Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 10

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kodėl žmonės „unfriendina“ Bažnyčią?

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Rasos Ašmonaitės / „Pelėdos foto“ nuotrauka

Šio teksto redaktorius paprašė, pastebėjęs mano feisbuko įrašą, kuriuo sureagavau į tądien „Bernardinuose“ paskelbtą kun. Nerijaus Pipiro pasvarstymą, kodėl visuomenės apklausos rodo mažėjantį „pasitikėjimą“ Bažnyčia. Tame įraše sakiau, kad Bažnyčia praranda žmones, nes darosi už juos tamsesnė ir bukesnė, nors turėtų būti priešingai. Beveik kiekvieną kartą, kai pasakau ar parašau bent menkiausią kritišką žodelį apie Bažnyčią, sulaukiu reakcijų: kokia tu drąsi!

Nuo to norėčiau ir pradėti: rašinėti feisbukuose nereikia jokios ypatingos drąsos. Gyvenam laisvoj šaly, kur už tai niekas nesodina į kalėjimą ir apskritai niekaip nebaudžia. Bažnyčia – ar kunigai, ar vyskupai, ar dar bet kokie katalikų bendruomenės nariai net ir norėdami neturi galios padaryti man ką nors blogo, o, tiesą sakant, nemanau, kad kas nors iš tikrųjų to norėtų. Manau, kad visų pirma, išvis niekas per daug apie mane negalvoja, o jei galvoja, tai kaip normalūs žmonės – sutinka, nesutinka, pritaria, nepritaria, mėgsta ar nemėgsta.

Tai, kad kas nors su manim nesutinka ar manęs nemėgsta, taip pat nėra nieko blogo – ta prasme tai neturi jokių konkrečių padarinių mano gyvenime. Man nereikia to bijoti, nes tai man nekelia jokio pavojaus. Jeigu nereikia bijoti, tai ir drąsos nereikia.

Bet ir priešingai, bendrauju su nemažai žmonių, kurie kaip tik labiausiai ir nesupranta, kaip aš galiu būti katalikė, tikėjimą išpažįstantis ir religiją praktikuojantis žmogus, kaip galiu tapatintis su Bažnyčia, kuri nekenčia gėjų, nemoka mokesčių ir dangsto pedofilus. Kartais tie žmonės man ką nors panašaus pasako į akis. Kartais netgi suformuluoja pašaipiai ir įžeidžiamai. Tada gali pasidaryti truputį nemalonu, bet tai irgi nėra nieko blogo (be to, dažnai tai yra jeigu ne gryna tiesa, tai bent jau labai pagrįsti priekaištai). Tai irgi neturi jokių konkrečių padarinių mano gyvenime ir nekelia man jokio pavojaus.

Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Taip smulkmeniškai visa tai dėstau ne iš egocentrizmo, bet todėl, kad pastebiu, jog pokalbiai tarp katalikų labai dažnai sukasi apie baimę ką nors pasakyti – ir baimę, kad kitas ką nors pasakys. Anksčiau tai siedavau su klerikalizmu, beveik nesąmoningais socialiniais (o gal net maginiais?) tabu ką nors „ne taip“ pasakyti apie Bažnyčią, kunigus, hierarchus, kurie visi turėtų būti aukščiau realaus gyvenimo. Bet kuo toliau, tuo labiau man tai atrodo paprasčiausias tamsumas, kaimo bobučių pletkų kultūra, kur kiekvienas krustelėjimas ir kryptelėjimas budriai stebimas ir griežtai teisiamas, ir kur kiekvienas jaučiasi esąs aukščiausias teisėjas, bet todėl neišvengiamai tampa ir amžinu teisiamuoju. Kur pats teismas yra ir bausmė, o kiekvienas žodis ir veiksmas matuojamas vieninteliu matu – „ką žmonės pasakys“.

