Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

19 min.
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

19 min.

Kodėl tokie patogūs septyni žemaitiško tautinio kostiumo sijonai? Salantiškės Ingridos Šilgalytės audimai

Žmogų pažinsi iš kalbos ir aprangos. Nematydamas – iš žingsnių. Kretingos rajone gyvenančią salantiškę INGRIDĄ ŠILGALYTĘ, tradicinio audimo ir mezgimo amato puoselėtoją, kasdienybėje pažinsi iš kuršiškų drabužių, patraukiančių akį prabangia spalva – indigo mėlyna (kuri išgaunama iš dažinių mėlynųjų žolių). Iš masyvių papuošalų ant kūno, plaukuose ir iš visų pusių tilindžiuojančių žvangučių. Seniau kuršių tikėta, kad jie skirti blogoms dvasioms nubaidyti, bet, kaip sako I. Šilgalytė, praktiškai pagalvojus – kiekvienas žvangutis skamba skirtingai, nesvarbu, kad bus to paties amatininko darytas ar ta pačia technika.

Audėją, tekstilininkę I. Šilgalytę pažinsi ir iš žemaitiškos šnekos. Meistrė aiškina, kad toks jos įsitikinimas – rokoutis tik žemaitiška, kad ir ką darytų – mokytų audimo, dirbtų gide, verslininkautų mugėse – labai dera su jos amatu ir neša sėkmę. Spalvingą asmenybę visi puikiai atsimena, jos žemaitiškai pasakojamos istorijos savaime tampa įdomios ir įtaigios. „Iš žemaičių kalbos aš uždirbu daug pinigų“, – juokiasi Ingrida.

Ingridos Šilgalytės asmeninio archyvo nuotrauka
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kokia buvo pati pradžia? Kaip gimė susidomėjimas audimu? Kaip mažoji audėja tapo stambiosios tekstilės meistre?

„Esu kilusi iš Salantų. Tenai ir austi mokiausi, ir į vidurinę mokyklą ėjau, ir muzikos mokyklą lankiau. Visada sakau, kad meno mokykla yra privalomas dalykas, nes pakeičia žmogaus supratimą apie gyvenimą ir menus. Atrandi tai, ko nežinojai, kad tau galbūt reikia, – tikina I. Šilgalytė. – Eidama į meno mokyklą jau žinojau, kad turiu meno gyslelę – mokiausi ir muzikos, ir dailės. Šią istoriją tikriausiai esu pasakojusi šimtą kartų. Salantuose vyksta miesto šventė – Porciunkulės atlaidai ir kartu amatininkų mugė. Tenai aš (man buvo kokių 14–15 metų) sutikau savo audimo mokytoją: mamai ieškojau dovanos keturiasdešimtmečio proga. Norėjau pati ką nors padaryti, bet jau buvau daug visko prisiuvinėjusi, prinėrusi vąšeliu, reikėjo ko nors kitko.

Priėjau prie audėjos ir sakau: ar galiu pas jus ateiti? Parodysite, kaip nusiausti rankšluostį, trumpą, nedidelį, kad viduryje būtų įrašyta 40.“

Būsima jaunoji audėja ir jos mokytoja Regina Jablonskienė susipažino, susiėjo ir išdraugavo penkerius metus. Nors meistrės R. Jablonskienės jau nebėra tarp gyvųjų, I. Šilgalytė sako ją visą laiką atsimenanti. Kartu su ja pradėjo savo amatą ir pirmąjį verslą: pardavinėdavo pačių nuaustus rankšluosčius, keliaudavo į muges, dalyvaudavo konkursuose. O tada Ingrida išvyko studijuoti į Vilnių manydama, kad keletą metų nuo audimo pailsės. Atodūsis truko vienus metus, daugiau neiškentė.

„Kai jau pradėjau studijuoti, atsirado rekonstrukcija, – tęsia amatininkė. – Tai va – kai plauki pasroviui, viskas išeina, kaip išeina. Ir nors man daug kas sakė: čia bus tavo geras hobis prie „normalaus“ darbo. Nueini devynioms, grįžti penkioms, ir tada prasideda hobiai. Aš audimą pasirinkau pagrindine savo veikla, o visi kiti mano darbai yra papildomi.“

I. Šilgalytė įsitikinusi: jeigu nebūtų pradėjusi austi, nebūtų po pasaulį pakeliavusi, nebūtų daugelio nuostabių žmonių sutikusi, nebūtų ir įstojusi į kuršių genties rekonstrukcijos klubą „Pilsots“ Klaipėdoje, kur kruopščiai dirbantys žmonės pakeitė jos požiūrį.

„Ir gyvenu sau laiminga. Žiūrėsim, kur toliau mane gyvenimas nuneš“, – nestigdama optimizmo ir smalsumo kalba Ingrida.

