2020 12 28

Emilija Karčevska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kokia mūsų tapatybė po 2020-ųjų patirties? Paskutinioji Jono Pauliaus II knyga

Šv. Jonas Paulius II. Denniso Jarviso / Wikipedia.org nuotrauka

Nors besibaigiantys 2020-ieji buvo paskelbti šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II metais, dėl karantinų, suvaržymų ar fragmentiškų nepandeminių savaičių vasarą, galbūt kai kam buvo sudėtinga rasti būdų, kaip šiuos metus įprasminti. Tačiau kas ieško – tas randa.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė puikų pokalbių apie šį popiežių ir jo pontifikatą ciklą. Vaizdinę medžiagą ir Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje akimirkas primena virtuali paroda. Studentai ateitininkai rengė nuotolinę akademiją, kurioje pranešimus skaitė ir Jono Pauliaus II mintis bei asmenybę pristatė jo žinovai ne tik iš Lietuvos, bet ir Lenkijos, JAV. Vyko koncertai, maldos vakarai, kino filmų peržiūros ir kitos iniciatyvos, raginusios prisiminti šį popiežių. Interaktyvią parodą (keliomis kalbomis) parengė Lenkijoje veikiantis Jono Pauliaus II minties centras. Asmeninį norą pažinti šį asmenį įprasmina ir jo paliktų raštų skaitymas.

Knyga „Atmintis ir tapatybė“ yra paskutinė Jono Pauliaus II autorystei priskiriama knyga, pasirodžiusi 2005 m. Šios knygos struktūra primena pokalbį, kurio temos skirstomos į pagrindinius 5 knygos skyrius. Jau šios knygos paantraštė skelbia, jog tai tūkstantmečių sandūroje vykusių pokalbių išdava. Knygos motyvus ir eigą įkvėpė 1993 m. popiežiaus vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe vykę Jono Pauliaus II pokalbiai su lenkų filosofais Jozefu Tischneriu ir Krzysztofu Michalskiu, kurie pasiūlė pontifikui istoriškai ir filosofiškai pažvelgti į XX a. paženklinusius įvykius – nacizmą, komunizmą, Europos Sąjungos įkūrimą, Vidurio Rytų Europos valstybių demokratizacijos procesus.

Knyga įtraukia skaitytoją būtent paprastu ir asmenišku pasakojimo stiliumi. Šventasis Tėvas žvelgia į svarbiausias XX a. patirtis kaip tikras šių įvykių liudininkas – jis pasakoja apie žydų kilmės klasės draugus Vadovicų gimnazijoje, karo metų Krokuvą, tautinio sąmoningumo ir kultūros puoselėjimą sovietinio režimo dešimtmečiais. Autentiškas pasakojimas į visą blogio ideologijų paveiktą patirtį leidžia žvelgti filosofiškai, teologiškai, vertinimas nėra vien istorinis ar sociologinis, bet regimas teologinėje perspektyvoje. Tai neįprasta, bet labai aktualu ir šiam mūsų laikui.

Šv. Jonas Paulius II žengia į Kryžių kalną, 1993 m. rugsėjo 7 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Į šią knygą galima žvelgti kaip į tam tikrą istorinės atminties dokumentą. Liudininkas pasakoja išgyventus įvykius bei savo sprendimus, veiksmus juose. Jis mini netgi gilesnius – dvasios – sprendimus, kurie fizinio teroro ir smurto, karo akivaizdoje yra svarbūs – nes vieninteliai lieka laisvi, paties asmens apsisprendimai. Atrodytų, turėtų kilti įtarimas, ar turi Jonas Paulius II ką nors pasakyti apie mūsų 2020-uosius, pandemijos paženklintus, metus. Juk jis yra tų laikų – Antrojo pasaulinio karo, Šaltojo karo metų ir po jų sekusios demokratizacijos bangos –liudininkas.

Visgi, kaip minėta pradžioje, šie – Jono Pauliaus II – metai, tam tikru būdu leido jam pačiam būti ir šių neįprastų metų liudininku. Tie, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo, įsitraukė, domėjosi, prisiminė ar dėmesį skyrė jo asmenybei, leido šiam šventajam prisidėti prie to – kad ir šiuos metus galima būtų vadinti tais, kurių liudininku Jonas Paulius II yra. Šioje šviesoje, nepaisant 5 pagrindinių knygos skyrių – kurie pažymi stebėtinai aktualias temas, tokias kaip šiuolaikinės demokratijos galimybės ir iššūkiai, Lenkijos, Europos, Bažnyčios santykių apmąstymas, tėvynės ir valstybės sampratos iš judviejų įtampos, laisvės ir atsakomybės tarpusavio priklausomybė – šio karantino kontekste svarbus tampa blogio ribos klausimas.

Ar bent dalis kviečių liko išsaugota?