Tokioje kultūroje nelieka ne tik tiesos ir gėrio matų, nors tai jau savaime nieko gero. Tokioje kultūroje apskritai nelieka jokio prasmingo kalbėjimo, nes iš baimės pasakyti ką nors „ne taip“, nieko ir nesakoma, vien kartojama tai, kas jau patikrinta, „žmonių“ palaiminta ir todėl saugu. Bažnyčios viduje kalbama klišėmis ir banalybėmis apie sudėtingiausius ir didingiausius dalykus, o išorei atkišami iš anksto paruošti apytikriai atsakymai, nesigilinant į klausimų subtilybes ir niuansus. Kai kas nors klausia apie nesantuokinio sekso draudimą, mes šnekame apie seksualinį palaidumą ir miegojimą su nepažįstamais, bet nesugebame rimtai kalbėtis su nesusituokusia darnia, ištikima, laiminga pora, kurioje netrūksta nei abipusės meilės, nei pagarbos, nei įsipareigojimo, nei saugumo, ir todėl visiškai neaišku, kuo „iki vestuvių“ skiriasi nuo „po vestuvių“.

Bet jeigu kalbame apie tai, kodėl Bažnyčia praranda žmonių „pasitikėjimą“, riba tarp vidaus ir išorės kaip tik ir nusitrina. Čia reikia padaryti išlygą – visuomenės nuomonės apklausos, tokios, kokios jos yra rengiamos, nerodo pasitikėjimo. Bažnyčia, vyriausybe, gaisrininkais ir SoDra pasitikima visai skirtingais klausimais ir skirtingose situacijose, todėl tai nėra taip paprastai palyginami dalykai. Kai žmonės klausiami, ar jie „pasitiki“ viena, kita, trečia institucija, ir atsakyti reikia tik „taip“ arba „ne“ – tai panašiau į feisbukinius „like’us“. Užtat ir žvelgiant į kun. Pipiro aptariamos apklausos duomenis, teisingiau būtų klausti: kodėl žmonės unlike’ina ir unfriendina Bažnyčią?

Bendras atsakymas gali būti labai trumpas: todėl, kad Bažnyčia nevaidina svarbaus vaidmens jų gyvenime. Asmenines ar santykių krizes įveikti padeda psichoterapija ir įvairios jai giminingos savęs pažinimo ir tobulėjimo praktikos. Dvasiniam gyvenimui praturtinti taip pat prieinama įvairiausių priemonių, nuo jogos ar gongų iki aukšto lygio meninės kūrybos ir jos vartojimo. Bendruomenių šiuolaikinis žmogus turi daug ir įvairių, savo kaimo parapija nėra vienintelė vieta ieškoti draugų, bendraminčių ir bendražygių. O moralinis Bažnyčios autoritetas, ir taip buvęs labiau išpūstas negu tikras, galutinai susvyravo pastaraisiais metais.

Eriko Ovračenko / „BNS Foto“ nuotrauka

Nesu atlikusi jokio akademiškai tvarkingo tyrimo – ir neturiu pajėgumų jam atlikti – bet savo aplinkoje turiu nemažai žmonių, kurie tiesiai sako, kad po Šeimų maršo, antivakserių kunigų darkymosi, iš sakyklų skleidžiamos neapykantos LGTBQ žmonėms, Bažnyčiai susipainiojus su įtartinais ir galbūt netgi kremliui tarnaujančiais institutais, jie tiesiog nebeprisiverčia lankyti šv. Mišių, nes niekada nežinai, ką dar pasibaisėtino išgirsi per pamokslą ar skelbimus.

Katalikai geriausiu atveju smulkmeniškai analizuoja, kad riaušes sukėlė kažkas kitas, tikrai ne jie, o tokią kritiką, net pasibaisėjimą šventeiviškai nurašo „globalėjančiam“ pasauliui, pamiršusiam „tikrąsias“ vertybes. Tada patogiai pasijunta teisūs ir dar persekiojami už savo teisumą, suprask, nueiti į sekmadienio šv. Mišias šiais laikais yra tiesiog kankinystė, nes „pasaulis“ automatiškai jų už tai nekenčia.

