2021 09 06

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kodėl tragedijos mums tapo juokingos?

Talibano kovotojai. EPA nuotrauka

Dar prieš porą savaičių JAV kariškiams pradėjus norinčiųjų išvykti iš Afganistano evakuaciją, socialiniuose tinkluose ėmė plisti keletas vaizdo įrašų. Juose – desperatiškai į lėktuvą besistengiantys patekti žmonės. Vieni iš jų bėga paskui pakilti beįsibėgėjantį lėktuvą, kiti laikosi įsikibę jo važiuoklės ir... galiausiai, lėktuvui pakilus į orą, iš didžiulio aukščio krenta žemėn. Buvo žmonių, kuriems tai atrodė juokinga.

Vienąkart atkreipus dėmesį, kad nelaimės ir tragedijos neretam yra juokingos, panašių atvejų socialinių tinklų erdvėje nejučia imi pastebėti vis dažniau. Pasirodo, kad mums juokingi ir plačiai besišypsantys talibai, skanduojantys „Mirtis Amerikai!“, ir migrantų situacija Lietuvoje, ir COVID sukeltos mirtys. Tad kas nutiko, kad tragedijos mums tapo juokingos?

Užgrūdino pandemija?

Jau beveik dvejus pastaruosius metus pasaulis gyvena pandemijos, stipriai pakoregavusios mūsų įpročius, sąlygomis. Iki neįprastos ribos sulėtėjęs gyvenimo tempas, nuotolinis darbas ir mokymas(is), ribotas kontaktas su kitais žmonėmis ir dėl nežinomybės tvyrantis nerimas. Psichologai kalbėjo ir tebekalba apie šio izoliacijos laikotarpio pasekmes, palietusias žmoniją, o ypač – vaikus ir paauglius.

Tačiau šis pandemijos laikotarpis nebuvo pertrauka tarp kitų nelaimių. Kartais galėjo atrodyti, kad COVID-19 – vienintelė ir pati svarbiausia problema, kurią stengiasi išspręsti pasaulis. Tačiau, nors ir žiniasklaidos nustumtos į antrą planą, kitos problemos niekur nedingo. Lygiai taip pat kaip ir ankstesniais metais, Jungtinėse Amerikos Valstijose siautė tornadai. Milijonai Indijos, Butano, Bangladešo ir Nepalo gyventojų buvo evakuoti dėl potvynių. Puerto Rikas ir Indonezija patyrė žemės drebėjimus. Gaisrai siaubė Australiją, Turkiją, Graikiją ir kitas šalis. Ir tai – vos saujelė pavyzdžių iš visos puokštės tragedijų, kurios mažesniu ar didesniu mastu ištiko bendruomenes, miestus, valstybes.

Beje, taip pat galėtume pajuokauti – What doesn‘t kill you, makes you stronger (liet. „Kas tavęs nenužudo, padaro stipresnį“). O kartu ir, sakytume, padeda nebe taip sureikšminti kylančias problemas ir gebėti iš jų pasijuokti. Tačiau kasmet pasirodantys nauji psichologų tyrimai patvirtina šios, motyvatorių mėgstamos, frazės klaidingumą – kiekviena nauja, asmeniškai žmogų liečianti krizė ne grūdina, bet silpnina ir didina psichologinių problemų tikimybę ateityje. Vadinasi, mažai tikėtina, kad pandemijos iššūkių vingrybės turi sąsają su suintensyvėjusiu visuomenės linksmumu, kurį galėtume traktuoti kaip vidinės stiprybės išraišką.

Unsplash.com nuotrauka

Juokas kaip gynybinė reakcija

Viena vertus, galėtume sakyti, kad juokas – tai savotiška savisaugos reakcija. Natūralu, kad visų kasdien pasaulį ištinkančių problemų naštos negalime užsikrauti sau ant pečių, nes jau po savaitės pagalbos reikės mums patiems. Visgi noras ir pastangos nuolat išlikti pasaulio įvykius nušviečiančių naujienų sūkuryje neleidžia nuo aktualijų visiškai atsiriboti.

