2022 01 22

Laurynas Jacevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kodėl tikime tuo, kuo norime tikėti?

Laurynas Jacevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sausio 18–25 d. vyksta Krikščionių vienybės savaitė. Šia proga toliau skelbiame skirtingų konfesijų autorių tekstus. Šiandien dalinamės „Apologetika.lt“ įkūrėjo, radijo stoties XFM laidų vedėjo Lauryno Jacevičiaus mintimis apie tiesos paieškas ir meilę kitaip mąstančiajam.

Kiek kartų esate pasidalinę kokia nors naujiena su draugais (viešai ar ne, nesvarbu), patvirtinančia Jūsų poziciją, nors perskaitėte tik antraštę arba kieno nors kito nuomonę, su nuoroda į vaizdo įrašą, kurio patys nežiūrėjote?

Taip yra dėl to, kad norime to ar ne esame linkę ieškoti, atsirinkti ir dalintis būtent ta informacija, kuri paremia mūsų nuomonę. Tai vadinama „patvirtinimo šališkumu“ (angl. confirmation bias). Bėda ta, kad beveik bet kokiu klausimu manančiųjų bus ir vienaip, ir visai priešingai. Neprieštaravimo dėsnis mums sako, kad ir kažkaip, ir visiškai priešingai būti negali, tad kažkurioje pusėje slypi klaida. Tiesa, parodžius, kad klaida yra mūsų mąstyme, jos pripažinti ne itin norime.

Tai – nieko keisto, mat konkretus įsitikinimas gali mums būti brangus ir susiformavęs būtent toks dėl daugelio priežasčių. Tad asmuo, turėdamas tvirtą nuomonę, kad skiepų nuo covid-19 nauda smarkiai atsveria potencialią žalą, rinksis, dalinsis ir cituos vienus šaltinius, o manantysis, kad covid-19 skiepų žala yra daug didesnė nei potenciali nauda – kitus. Kalbant apie religines diskusijas, ką čia ir bandome daryti, ateistas, klausydamasis ateisto ir krikščionio diskusijos, tikėtina, lauks pirmojo pergalės, o krikščionis – krikščionio, abu ieškodami paramos savo įsitikinimams ir pro akis praleisdami priešingus argumentus. Abu, būdami tvirtai įsitikinę savo supratimu, galbūt net manys, kad kitas yra kvailas ar, dar blogiau, piktavalis. Taip, žinoma, gali būti. Yra ir kvailų, ir piktavalių, bet klausimas iš tiesų turėtų būti susijęs ne tiek su žmonių intelektu ir morale, kiek su pozicijos klaidingumu ar teisingumu ir ar mums tai įdomu išsiaiškinti.

Camilo Jimenez / Unsplash.com nuotrauka

Kad ir kaip būtų liūdna, panašu, kad mums dažnai svarbu suprasti ne tai, kas ir kaip yra, o tiesiog patvirtinti savo asmeninį teisumą ar gauti paramos tam, ką laikome brangiu dėl vienos ar kitos priežasties. Iškeliame įrodymų kartelę tiems, su kuriais iš anksto nesutinkame, ir lengvai priimame tai, kas patvirtina mūsų poziciją. Tai byloja tiek apie mūsų nesaugumą, tiek apie išdidumą, tiek apie tai, kad save mylime labiau nei tiesą. Negana to, verdame socialinių medijų burbuluose, įgalintuose algoritmų, kurie skatina mus matyti, girdėti ir domėtis tik tuo, kam jau pritariame iš anksto, ir bendrauti su tais, kurie mąsto tik taip pat. O kas, jei taip ne įsišaknijame tiesoje, o užkietėjame klaidoje? Juk ir patarlė mums primena: „Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas“ (Pat 18, 17). O nepatikrintas įsitikinimas, taip pat, kaip ir tikėjimas, klesti tik tol, kol nėra rimto iššūkio.

Žinoma, yra klausimų, kuriais abu prieštaraujantieji negali būti teisūs. Pavyzdžiui, arba Dievas yra, arba Jo nėra. Šiuo atveju kažkokią trečią galimybę įžvelgti būtų sunku. Vienaip mąstantysis iš tiesų yra teisus, o kitaip – klysta, ir jie abu turi teisę būti tuo įsitikinę, tačiau turime grįžti prie vienos ar kitos pozicijos pagrįstumo, mat net teisingas įsitikinimas (kaip kad „Dievas yra“) gali būti bandomas paremti ir prastais argumentais. Bandau pasakyti tai, kad neužtenka vien turėti teisingo įsitikinimo, tačiau reikia suprasti, kodėl jis teisingas. Nepaisydami to, dažnai priešingų pozicijų, kad ir kokios jos būtų, besilaikantieji abu yra tvirtai įsitikinę savo teisumu, nors nelabai žino, kodėl, ir kartais stebisi, kad kitas nekeičia savo mąstymo bei toliau murkdosi klysdamas. Juk viskas taip akivaizdu! Na, kas yra akivaizdu, tai, kad toli gražu ne visi dalykai yra akivaizdūs, o konkrečiam žmogaus įsitikinimui paaiškinti priežasčių gali būti įvairiausių: nuo psichologinių, iki etinių, patirtinių ir griežtai intelektualinių. Tad kiekvienam iš mūsų sau tenka užduoti klausimą: jei klystu, ar noriu žinoti? Ar sugebu suprasti, ką sako kitas, ar tik aklai prieštarauti? Juk kitoje vietoje parašyta: „Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga“ (Pat 3, 5). Tokiu atveju bent jau krikščionims čia galima paguoda, mat tyros (kiek tai įmanoma) tiesos paieškos visada atves prie to, kuris yra Tiesa. Atves visus, kurie yra ištroškę tiesos, o ne savo teisumo.