Ne, tai netiesa. Pasaulis neturi nieko prieš šv. Mišias. Pasaulis – visi normalūs ir padorūs jame gyvenantys žmonės – baisisi Bažnyčios skleidžiamu tamsumu ir neapykanta, o ne tvarkingomis darniomis katalikų šeimomis. Todėl normalūs ir padorūs žmonės tiesiog unfriendina Bažnyčią ir verčiau renkasi gyventi tarp kitų normalių ir padorių, o ne tarp antivakserių, sąmokslo teorijų skleidėjų ir kremliaus pakalikų.

Dar blogiau, kai kas nors užklausia, pavyzdžiui, apie finansinį skaidrumą Bažnyčioje. Arba, horribile dictu, apie netinkamo kunigų seksualinio elgesio atvejus. Tai jau tikrai bus priešai ir kenkėjai, tiesioginiai šėtono parankiniai, nes juk Bažnyčia negali padaryti nieko blogo, ir visi kaltinimai jai turi būti išsigalvoti. O jei ir neišsigalvoti, tai viešinami vien iš piktos valios, siekiant pakenkti, o ne trokštant teisingumo ir gėrio. Juk – ir vėl prie to paties grįžtame – teismas ir yra bausmė, ir nėra baisesnės bausmės negu „ką nors pasakyti“. Todėl normalūs ir padorūs žmonės nieko nesako, tiesiog unfriendina Bažnyčią, kuri pati nesileidžia į kalbas jiems rūpimais klausimais.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nemanau, jog Bažnyčiai šiais laikais labai lengva. Pastaraisiais pandemijos ir karo metais, aišku, niekam nelengva, bet jau ir gerokai anksčiau, netgi pastaraisiais dešimtmečiais, ėmė ryškėti, kad Bažnyčiai kyla, pavadinkime, egzistencinių klausimų apie jos mokymą ir veikimo būdą, kintant ją supančiai kultūrai.

Turbūt sunkiausiai ją slegia klausimai apie tai, kas tradiciškai vadinama „žmogaus prigimtimi“, ir ypač – apie žmogaus seksualumą. Tuos klausimus užduoda įvairūs šio pasaulio reiškiniai. Gamtos ir gyvybės mokslai, jau nė nekalbant apie socialinius, svarsto ir ginčijasi dėl to, netgi keldami abejones, ar tikrai visi yra vien vyrai arba moterys ir niekas daugiau. Neuromokslai atkakliai skverbiasi į klausimus apie sąmonę, savivoką ir tai, kaip psichologiniai turiniai arba tai, ką vadiname siela ir dvasia, susiję su ląstelėmis ir elektros impulsais jose.

Naujos kalbėjimo temos ir formos menuose ir humanitariniuose moksluose vis aiškiau sako, kad „santuoka arba nieko“ neaprėpia visų įmanomų seksualinio gyvenimo pavidalų ir, dar svarbiau, neapsaugo nuo prievartos, smurto ir išnaudojimo. Demokratijos raida kelia vis daugiau klausimų apie „tradicinius“ lyčių vaidmenis ir žmogaus teises, o kartu – apie galią, autoritetą ir jų šaltinius. Netgi klimato kaita verčia persvarstyti, rodos, nepajudinamą antropocentrizmą, įsitikinimą, kad žmogus yra nuostabiausias kūrinijoje ir vienvaldis jos šeimininkas.

EPA nuotrauka

Nesileisiu rankioti konkrečių pavyzdžių iš Bažnyčios istorijos, juolab nebūdama itin didelė jos specialistė, bet man visa tai atrodo greičiau žavu ir įdomu negu baisu ar grėsminga, nes žinau, kad tai ne pirmas kartas, kai Bažnyčia yra priversta šitaip permąstyti save ir savo santykius su empirine žmonių gyvenimo tikrove bei kitomis pažinimo sritimis. Manau – ar, gal tiksliau sakyti, tikiu, nes kol kas labiausiai tiesiog pasitikiu Šventąja Dvasia, nematydama konkrečių išeičių ir atsakymų – kad ir šįsyk Bažnyčiai tai pavyks. Anksčiau ar vėliau, sunkiau ar lengviau, bet pavyks. Tik esu beveik tikra, kad tam nepakaks šv. Tomo Akviniečio ir scholastikos samprotavimų. Reikės naujos logikos, naujų interpretacijų, o gal net naujų struktūrų ir hierarchijų.