Todėl galima manyti, kad juokas, užuot atvėręs kelią į gilių apmąstymų bedugnę, mus nukreipia saugiu aplinkkeliu – būti informuotiems, bet ir nubrėžti aiškią skirties ribą tarp savęs ir emociškai stipriai paliečiančių įvykių. Juk juokas atpalaiduoja raumenis, gerina kraujotaką, didina endorfinų kiekį, kurie gerina nuotaiką ir malšina skausmą bei jaudulį.

Galiausiai juokeliais paprasčiau paversti ir mus kamuojančias problemas, kurias ne visuomet paprasta išreikšti per pokalbį kitais. Kaip sakoma,  kiekvienas juokelis slepia bent truputį tiesos.

Juoktis leidžia atstumas

Kita vertus, turbūt apie tragedijas juokaujame tuomet, kai jų ir mūsų fizinę buvimo vietą skiria (kaip kad mums atrodo) saugus atstumas. Pavyzdžiui, dar 2020 m. kovo mėnesį Jordanijos oro uoste, laukdama skrydžio į tėvynę, stebėjau tautiečius, atvirai besijuokiančius iš medicinines kaukes dėvinčių žmonių. Juk kam reikalingos kaukės Amane, jeigu virusas – kažkur ten, Kinijoje? Kai grįžau, jau po dešimties dienų Lietuvoje buvo įvestas karantinas. Vargu ar tuomet kaukių dėvėjimas (ir kaukių trūkumas) atrodė toks pat juokingas.

Panaši reakcija vyrauja ir į kitas problemas, apie kurias sužinome iš žiniasklaidos. Pavyzdžiui, tokias: „Prie Kabulo oro uosto – išpuolis: žuvo mažiausiai 90 žmonių“, „Kabulo oro uoste evakuacijos vis dar laukia 5,4 tūkst. žmonių“, „Pasaulyje mirčių nuo COVID-19 skaičius viršijo 4,5 mln.“ Mums visa tai – viso labo sausa statistika.

Ji paliečia ne tik protą, bet nudegina ir širdį tik po to, kai pamėginame įsivaizduoti, kas tie žmonės. Kuo jie gyveno? Ką veikė ir kuo vertėsi? Kokių džiaugsmų ir rūpesčių turėjo? Motinos ir tėvai, seserys ir broliai, mylimieji ir mylimosios, geriausi draugai ir bičiuliai. Galima pamėginti įsivaizduoti, bet neabejotinai ir likti šviesmečiais nuo jų patiriamo skausmo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nesuprantame situacijos rimtumo arba ja netikime

Neabejoju, jog yra nemažai žmonių, kuriems tragedijos atrodo juokingos dėl to, kad jie jomis netiki. Kiekvienąkart, feisbuko naujienų sraute matydama vienos ar kitos žiniasklaidos pasidalinimą naujausia COVID susirgimų ir mirčių statistiką, nustembu. Straipsnio (o gal tik antraščių) skaitytojai į juos reaguoja juoku – spausdami „Cha cha“ ikonėlę. Kas šių straipsnių pateikiamoje informacijoje taip juokinga?

Suprantu, kad vieni ar kiti įvykiai, valdžios sprendimai ar visuomenės veikėjų nuomonės gali kelti ne tik šypseną, bet ir priversti smagiai nusikvatoti. Tačiau nežinomybės baimė, mirtys, siaubas ištikus tragedijoms neturi vietos interpretacijai. Net jeigu nelaimės nutinka dėl žmonių edukacijos stokos ar dėl sunkiai protu suvokiamo neatsakingumo – pats nelaimės faktas nuo to nesikeičia. Tik kontekstas, kuris sudarė sąlygas jai įvykti.

Visgi nereikia atmesti tikimybės, kad visi, juoku reaguojantieji į mirtį – tikintieji. Galbūt jie nesijuokia iš kitus užgriuvusių sunkumų, bet tokiu būdu išreiškia džiaugsmą dėl Dangui gimusio brolio ar sesers Kristuje. Gal net ir balsiai pacituoja, pavyzdžiui, apaštalo Pauliaus žodžius: „Man gyvenimas – Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“ Labai norėtųsi to tikėtis.