Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kodėl vyksta šaudynės mokyklose?

Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namai. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

Neseniai Rusiją sudrebino dar vienos šaudynės ugdymo įstaigoje. Šį kartą – aukštojoje mokykloje. Anksčiau, gegužės mėnesį, žudikas šaudė vidurinėje mokykloje. Ši problema plačiai paplitusi pasaulyje – daug tokių nusikaltimų įvykdoma Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), panašių tragedijų įvyksta net ir Kinijoje. Šiame straipsnyje sąmoningai nesiimsiu aprašinėti konkrečių nusikaltimų detalių ir necituosiu dokumentų, kad nekurstyčiau žmonių vaizduotės. Visgi norisi panagrinėti šios, vis labiau plintančios, problemos šaknis.

Ginklų pasiekiamumas

JAV šaudynių mokyklose problema dažniausiai siejama su ginklų prieinamumu. 2-oji Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa užtikrina visų JAV piliečių teisę turėti ir nešiotis šaunamąjį ginklą. Įvesta 1791 m., ši teisė turėjo užtikrinti, kad šalies gyventojai, tarsi ginkluoti nacionalinės armijos rezervistai ar partizanai, galės ginti šalį tiek nuo išorinės agresijos, tiek nuo tironijos. Teisė turėjo apginti demokratiją.

Šiandien suprantame, kad šiuolaikinis karas vyksta kitais būdais ir priemonėmis nei anuomet, kai buvo priimta minėta Konstitucijos pataisa, tad ir krašto apsaugai reikalingi nauji metodai, priemonės, technologijos. Visgi teisė į ginklą tapo JAV kultūros dalimi, ir daug gyventojų turi ginklus. Šiandien tai – amerikietiško gyvenimo būdas.

Europa žengė kitu keliu, ir daugelyje jos šalių laikyti ginklą būtinas leidimas. Pastarasis yra išduodamas tik psichiatrinei ir kitoms komisijoms įvertinus asmens tinkamumą. Kaip rodo praktika, ši sistema ne visada veikia, nes kartais nusikaltimus įvykdo legaliai ginklą laikantys asmenys. Remiantis minėtu teiginiu dažnai atremiami argumentai, kad ginklų pasiekiamumas ir šaudynės mokyklose neturi nieko bendro.

Ginklų pasiekiamumo šalininkai atkreipia dėmesį, kad tokiems nusikaltimams įvykdyti nebūtinai gali būti panaudoti šaunamieji ginklai. Jie pateikia įvairių pavyzdžių, kai nusikaltimai buvo įvykdyti naudojant kitus ginklus. Šis argumentas nėra stiprus, nes skiriasi nusikaltimo priemonių efektyvumas.

Taip, nusikaltimo priežastis yra ne pats ginklo turėjimo faktas – juk ir policininkai yra ginkluoti, tačiau jų ginklai naudojami visuomenės labui, o ne prieš ją. Tačiau kuo žudymo priemonė yra efektyvesnė, tuo lengviau įvykdyti nusikaltimą. Jokia kita priemonė (priešingai nei šaunamasis ginklas) neleidžia akimirksniu sužaloti toli esančių žmonių prie jų net neprisiartinus. Naudojant kitas priemones reikia prisiartinti, artimo kontakto, o tai suteikia galimybę pasprukti nuo nusikaltėlio arba kitaip išvengti jo smurto. Be kita ko, sudaryti kliūtis įsigyti šaunamąjį ginklą yra racionali nusikaltimo prevencija.

Psichologinės ir dvasinės gerovės klausimas

Tiek ginklų prieinamumo šalininkai, tiek priešininkai yra linkę nurodyti, kad tikroji problema yra psichinė sveikata. Daugybė tokių nusikaltėlių, panašu, turėjo įvairių psichinių problemų, kai kuriais atvejais netgi vartojo vaistus, lankėsi pas psichiatrus. Ginklų kontrolės sistemos dažnai negebėjo apie tai sužinoti ir nustatyti, o psichiatrijos sistema – deramai padėti. Bent jau taip dažniausiai teigiama.

Visgi atkreipčiau dėmesį, kad, be psichologinės sveikatos, egzistuoja dar ir dvasinė-dorovinė sveikata (tai perskaitę netikintieji galbūt nusijuoks, bet čia ir yra problema). Jeigu fiziškai sveikas žmogus yra tas, kurio kūnas neserga, o psichiškai sveikas – tas, kurio sveika psichika (religijoje dar vadinama siela), tai derėtų kalbėti dar ir apie dvasinę sveikatą, kuri susijusi su moralės bei sąžinės ligomis.

Šiandien daug kam tokia kalba nesuprantama. Juk daugelio akyse moralė yra reliatyvi, gyventi galima, kaip nori, o savo religinius „paistalus“ kunigai turi pasilaikyti sau ir savo parapijiečiams, o ne transliuoti viešai.

Deja, būtent toks požiūris ir atsispinti žudikų rašliavose. Skaitydamas įvairių moksleivių ir studentų žudikų manifestus mačiau besikartojančių motyvų – religiją jie laiko pramanu, krikščionybę – moralinių vergų religija, save laiko nušvitusiais antžmogiais, geresniais už visą supuvusią visuomenę, teisėjais, elitu.

Žinoma, religijos požiūriu čia galima įžvelgti ir demoniško apsėdimo bruožų, ypač kai jie patys prisipažįsta, kaip sunkiai valdo pyktį ir savo tamsias emocijas, kaip jiems teikia malonumą blogio darymas ir t. t. Būtent todėl tos šaudynės ir plinta tarsi maras – ne dėl to, kad ginklai – tiesiog pasiekiami, ne dėl to, kad yra psichiškai sergančių žmonių. O todėl, kad kartu su šiais faktoriais dar veikia moralinio reliatyvizmo ir antžmogiškumo ideologija, kuria stengiamasi įkvėpti ateities nusikaltimus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Psichinė liga, kaip ir ginklo laikymas, nėra pirminė nusikaltimo priežastis. Nacistinėje Vokietijoje konclagerius statė ir masiškai žmones naikino psichiškai ir fiziškai sveiki žmonės, dažnai netgi ir labai išsilavinę. Kita vertus, mūsų visuomenėje daugybė asmenų serga viena ar kita psichine liga, bet jie niekam blogo nelinki ir nedaro. Tad žmones pirmiausia motyvuoja jų pasaulėžiūra ir vertybės, o ne ligos.

Daugelis šaudynių iniciatorių buvo pakaltinami, gerai suvokė, ką daro. Kai kurie turimas psichikos problemas netgi sistemiškai gydėsi. Bet tai nepadėjo, nes psichiatras – ne burtininkas, žmogaus pasaulėžiūros lazdelės mostu nepakeis. Tačiau visuomenė gali savęs paklausti, ar ji turi bendrą dorinę viziją, ar nori dorinio ugdymo? Ar jai priimtina normalizuoti smurtą, moralinį reliatyvizmą, indiferentizmą?

Negali vienu metu žmogui sakyti, jog nėra skirtumo, kuo jis tiki ir ką laiko gėriu (arba – viskas vienodai gerai), ir kartu reikalauti, kad kitas nedarytų to, ką laikai blogiu.