Kodėl vaikštumas yra aktualus?

„Vaikštomas miestas“ – tai šiuolaikinio miesto manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems palankias erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Jeffas Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Pasak autoriaus, norėdami populiarinti vaikščiojimą, privalome patenkinti keturias svarbiausias sąlygas: vaikščiojimas turi būti naudingas, saugus, patogus ir įdomus.

Pateikiame trumpą ištrauką iš greitai pasirodysiančios knygos, kurią išleido leidykla „Hubris“. 

Nors niekas pėstiesiems nepaskelbė karo, gali pasirodyti, kad daugelis Amerikos miestų buvo statomi ir perstatomi siekiant išguiti pėsčiuosius. Automobilių eismui išplatintos gatvės, ištuštėję šaligatviai, sunaikinti medžiai, užvažiuojamieji greitojo maisto restoranai ir kelių hektarų dydžio stovėjimo aikštelės daugelį mūsų miestovaizdžių pavertė automobilių komforto zonomis, kuriose pėsčiųjų egzistavimas tėra teorinė galimybė.

Šios pertvarkos priežastys kartais išmuša iš vėžių. Pavyzdžiui, Majamio gyventojai stebisi, kodėl jų gyvenamųjų rajonų gatvių sankryžos tokios plačios: dvi palyginti siauros gatvelės susilieja į asfalto platybę, kuriai pereiti prireiks, regis, geros valandos. Pasirodo, ugniagesių profsąjunga kadaise išsikovojo teisę apskritai nesiųsti ekipažų, jei į nelaimės vietą negalės važiuoti reikiamas ugniagesių skaičius. Taip jiems iš tikrųjų ir saugiau, ir patogiau išlaikyti darbo vietas, tačiau gaisrinės vadovybė, vadovaudamasi minėtu susitarimu, užsakė didžiausias įmanomas gaisrines mašinas. Todėl daugelį metų vienaaukščiuose Majamio gyvenamuosiuose rajonuose teko projektuoti erdvias sankryžas, kuriose išsitektų didžiulės ugniagesių mašinos, skirtos daugiaaukščių namų gaisrams gesinti.

Ši anekdotinė situacija nėra išskirtinė nūdienos realybėje, kurioje tarpusavyje nesusijusios profesijos ir ypatingi poreikiai nulemia ištisų bendruomenių aplinką. Šiuolaikiniame pasaulyje pilna ekspertų, pinigus pelnančių už tai, kad nekreiptų dėmesio į poreikius, egzistuojančius anapus jų profesijų ribų. Mokyklų ir parkų departamentai nori, kad būtų mažiau, bet didesnių pastatų ir parkų, nes didelius prižiūrėti paprasčiau, o jais pasigirti – lengviau. Aplinkos tvarkymo departamentai reikalauja, kad nauji miestų kvartalai būtų projektuojami pirmiausia galvojant apie sniego ir šiukšlių išvežimą. Transporto skyriai tiesia naujas gatves, kad palengvintų automobilių eismą, kurį naujos gatvės ir išaugino. Tokie problemų sprendimo būdai gal ir tiktų vakuume, bet mieste jie neveikia.

Kad miestai tinkamai funkcionuotų, juos kaip kadaise turi planuoti specialistai, suvokiantys urbanistinę visumą. Suprantantys, kad parkų stambinimas reiškia, jog juos pasiekti galės mažiau žmonių. Suprantantys, kad dideliems sunkvežimiams pritaikyta infrastruktūra ne visada yra patraukli paprastiems žmonėms. Ir galų gale imantys suprasti, kad kuo daugiau eismo juostų, tuo intensyvesnis automobilių judėjimas.

Svarbiausia, kad visumą suvokiantys specialistai, tokie kaip miestų planuotojai ir, tikėkimės, miestų valdytojai, užduotų konceptualius klausimus, kurie taip dažnai pamirštami kasdienės miesto priežiūros rutinoje. Pavyzdžiui: kokios rūšies mieste klestėsime ekonomiškai? Koks miestas bus ne tik saugus, bet ir sveikas gyventi? Kurio tipo miestas bus tvarus ir išliks ateinančioms kartoms?

Šios trys dedamosios – gerovė, sveikata ir tvarumas – neatsitiktinės: tai yra trys pagrindiniai argumentai vaikštomų miestų naudai.

Daugiau apie knygą čia.