Prieš užduodama jums klausimų apie audimą, tautodailę, su tuo susijusį jūsų amatą ir pragyvenimo šaltinį paklausiu: kokiu apdaru esate dabar pasipuošusi?

Dabar aš apsirengusi rekonstruotu, interpretuotu kuršės kostiumu. Kodėl interpretuotu? Dėl to, kad pas mus Lietuvoje archeologai nėra atradę viso tokio kostiumo, kad galėtume žinoti, koks jis buvo iš tikrųjų. Todėl toks drabužis pasidaromas interpretuojant, naudojantis visa aplinkiniame Baltijos regione esančia informacija, archeologiniais radiniais.

Daug tokių apdarų turite? Dažnai juos vilkite?

Aš turiu labai didelę kostiuminę. Turiu to paties amžiaus, vėlyvojo geležies, skandinavišką kostiumą. Turiu kuršiškų drabužių – jų skirtingų galiu pasidaryti du. Turiu XIX a. mūsų etnografinių drabužių – žemaitišką kostiumą, rankomis austą ir siūtą. Dar turiu XIX a. dvarininkės suknelę. Interpretuotą Pirmojo pasaulinio karo drabužį. Turiu labai daug įvairiausių istorinių laikotarpių drabužių, kurių vis prireikia skirtingoms progoms. Bet mano mėgstamiausias ir brangiausias – kuršiškas. 

Kasdien ar tik švenčių progomis puošiatės tokiais drabužiais?

Su visais galėčiau puikiai vaikščioti kiekvieną dieną. Va taip apsirengusi galiu puikiausiai užsukti į degalinę ar „Maximą“ apsipirkti. Ir jokio diskomforto dėl to nejaučiu. Bet dažniausiai kuršiškais drabužiais puošiuosi, kai mūsų klubas „Pilsots“ švenčia kalendorines šventes, kai dalyvaujame renginiuose, festivaliuose, miesto šventėse, edukacijose mokyklose su vaikais.

Visi mano kostiumai dažniausiai naudojami tam tikroms temoms. Jeigu muziejuje vyksta edukacija apie audimą, galiu papasakoti vienokią audimo ir tekstilės istoriją apsirengusi kuršišką kostiumą ir kitokią – žemaitišką.

Įsišaknijusi nuomonė, kad tokie drabužiai nepatogūs. Aš labiau sakyčiau, kad nepatogus supratimas apie tautinį drabužį, o ne pats drabužis. O kai pabandai užsivilkti – nėra taip blogai, kaip atrodo.

Ką jums brangaus širdyje sužadina vilkimas rekonstruotas kuršiškas apdaras ar tautinis drabužis?

Kai esi apsirengęs šiais drabužiais, jautiesi arčiau istorijos, arčiau savo protėvių. Ar tie protėviai būtų artimesni bočiai, prabočiai, visi nešioję tautinius drabužius, ar protėviai, gyvenę prieš tūkstantį metų. Toks kostiumas yra pagarba mūsų protėviams. Mes atkuriame drabužius kiek įmanoma tiksliau, kad prisimintume savo istoriją ir ji neprapultų.

Dažnas, įpratęs drabužius įsigyti prekybos centruose, niekada nevilkėjęs tautinio kostiumo, tik matęs jį, pamąsto, kad tautinius drabužius ar štai tokius, kokius vilkite jūs, nešioti yra labai nepatogu. Paneigsite šį mitą?

Kaip dabar mes norime būti apsirengę patogiais, gražiais, brangiais, geros tekstilės drabužiais, lygiai taip pat mūsų protėviai norėjo būti apsirengę. Ar moteriškas XIX a. žemaitiškas kostiumas, ar moteriškas prieš tūkstantį metų – norėjosi, kad visi drabužiai būtų patogūs, funkcionalūs, gražūs, madingi. Dabar mados keičiasi kas pusę metų, o anksčiau – kas dešimtmetį, kas šimtą metų, bet niekur neprapuolė noras būti madingam, gražiam, atrodyti visuomenėje priimtinai. Žmonėms tai buvo patogus drabužis – ne kostiumas, kaip dabar mes vadiname. Ir aš apsirengusi ne kostiumu, o drabužiu.

Tautinis kostiumas – atrodo, na kur moterys jame pasideda telefonus, raktus ir viską kitką? Juk nėra kišenių. Niekada istorijos vingiuose nebuvo taip, kad moteriški drabužiai neturėtų kišenių. Tai kaip tada buvo? Po sijonu yra įkirpimas su tarpu prisirišti kišenėlei – kaip Klaipėdos lietuvininkų tautinių drabužių delmonui, tik po sijonu. Ir ten tau telpa visi išmanieji, mokėjimo kortelės, piniginės, raktai, saldainiai. Kas tik nori ten telpa ne taip kaip džinsuose. 

