Kodėl Turkija tokia nepakenčiama ir kodėl ją vis tiek reikia pakęsti?

Tąkart Stambulo kaprizai vos nesutrukdė patvirtinti Baltijos šalių bei Lenkijos gynybos planus Aljanso mastu. Žinoma, įvykių aprašymas neblogai tiktų ir nesenam Turkijos išsišokimui, kai ji pagrasino vetuoti Švedijos ir Suomijos įstojimą į NATO. Tik tiek, kad prieš trejus metus Stambulas nuo grasinimų atsiribojo sava valia, o šįkart sulaukė nuolaidų iš valstybių kandidačių.

Šie du atvejai toli gražu nebuvo vieninteliai Turkijos kaip partnerės nestabilumo įrodymai. Štai 2009 m. prieštarauta A. F. Rasmusseno paskyrimui NATO vadovu tol, kol Barackas Obama pažadėjo, kad vienu iš dano patarėjų taps turkas. Pagrindinė priežastis – pranašo Mahometo piešiniai danų laikraštyje. Lygiai po dešimtmečio sekė bene kontroversiškiausias Turkijos ėjimas – rusiškų S-400 raketų, sukurtų numušti NATO lėktuvus, įsigijimas.

Tačiau grasinimas užkirsti kelią gynybos planams 2019-aisiais ir vetuoti Švedijos bei Suomijos priėmimą 2022-aisiais buvo išskirtiniai bandymai pristabdyti Atlanto saugumo architektūros kūrimą. Ne tik dėl savo reikšmingumo, bet ir dėl šiuos Turkijos protestus vienijančios priežasties – kurdų. Ši tauta be valstybės yra pagrindinis NATO ir Turkijos vidinių įtampų šaltinis.

Paini politinė dėlionė

Kurdų ir Turkijos konfliktas trunka jau 44 metus. Priežastys aiškiai matyti vos pažvelgus į etninį regiono pasiskirstymą rodančius žemėlapius – per Turkiją (bei tris jos kaimynes – Siriją, Iraką ir Iraną) driekiasi kurdų apgyvendinta teritorija, taip niekada ir nevirtusi suverenia Kurdistano valstybe. 1978-aisiais įsteigta Kurdistano darbininkų partija (PKK) partizaniniais metodais siekė iš pradžių nepriklausomo Kurdistano įsteigimo, o vėliau – Turkijos kurdų autonomijos ir gausesnių teisių šiai tautinei mažumai. Per daugelį konflikto metų užfiksuota gausybė karo nusikaltimų iš abiejų pusių. Turkiją gausiais žmogaus teisių pažeidimais kaltino Jungtinės Tautos, o kurdų PKK organizaciją teroristine dar 1997-aisiais pripažino ne tik Turkija, bet ir JAV.

Tačiau politinių sąjungų vingrybės prasideda pažvelgus į bendrą dėlionę, kurioje atsiduria JAV, Turkija, kurdai, Sirija ir „Islamo valstybė“. Kai 2011-aisiais sulig „Arabų pavasario“ banga prasidėję protestai Sirijoje virto pilietiniu karu, o po kelerių metu tarp kariaujančių pusių iškilo „Islamo valstybė“, JAV ėmė ieškoti būdų nugalėti ISIS, remdamosis veikimo „per partnerius“ strategija. Vienas iš galimų pasirinkimų, žinoma, buvo Turkija. Stipri regiono valstybė, NATO partnerė ir t. t.

Vis dėlto Jungtinės Valstijos pasirinko bendradarbiauti su kurdų „Liaudies gynybos būriais“ (YPG), vėliau tapusiais pagrindine naujai sukurtų kurdų dominuojamų, bet daugiataučių „Sirijos demokratinių pajėgų“ (SDF) dalimi. Nors SDF negalima sieti su prieš tai minėta Kurdistano darbininkų partija (PKK), dalis SDF narių praeityje dalyvavo PKK veikloje. Kad ir kaip būtų, Turkija Sirijos šiaurėje, Rožavoje (Rojava), veikiančias SDF laiko ne mažiau teroristinėmis nei ISIS pajėgas. Maža to, savo veiksmais Turkija vėliau parodys, kad kurdus laiko didesne grėsme saugumui nei „Islamo valstybės“ teroristus. Tad JAV, pradėjusi bendradarbiauti su SDF, atsidūrė situacijoje, kurioje dvi itin svarbios jos partnerės buvo bene didžiausios tarpusavio priešės.