Pirmame knygos skyriuje klausiama: kokia yra XX a. vykusio „didžiulio blogio proveržio“ prasmė? Kokios yra blogio šaknys? Ar susidarius įspūdžiui, kad blogis yra visagalis ir viešpatauja pasaulyje, įmanoma rasti ribą, kurios blogis negali peržengti? Ką reiškia tokios ribos egzistavimas? Skaitant šiuos klausimus atrodo, kad jie kalba ne vien apie praeito šimtmečio blogį, bet gali padėti apmąstyti ir COVID-19 sukelto viruso skleidžiamą blogį, sėjamą mirtį, ligos protrūkius šeimose, viso to sukeliamą kančią, skausmą, vienišumą, atribojimą, skurdą, trūkinėjančius ryšius tarp artimiausių žmonių, pasekmes, susijusias su darbo praradimu ir daugelį kitų.

Emilija Karčevska. Bartoszo Fratczako nuotrauka

Prisimindamas palyginimą apie kviečius ir rauges (plg. Mt 13, 24–30), Jonas Paulius II ragina nepasiduoti iliuzijai, kad blogis, supančiojęs mūsų gyvenimo tikrovę, kasdienę buitį, įprastą ritmą, o svarbiausia – asmeninius santykius, įsigali toje tikrovėje ir visapusiškai įsišaknijęs ją sugriauna, sunaikina. Žmonijos istorija, anot popiežiaus, jau pačia esmine prasme yra gėrio ir blogio sambūvio vieta. Blogis be gėrio nepajėgtų egzistuoti, jis kaip tik auga ir vystosi sveikoje gėrio dirvoje. Didžiausias slėpinys, teigia Jonas Paulius II, yra to gėrio, kurio blogis nesugebėjo sunaikinti ir kuris veši toje pačioje dirvoje, dalis. Kaip tas gėris, koegzistuodamas šalia blogio, sugeba išlikti? Gėrio išlikimo klausimas ir jo stiebimasis viršun, nepaisant toje pačioje dirvoje besiskleidžiančių raugių, yra atgręžiantis mus į mūsų pačių vidų. Gėris, išlikdamas šalia blogio, auga toje pačioje dirvoje – žmogaus prigimtyje, kovojančioje, nuodėmes paliestoje, bet niekada netapsiančia visiškai bloga.

Ši mintis tarsi primena tai, ką mes praradome susidūrę su ligos ir blogio paliesta tikrove – prarastus darbus, kasdienius įpročius, laisvalaikį ir keliones, planus, kurių atsisakėme, svajones, o galbūt net artimuosius. Taip pat esame kviečiami prisiminti gėrį. kuris sugeba išlikti blogio paliestoje dirvoje, paklausti savęs pačių – kiek gėrio sugebėjome išsaugoti? Labai mažą gėrį – artimą žmogų,  kai namuose jaučiama trintis veda iš proto, mažą gėrį – ne restoranus su keliais patiekalais, bet vieną skanią vakarienę per savaitę, mažą gėrį – ne dovanas po eglute, bet uždegtą žvakę, mažą gėrį – pusvalandį trunkantį skambutį vietoj ilgų pašnekesių iki išnaktų su vyno taurėmis rankose. Baigiantis metams galvoju apie gėrį – mažą, išsaugotą, galbūt vos iš rankų neišslydusį – bet išlikusį. Galbūt tai asmuo, galbūt svajonė, o gal viltis.

Istorijoje blogiui nustatytos ribos

„Dievas nacizmui leido „gyvuoti“ dvylika metų, po kurių ta sistema sužlugo. Matyt, tai buvo Dieviškosios Apvaizdos šiai beprotystei nustatyta riba, – knygoje svarsto šv. Jonas Paulius II. – Jei komunizmas išgyveno ilgiau ir dar regi tolesnės plėtros perspektyvą, tai tuomet, galvojau pats sau, visa tai turi turėti prasmę. <…> Tuomet mąsčiau, kad šis blogis tam tikru būdu buvo būtinas pasauliui ir žmogui. Kartais, kai kuriose žmogaus egzistencijos akimirkose ir blogis pasirodo esąs naudingas, nes sukuria galimybes gėriui. <…>  Iš esmės taip „kurstant“ blogį, pavyksta būtyje pažadinti dar didesnį gėrį.“  Naujai pažadintas gėris – intensyvesnis, nei buvo ligi tol, kartais sunkiai lyg pro debesuotą padangę besiveržiantis spindulys yra iškovojamas, tačiau grynas ir nenuslepiamas.