Jeigu, sakykim, turi du sijonus, tai vieną gali pasikelti aukščiau, ir jis tau bus gražus, nesusiteps, o apatinį, iš prastesnės medžiagos – žemiau. 

Aišku, galbūt su tokiais drabužiais sunkiau atsisėsti į mašiną vairuoti, nes medžiagos yra daugiau nei paprastos iš krautuvės nusipirktos suknelės. Tai man asmeniškai galbūt sudėtingiausia. O kad judėti būtų sunku ar būtų per šilta – taip tikrai nėra. Visi tautiniai drabužiai – ir kuršiški, ir kitokie, ar dvarininkų, ar paprastų žmonių – visi siūti iš natūralių medžiagų. Drabužiai, kuriuos dabar turiu, yra gana stori, iš vilnos, lino, bet su jais nesijaučiu perkaitusi.

Arba lygiai taip pat su XIX a. dvarininkų drabužiais. Moterys nešiojo apatinius marškinius, korsetus, pasijonius. Atrodo, kad viskas labai suvaržo. O Dieve Dieve, kas dabar bus, nebus įmanoma nei paeiti, nei kvėpuoti. Nė viena moteris per istorijos vingius nėra specialiai sau ką nors dariusi nepatogiai. Be korseto neapsiėjo nė viena: kaip dvarininkė turėjo turėti korsetą, taip ir tarnaitė, taip ir merginos, kurios dirbo laukuose, turėjo turėti liemenes. Tai jeigu labai susiverši, nei virtuvėje, nei laukuose nepadirbsi. Nebent būtum madam, katra nieko nedaro, tik geriausiu atveju siuvinėja, bet ir jai norėjosi atsisėsti ant savo sofos taip, kad būtų patogu. Tikrai nė viena nesusiverždavo iki numirimo.

Taip, septyni žemaitiško kostiumo sijonai tikrai nėra lengva, bet kai šalta žiema ir nėra sintetinių apatinių drabužių, šilumą palaikančių prie minus keturiasdešimt, tai tiek sijonų – visai nieko. O vasarą nė viena ir nevaikščiojo su septyniais sijonais. Tai čia vėlgi – kaip tu pažiūrėsi į drabužį. Galbūt dabartinė mūsų apranga: aptempti džinsai, sintetinės medžiagos, mūsų protėviams irgi atrodytų visai nepatogi, negera, ypač kai reikia darbuotis, galvoti, kad būtų šilta. Kad laikytų ne tau vienai, bet ir tavo dukteriai, ir dukters dukteriai dar užtektų. Kiekvieno patogumo supratimas turi savo pliusų ir minusų.

Įsišaknijusi nuomonė, kad tokie drabužiai nepatogūs. Aš labiau sakyčiau, kad nepatogus supratimas apie tautinį drabužį, o ne pats drabužis. O kai pabandai užsivilkti – nėra taip blogai, kaip atrodo.

Ingridos Šilgalytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ingridos Šilgalytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ingridos Šilgalytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ingridos Šilgalytės asmeninio archyvo nuotrauka

Papasakokite, kaip jūsų plėtojama senoji tekstilės tradicija, senasis audimo amatas ataidi dabartiniame pasaulyje: šiuolaikiniuose audiniuose, kasdienybėje, gyvenimo aktualijose.

Mano audiniai nėra labai pritaikomi šiuolaikiniam gyvenimui, ypač medžiaga. Nes dabar esame pripratę prie delikačių dalykų. Norime, kad linas būtų švelnus ir minkštas, norime, kad vilna būtų merino. Žmogus, kuris drabužį perkasi krautuvėje, turėdamas pasirinkimą – imti iš rankomis austos vilnos, kuri yra šiurkštesnė, ar iš merino vilnos, rinksis šią. 

Stambiosios tekstilės, kurią aš darau, šiuolaikiniam žmogui nelabai pritaikysi, tačiau galima pritaikyti smulkiąją tekstilę, pavyzdžiui, paltą papuošti austomis juostelėmis.

Edukacija yra pagrindinis dalykas, kuris mane sieja su šiuolaikine visuomene. Kretingos muziejus rengia audimo mokymus. Kasmet apie dešimt moterų išmokau austi, jos pačios išsiaudžia po du metrus medžiagos. Gali iš jos pasisiūti terbelę. Pagalvės užvalkalėlį. Kadangi tai rankų darbas, medžiaga per laiką nusidėvės, o kuo labiau nučiupinėsi, numylėsi, tuo švelnesnė bus. Dar audėjos savo pačių austa medžiaga užkloja vežimėlyje naujagimį. Gali skarelę pasidaryti. Jeigu nori – prie tautinio drabužio pritaikyti. Yra tų galimybių šiuolaikinėje buityje pritaikyti stambiąją tekstilę, tik reikia pasitelkti vaizduotę.