Amerikos sprendimą bendradarbiauti su SDF lėmė svarbūs faktoriai. Visų pirma – kurdų pajėgumai kovojant prieš „Islamo valstybę“, atitinkamai, bent žvelgiant iš tuometinės perspektyvos, Turkijos negebėjimas efektyviai kautis su ISIS. Galiausiai Turkijos tikslai nebuvo laikyti labiau suderinami su JAV nei kurdų pajėgų. Sunku spręsti, ar Amerikos pasirinkimas buvo tinkamas. Pajuokiamai būtų galima sakyti, kad toks JAV pasirinkimas dera su jų ankstesne praktika bendradarbiauti su teroristais, vos jie atsiriboja nuo savo praeities veiksmų.

Vis dėlto, kaip pažymi knygos „Accidental Allies“ autoriai – tyrėjas M. Knightsas ir žurnalistas W. Wilgenburgas, – JAV Turkijai sugebėjo garantuoti, kad kurdų pajėgos neatliks jokių karinių veiksmų Turkijos teritorijoje. Tų pačių „Liaudies gynybos būrių“ virtimas „Sirijos demokratinėmis pajėgomis“ buvo naujo, nuo terorizmo atsiribojusio kurdų veido kūrimo dalis. Kurį laiką atrodė, kad JAV išties pavyko sutaikyti dvi savo sąjungininkes. 2019-aisiais Amerika įtikino kurdus Sirijoje atitraukti pajėgas nuo sienos su Turkija ir išmontuoti gynybinius įtvirtinimus, šitaip išreiškiant gerą valią Turkijos atžvilgiu ir parodant, kad pulti Turkijos teritorijos neketinama.

Tačiau tuomet Donaldas Trumpas nusprendė atitraukti JAV pajėgas iš Sirijos, ir karinis konfliktas pratrūko, lyg griuvus netvariai užtvankai. Bet ne iš kurdų, kaip būtų galima pamanyti, o iš Turkijos pusės. Kurdai, parodę ne vieną geros valios ženklą, atsisakę įtvirtinimų pasienyje su Turkija ir tuomet palikti likimo valioje, be abejo, pagrįstai jautėsi išduoti Jungtinių Amerikos Valstijų – savo sąjungininkų kovoje prieš terorizmą ir tarpininkų santykiuose su Turkija.

Mes prieš kurdus, ir taškas

Kodėl Turkija 2019-aisiais užpuolė kurdus – savo sąjungininkų sąjungininkus, atlikusius itin svarbų vaidmenį nugalint ISIS? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vėliau vos nesutrikdė NATO gynybos planų bei vos neužkirto kelio Švedijai ir Suomijai prisijungti prie NATO. Turkija, matydama, kad kurdai, karo lauke atstovaujami „Sirijos demokratinių pajėgų“, tampa vis patikimesniais Vakarų sąjungininkais ir JAV dėka įgyja vis didesnį legitimumą Vakarų akyse, suprato, jog reikia kovoti su šia tendencija visomis priemonėmis – pradedant tiesioginiu kurdų puolimu ir baigiant Vakarų spaudimu pripažinti „Sirijos demokratines pajėgas“ bei jos branduolį sudarančius „Liaudies gynybos būrius“ teroristinėmis organizacijomis.

Vakariečiai šiandien linksta manyti, kad Turkija turėtų pati prisiimti dalį atsakomybės už Kurdistano darbininkų partijos (PKK) iškilimą, nes ilgą laiką deramai nekreipė dėmesio į milžinišką kurdų mažumą savo šalies pietuose. Maža to, kaip Turkija ir nerimavo, vaisingas JAV bendradarbiavimas su „Sirijos demokratinėmis pajėgomis“ ir jų kiek per lėtas, tačiau parodytas noras atsiriboti nuo užmačių veikti Turkijoje keitė požiūrį į kurdus Vakaruose. Galiausiai, Recepui Tayyipui Erdoğanui nenustojant teroristais vadinti visus kurdus iš eilės, pradedant biurokratais baigiant taikiais protestuotojais, Vakarai nelinksta pasitikėti Turkijos „teroristų“ apibrėžimu.

Taigi Turkija mato kurdus ir bet kokias jų vadovaujamas organizacijas, o ypač karines, kaip esminę grėsmę savo nacionaliniam saugumui. Akivaizdu, kad tam priežasčių yra – milijonai kurdų, siekiančių platesnių teisių, gyvena Turkijoje ir praeities teroristiniai išpuoliai rodo, jog tam pasitelkiami toli gražu ne tik taikūs protestai. Tačiau matyti ir tai, kad su ISIS sėkmingai kovojusioms „Sirijos demokratinėms pajėgoms“, siekusioms autonomijos ir laisvės Sirijos teritorijoje, Turkija mažne rusišku stiliumi sudavė „prevencinį smūgį“. To tikslas buvo užkirsti kelią prie pietinių Turkijos sienų iškilti stipriai ir legitimumo link judančiai politinei jėgai. Bet, kaip dažnai nutinka kare – smūgis priešui turėjo ir atsitiktinių aukų. Viena iš jų – NATO stabilumas.

Draugai pro sukąstus dantis

Sunku būtų atsakyti į klausimą, kas išties kaltas dėl vidinių įtampų Aljanse. Ar JAV elgėsi tinkamai savo sąjungininke pasirinkdama Turkijos oponentus ir šitaip sukeldama įtampą santykiuose su NATO partnere? O gal Turkija paranojiškai puola kurdus, net kai jie nekelia jokios grėsmės, o veikiau priešingai – kovoja už laisvojo pasaulio vertybes? Į šiuos klausimus nesiimsiu atsakyti. Tačiau akivaizdu, kad bet koks pozityvus kurdų ar jų karinių organizacijų įvaizdis Erdoğanui sukelia traukulius, o šie savo ruožtu persiduoda visam Aljansui ir bando judinti Šiaurės Atlanto saugumo pamatus.

Panašu, kad Erdoğano taktika kovoje su kurdais iš dalies veikia – Švedija ir Suomija, stodama į NATO, pasirašė simbolinį, bet reikšmingą memorandumą. Jame „Liaudies gynybos būriai“ (YPG) ir „Sirijos demokratinės pajėgos“ (SDF), nors ir nepripažįstamos teroristinėmis organizacijomis, de facto yra traktuojamos būtent taip: „Suomija ir Švedija praplečia savo visą paramą Turkijai kovojant su grėsmėmis jos nacionaliniam saugumui. Todėl Suomija ir Švedija nesuteiks paramos YPG/SDF ir organizacijoms, apibrėžiamoms kaip FETÖ (teroristinėms – red. past.) Turkijoje.“

Šios Erdoğano pergalės, žinoma, mažina NATO tvirtumą ir trumpam paralyžiuoja veikimą. Ar ISIS, ar Rusijos grėsmė – kartais atrodo, kad niekas niekada Turkijai nebus svarbiau nei jos kova prieš kurdus. Šie Turkijos ėjimai mažina ne tik jos kaip sąjungininkės patikimumą, bet ir keičia pačių turkų nuotaikas. Nors dauguma jų vis dar nori likti Aljanse, jau 65 % turkų nepasitiki NATO. Prie to, žinoma, smarkiai prisidėjo ir kiti Turkijos vadovo ėjimai, kaip kad pareiškimas esą Amerikos karinės bazės Graikijos salose kelia grėsmę Turkijai (ir visai nesvarbu, kad pati Turkija yra priėmusi JAV pajėgas).

NATO vidiniai santykiai su viena svarbiausių narių trūkinėja ne vieną dešimtmetį. Jau dukart įtampos, kurių didžiausios šaknys auga prie pietinės Turkijos sienos, lėmė, kad saugumo įkaitu tapo Baltijos jūros regionas. Jei buvo du kartai, gali būti ir trečias. Turkija, bent žvelgiant iš mūsų perspektyvos, yra tas nemalonus pažįstamas, kurio išvengti neįmanoma, bet bendrauti nemalonu, nes kiekvienąkart susitikus jis kalba tik apie savo įgeidžius. Ir vis dėlto mes bendraujame, rodome dirbtines šypsenas ir apsimetame, kad esame seni bičiuliai. Kartais net gauname iš nemaloniojo bičiulio „Bayraktarą“ dovanų.

Mūsų įnoringasis bičiulis kelia galvos skausmą, bet tai yra galvos skausmas, kurį turime pakęsti. Ne tik dėl to, kad kilus muštynėms šis pažįstamas būtų vienu iš svarbiausių „mūsiškių“ atstovų. Dar ir todėl, kad ši apsimestinė draugystė padeda suvaldyti pačios Turkijos polinkį kovoti su Vakarais. Kai žmonės pro sukąstus dantis apsimeta, kad draugauja, rezultatas gal ir nebūna nuoširdi draugystė. Tačiau vis tiek būna taika, priešingai, nei gali įvykti „nusimetus visas kaukes“.