Šv. Jonas Paulius II. EPA nuotrauka

Atrodo, kad pandemija apnuogino mus pačius, mūsų žaizdas. Kai su draugu kalbėjausi telefonu ir skundžiausi dėl įtemptų santykių su namiškiais, jis pasakė, jog galbūt tai laikas, skirtas išmokti tai, kam išmokti visad neturėjome laiko, kur liko „praleistos“ pamokos spraga. Tai taip svarbu, tarsi išmoktume ABC, pirmuosius dalykus, kuriuos nuolat praleisdavome kaip nereikšmingus, bet kurie staiga tapo būtini, „pažadinti“. Migdydama sesę supratau, kad dažniau paklausiu, kaip ji jaučiasi, ką išgyvena, ką mąsto, nei bet kada anksčiau iki šių metų. Dabar, su namiškiais praleisdama daug daugiau laiko, atrodo, pastebėjau, kad per įprastus pietus nebepasakojame dienos įspūdžių, nes visi jie tapo panašūs. Mes visi kartu tik savo kambarėliuose patiriame panašius jausmus. Tai atveria galimybę arba valgyti tylomis, nes nebeįmanoma kalbėti vien apie tą patį, arba ieškoti naujų pokalbių, temų, užkabinti dalykus, kuriems niekada nebuvo laiko, kurių nesinorėjo arba kuriuos buvo pavojinga kabinti. Koks tas mus užklupusio blogio pažadintas gėris, ar atpažįstamas?

Aš net nekalbu apie tuos asmenis – savanorius, donorus, gerus valios žmones, kurių pažadintas gėris atvedė juos į naujas vietas – pagalbos telefonu linijas, savanorystės vietas ligoninėse ar slaugos namuose. Visa tai yra Dievo malonės mumyse pažadintas gėris, troškimas atsverti kaip šešėlį užslinkusį ir dvasią suparalyžiavusį blogį.

Jono Pauliaus II mintis siekia giliau nei šie pavyzdžiai. Anot jo, blogio patirties ribą brėžia pats Dievas, ateinantis išlaisvinti žmogų nuo blogio. Ir šis Dievo atėjimas, šis adventas, džiaugsmingai švenčiamas belaukiant Kristaus gimimo, yra išganantis, išgydantis. Neįmanoma mąstyti apie įvairiausių blogio formų ribas atsiejant jas nuo Išganymo slėpinio. Visose kančios ir blogio paženklintose patirtyse, atidžiai jas panagrinėję, sako Jonas Paulius II, atsiskleidžia pergalingas Kristaus kryžiaus buvimas. Anot knygos autoriaus, žmonėms, kuriems nuolatos tenka patirti blogio veikimą, nelieka nieko kito, o tik Kristus ir jo kryžius – dvasinės savigynos šaltiniai ir pergalės pažadai.

Pergalė prieš blogį. Pergalė kare. Pergalė reanimacijoje. Kaip Kristaus prieš 2000 metų istoriškai iškovotą pergalę ir prisikėlimą susieti su šiandien mūsų suvaržyta ir keturių sienų tikrove, kurioje pergalė – išeiti pasivaikščioti, paskambinti vienišam asmeniui, pasimelsti, susitvarkyti, laiku atsikelti ar eiti miegoti – na, hmm, atrodo liūdnokai? O dar neblogai skamba – pergalė su niekuo nesusitikti. Čia paguoda tampa Jono Pauliaus II teigiama mintis, jog Kristaus pergalė prieš blogį kiekvienam yra suteikiama ne tik kaip asmeninė nauda, bet ir kaip užduotis.  Tai, anot jo, reiškia nugalėti save, įveikti nuodėmę, eiti keliu, vedančiu vidinio išsigryninimo link. Taip pat tai, anot knygos autoriaus, leidžia atrasti vertybes. Iš tiesų atrasti tai, kas apšviečia mūsų būtį ir pamažu, kol žmogus ugdo save, jų šviesai stiprėjant, leidžia joms įsišaknyti mūsų gyvenimo erdvėje. Skaitydama šią vietą šioje metų sąžinės peržvalgoje užduodu klausimą, kokioms vertybėms leidau įsišaknyti savo gyvenime. Ką į tą tuščią erdvę, likusią netekus planų, sumanymų, įprasto gyvenimo ritmo, įsileidau aš? Kas apšvietė nuskurdusią žmogišką būtį, ką toji šviesa man parodė?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pradėjus skaityti galvojau, kad ši paskutinė Jono Pauliaus II knyga bus skaitinys,  nukelsiantis mane į XX amžiaus patirtis. Tačiau netikėtai ši knyga – „Atmintis ir tapatybė“ – privertė apmąstyti 2020 metų patirtį, kitokias ir lig tol nepatirtas šv. Velykas, šv. Kalėdas ir visiškai kitaip plaukiančią kasdienybę. 2020-ųjų patirtis neturėtų būti prisiminta kaip ta, kurioje įsigalėjo blogis. 2020-ieji buvo Viešpaties metai, kai vienas gėris išliko, kitas buvo pakurstytas ir sužadintas, dar vienos vertybės atrastos ir naujai įsišaknijančios.  Šių praeinančių metų patirtis gali paskatinti vėl prisiminti savo kaip Dievo vaikų tapatybę. To moko ir savitas šių metų liudytojas – Jonas Paulius II.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba