik sužinojo, stebėtis naujomis žiniomis apie pasaulį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antroji problema, susijusi su bėgančiu laiku. Augantys ir bręstantys vaikai dažnai praranda stebėjimosi tuo, ką naujo suprato, gebėjimą. Juk pasaulis, nepaisant to, kad galbūt iš tiesų nežinai tiek daug apie jį, tampa vis labiau pažįstamas. Sunku stebėtis tuo, kas tau yra gerai pažįstama, suprantama ir artima. Norintys ugdyti vaikų nuostabos jausmą pasaulio atžvilgiu susiduria su sunkia užduotimi: puikiai pažįstamus dalykus vėl paversti tokiais, kurie kelia nuostabą.

Tam, kad geriau suprastume, kodėl nuostabos jausmas vaikams reikalingas, derėtų suvokti, kas yra išsilavinimas ir švietimas apskritai. Anot A. Schinkelio, švietimas nėra tik veikla, kuri vyksta kokioje nors paskiroje erdvėje (pavyzdžiui, mokykloje ar muziejuje), o veikiau ji gali įvykti minėtose institucijose, tačiau tik tuo atveju, jeigu jų patirtis ir veiklos iš tiesų yra edukuojančios, šviečiančios ir lavinančios.

Dažnai visuomenėje girdime, kad švietimas yra reikalingas tam, kad vaikai taptų gerais piliečiais, prisidėtų prie visuomenės gerovės; kartais sakoma, kad švietimas turėtų padėti žmonėms augti ir klestėti. Tokie apibrėžimai mažai pasako apie patį švietimo procesą ir kaip atrodo veiklos ir patirtys, kurios iš tiesų yra lavinančios.

Verčiau derėtų kliautis mokytojų ir edukatorių supratimu, ką jie siekia padaryti, kai veda pamokas ir užsiėmimus. Mokytojo tikslas – atverti pasaulį savo mokiniams. Jie stengiasi tai padaryti per įvairių disciplinų perspektyvas: istorijos, matematikos, biologijos ir kitų. Vienu metu mokytojai ir parodo įvairius pasaulio kampus, kurie gali būti pamatyti per šių disciplinų „akinius“, tačiau taip pat jie atveria ir šių disciplinų pasaulius, t. y. žinių klodus, kuriuos per ilgą laiką sukaupė žmonija.

Mokytojai nuolat viliasi, kad pasaulis vaikams atgis, kai jie apie jį mokysis ir kad jie galės užmegzti su juo ryšį, kuris nėra tik skaičių ar žodžių suvokimas, o veikiau jų gyvenamo pasaulio geresnis supratimas ir jo pajautimas. Mokytojai tikisi, kad vaikai galės kelti įdomių klausimų apie pasaulį, bet taip pat ir žavėtis jo paslaptingumu ir grožiu.

Mokytojams ir edukatoriams (dažniau nei tiems, kurie formuoja ir įgyvendina politines priemones) yra gana akivaizdu, jog nuostabos ir ieškojimo jausmai yra jų sąjungininkai, o ne priešai. Juk tokia būsena skatina vaikus kelti naujus klausimus, taip pat suteikia ir vidinės motyvacijos.

Nuostabos jausmas yra tokia sąmonės būsena, kai žmogus suvokia aplink esantį pasaulį – tiek intelektualia, tiek jausmine prasme. Šis supratimas skiriasi nuo tiesiog paprasto dalykų matymo ir mąstymo apie juos kasdienybėje. Suvokiame nuostabą keliantį objektą ir kaip paslaptingą, keistą ir mįslingą, tačiau tuo pat metu ir tokį, kuriuo verta domėtis ne dėl kokio nors aiškaus tikslo ar naudos, o dėl to, kad tas dalykas yra tiesiog įdomus. Šį nuostabos jausmą gali lydėti ryžtas domėtis ir toliau ieškoti paaiškinimų, bet visų pirma ši būsena tiesiog yra tokia, kai mūsų mintys sutelkiamos į tą objektą, kuriuo domimės. Jis tampa vertas susidomėjimo būtent per šį jausmą.

Taip apibrėžus nuostabos jausmą galima suprasti, kodėl jis toks svarbus švietime. Jis mums leidžia suvokti, ko mes nežinome, nesuprantame ir galbūt niekada nesuprasime (tarsi parodytų pasaulio paslaptį). Jausmas, kurį apibūdina Amsterdamo universiteto profesorius, leidžia palaikyti ir atgaivinti mūsų susidomėjimą iš pažiūros „pažįstamu“ pasauliu. Nuostaba leidžia mums mąstyti ir apie galimybes: kaip kitaip galima suprasti savo pasaulį, kaip kitaip jį „sutvarkyti“ ir kokie trapūs yra šie namai mažame visatos kampelyje, kurį šildo mūsų žvaigždė.

Parengta pagal AEON.com