Aš noriu, kad žmogus pasidžiaugtų. Kad priėjęs prie manęs pabandytų apsirengti, paliestų, galbūt paragautų, pačiupinėtų seną rankų darbo vilną, senovinių staklių šukeles, akmenėlius. Pamatytų, kaip esu apsirengusi. O su tais retais žmonėmis, kurie žino, ką aš darau, arba turi tam patraukimą, galiu labiau pasidžiaugti savo amatu.

Nesusipratimų besimokant austi kelia stereotipai. Atrodo, dabar mes gyvename patys protingiausi, o žmonės prieš mus nebuvo tokie protingi, negalėjo sugalvoti, kaip pasidaryti medžiagą. Tai kaip tas prieš tūkstantį metų gyvenęs žmogus galėjo būti apsirengęs? Nuėjęs į muziejų matai tik išlikusius papuošalus – geležinius, žalvarinius, sidabrinius. Aha, gerai, jie yra – matau. Bet archeologinių tekstilės audinių bemaž nėra, tik maži gabalėliai. Jaunas žmogus net įsivaizduoti negali, kokia prieš tūkstantį metų buvo apranga.

Ir tada ateinu aš – apsirengusi va taip. Vaikas pamato, kad žmonės ir prieš tūkstantį metų turėjo drabužių – gražių drabužių, papuošalų, nelakstė pliki užsimetę vieną kailį su ietimi iš paskos mamutų. Ir visokių darbo įrankių turėjo: adatų, ylų, kalavijų. Pabendravęs su manimi jaunas žmogus išeina patobulėjęs, kažką supratęs, pamatęs, pačiupinėjęs, paragavęs.

O jeigu nori rimtai austi, gali su manimi asmeniškai susisiekti. Tada sėdam staklėse ir ne valandą dvi, ne vieną dieną rimtai mokomės. 

Audimo, tekstilės amatas yra jūsų verslas ir pragyvenimo šaltinis. Ar galima iš to pragyventi?

Tikrai galima. Gali daugiau nieko nedirbti, tik sėdėti staklėse ir puikiausiai sau gyventi. Nes rankų darbas dabar ypač vertinamas. Ir kuo toliau, tuo labiau. Gali krautuvėje nusipirkti tokią pat medžiagą kaip mano, tokio pat rašto, tokios pat spalvos, ir ten ji bus tris kartus pigesnė. Bet yra žmonių, kuriems reikia austos rankomis. Jie iš principo nori, kad tai būtų rankų darbas.

Bet tik vienam sau audimo neužtenka, norisi žinias paskleisti kuo plačiau. Su tuo supažindinti jaunimą. Yra daug nemotyvuotų jaunų žmonių, kaip ir aš anksčiau, girdinčių: kam tau to reikia? Čia bus hobis, ne darbas. Todėl kartoju: neklausykit, kai jums taip sako. Jeigu patinka siūti, jeigu įsivaizduoji, kaip terbelė turi atrodyti, jeigu žinai, kad ją gerą pasiūsi, eik studijuoti dizainą. Neklausyk tų, kurie sako: gerai mokaisi, eik būti teisininku. Pakrioksi tuos ketverius metus studijuodamas ir vis tiek nedirbsi to darbo. Ir būsi nelaimingas, nepatenkintas. O jeigu būsi dizaineris ir turėsi galimybių kurti savo „brendines“ terbeles – būsi pats laimingiausias žmogus. Ir nereikės tau tų milijonų, kuriuos, kaip tau sako, galėtum uždirbti.

Lygiai taip pat ir aš. Galiu sėdėti ir austi, nes audimas man patinka. Ne viskam turiu kantrybės, bet siūlus – penkis šimtus, pusantro tūkstančio – galiu knebinėti kiekvieną, pačiupinėti visus po tris kartus, kol užsimesiu medžiagai. Turiu aš tos kantrybės ir nežinau, iš kur tas patraukimas. Mano mokytoja Regina Jablonskienė sakydavo: jeigu esi gimęs tam, tai eisi ir darysi. Jeigu esi gimęs ūkininkauti, tai staklėse nesėdėsi. Šventi ir labai teisingi žodžiai – negaliu pasakyti, dėl ko aš audžiu, dėl ko noriu tai daryti, dėl ko plėšausi per visus galus norėdama apie audimą, tekstilę papasakoti kuo plačiau, pamokyti kuo daugiau ir pati toliau mokytis, kitiems austi, vežti, rodyti. Nežinau, dėl ko taip yra. Reikia.

Ką tik tai įvardijote paprastu žodžiu – laimė. Dėl to, kad tai darydama jaučiatės laiminga.

Taip, čia yra laimė.

Audėja Ingrida Šilgalytė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.