Tačiau dar svarbiau, kad tam reikės labai lakios vaizduotės ir intensyvaus intelektualinio gyvenimo. O kaip tik šitai labiausiai apsunkinama tokiomis pletkų kultūros sąlygomis, kokias dabar regiu tarp Lietuvos katalikų. Ir tai, mano nuomone, yra giliausia priežastis, kodėl žmonės unfriendina Bažnyčią. Beveik bet kurio visuomenės sluoksnio ar grupės, išskyrus pačias tamsiausias – tikrąsias pletkų bobas (visų lyčių), intelektualinis ir vaizduotės gyvenimas šiandien Lietuvoje yra turtingesnis ir brandesnis negu Bažnyčios.

Tam yra, kaip rašiau tame redaktoriaus dėmesį patraukusiame feisbukiniame pasvarstyme, labai žemiškų priežasčių: nuo paprasčiausio intelektualinio ir akademinio lygio kunigų seminarijose ir vieninteliame Lietuvoje teologijos fakultete, iki primityvaus noro demonstruoti galią ir neleisti visokiems mandriems intelektualams išsišokti ir draskyti akis „tikrajai Bažnyčios valdžiai“. Bet iš tamsumo gimstanti baimė ką nors „ne taip“ pasakyti ar kam nors neįtikti ir nepatikti tikrai irgi prie to prisideda.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jeigu nebūčiau specialiai paprašyta, šito teksto nerašyčiau. Pastaruoju metu man darosi labai nuobodu ginčytis su klišėmis ir klausytis, kas kur ką apie mane pasakė ar pagalvojo. Turiu įdomesnių užsiėmimų ir sumanymų, gyvenu turtingesnį intelektualinį ir vaizduotės gyvenimą. Užtat aiškiai matau, kaip lengva unfriendinti Bažnyčią, ar bent konkretų šiandien Lietuvoje patiriamą jos pavidalą. Bet man pačiai, rodos, neblogai sekasi ją unfriendinti tik iš dalies. Bendrauju su įvairių religijų ir visai nereligingais žmonėmis, bet randu ir vieną kitą bendramintį kataliką. Kai turi atsvarą, platesnį akiratį, margesnę bendruomenę, tada ir išlipi iš pletkų kultūros. Bent jau man šio mėnesio popiežiaus maldos intencija atrodo labiausiai apie tai.

Ir iki paskutinės pastraipos tyčia beveik nieko nepasakiau apie Dievą. Todėl, kad tikrai tikiu, jog Jis visagalis, ir be Jo žinios nė vienam iš mūsų nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Tarp mano pažįstamų, unfriendinusių Bažnyčią (ir net tokių, kurie formaliai atliko apostazę), nėra nė vieno, kuris sakytųsi praradęs tikėjimą ir ryšį su Dievu. Dauguma, net priešingai, sako, kad su Dievu jų santykiai kuo puikiausi. Ir tai labai svarbi žinia. Tai paskutinis koziris.

Kalbėdami apie nuo Bažnyčios tolstančius ir tikrąsias vertybes pamiršusius netikėlius, katalikai dažnai jo griebiasi: jiems neva nesvarbus Dievas. Bet tai visiškai netiesa. Ir tiems žmonėms Dievas svarbus, ir Dievas jau tikrai kaip nors sugebės su jais susišnekėti jiems priimtinais ir suprantamais būdais. Jei mums tikrai rūpi, kad žmonės švęstų sakramentus ir dalyvautų Bažnyčios gyvenime, visų pirma to iš Jo reikia ir mokytis.