Vaidotas Žukas, „Prisikėlęs Kristus“ (fragmentas). 1995 m., freska, 200 x 200 cm. Šv. Bonifaco koplyčia, Lauterbachas, Vokietija. Asmeninio V. Žuko archyvo nuotrauka

Čia iškyla paskutinė problema. Ieškodami tiesos ir trokšdami ją įrodyti neretai pamirštame meilę kitaip mąstančiajam. Ką jau ten meilę. Baksnodami klaviatūros mygtukus leidžiame sau pasakyti kartais visiškai nepažįstamam žmogui tokių dalykų ir taip, kaip net mokyklos koridoriuje per pertrauką (vienoj didžiausios įtampos pasaulyje vietų, kur vyksta kova už būvį) nesame girdėję. Taip nepastebimai patenkame į pavojų ne tik priešintis ir kritikuoti nepatinkančią poziciją, tačiau ir pradėti nekęsti to, kuris jos laikosi.

Turint tai omenyje, mums turėtų būti svarbu ne tik tai, kuo tikime, bet ir ar mūsų mąstymas yra pagrįstas bei kaip atskirti tiesą nuo klaidos, arba bent jau kaip iki tiesos pradėti artėti toliau neklystant. Visa tai, „nešienaujant žmonių galvų“ ir išlaikant pagarbą asmeniui, kiek tai įmanoma, mat visi sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Keletas minčių apie tai.

Pirmiausia, dera suprasti, kad visiškai objektyvus stebėtojas tiesiog neegzistuoja. Visų mūsų mąstymas nėra tobulas, visiems įtaką daro aplinka, visi turime vienokių ar kitokių troškimų ir polinkių ir t. t. Negana to, yra itin mažai įsitikinimų, kurių laikytumės dėl griežtai vien intelektualinių priežasčių. Tik tai atpažinę galime artėti prie tiesos, o diskusijose išvengti asmeniškumų bei ad hominem kaltinimų, kurie niekaip nesusiję su pozicijos klaidingumu ar teisingumu, bet yra nukreipti į jos besilaikantį asmenį. Suprasdami, kad nesame objektyvumo karaliai, galime pradėti kilti tiesos link, nuolankiai priėmę savo ribas.

Antra, svarstant pozicijos pagrįstumą tenka pasistengti ją atriboti nuo jos besilaikančio asmens. Net didžiausias šiknius, sakydamas, kad dukart du yra keturi, yra teisus. Ir net doriausias žmogus pasaulyje, galvodamas, kad kepenėlių paštetas yra skanus patiekalas, klysta. Na, bajerį supratot, tikiuosi. Kitaip tariant, teiginio tiesa nepriklauso nuo jo besilaikančio asmens charakterio, ar, jei tai esu aš pats, mano norų, polinkių ir troškimų. Krikščioniui pasielgus bjauriai nereiškia, kad Dievo nėra, taip pat kaip ir ateistui padarant tą patį nereiškia, kad Dievas yra. Mūsų elgesys, be abejo, parodo tam tikrų įsitikinimų autentiškumą ir kiek rimtai mes juos priimame, tačiau pati įsitikinimo turinio tiesa nuo mūsų elgesio nepriklauso. Tai įsisąmoninus, kartais galime atrasti perlą net, kaip mums atrodo, didžiausiame purvyne.

Trečia, aš puikiai suprantu, kad visų įmanomų argumentų ir kontrargumentų tinkamai apsvarstyti ir įvertinti yra tiesiog neįmanoma. Tenka remtis ir autoritetais, ir intuicija, ir žmonių charakteriais, ir išsilavinimu, ir dar begale kitų dalykų. Todėl jokiu būdu neagituoju už hiperskepticizmą ar tuo labiau už reliatyvizmą. Tačiau įmanoma apsvarstyti priežastis ir argumentus bent tų įsitikinimų ir klausimų, kurie yra fundamentalūs žmogui, ir tų, kuriuos mes dažnai patys pristatome bei kritikuojame. Čia reikia įdėti darbo, o tai nėra lengva. Galima pradėti nuo tokių klausimų: kodėl taip manau? Ar turiu tam svarbių priežasčių? Ar gerai suprantu, ką sako kitas, net jei su jo pozicija nesutinku? Jei suprantu, ar šita pozicija turi pakankamą pagrindą?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiausiai ne kiekvienas įsitikinimas turi priešingą polių, kaip kad Dievas yra arba Jo nėra, Jėzus kūnu prisikėlė, ar ne. Kai kurių klausimų sprendimas, pavyzdžiui, kaip tiksliai valdyti situaciją šalyje plintančio viruso metu ar kokios tiksliai muzikos gali ar negali klausytis krikščionis, neturi visiškai griežto ir tobulai apibrėžto atsakymo. Tad čia, nors ir galima turėti tvirtą įsitikinimą, jam pagrįsti reikia svarbių priežasčių, o į kitaip mąstančiojo poziciją reikėtų žiūrėti kiek atlaidžiau. Taip ir diskutuoti vieniems su kitais bus maloniau, o dar, žiūrėk, ir kokios nors naudos pavyks gauti.