2022 05 28

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Kokia nuostabi gėlė!“ Dar kartą apie pareigą saugoti mūsų bendruosius namus

Unsplash.com nuotrauka

„Įvairias rūšis neužtenka laikyti vien galimais naudingais „ištekliais“ užmirštant jų, kaip tokių, pačių savaime vertę. Kiekvienais metais išnyksta tūkstančiai augalų ir gyvūnų rūšių, ir jų nebegalėsime pažinti, mūsų vaikai jų nepamatys, nes jos pražūsta amžinai. Didžiuma išnyksta dėl žmogaus veiklos. Dėl mūsų tūkstančiai rūšių nebešlovins Dievo savo egzistencija ir neperteiks mums savo žinios. Neturime tokios teisės.“

Tai ištrauka iš 2015 m. išleistos popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si‘“, kurioje tikintieji ir visi geros valios žmonės kviečiami stabdyti Žemės niokojimą – nes ši planeta yra ne tik mūsų, bet ir kiekvienos Dievo sukurtos gyvos būtybės namai. Dokumente Bažnyčios vadovas ypatingai kreipiasi į brolius ir seseris krikščionis ir ragina ekologiniam atsivertimui – dvasinei nuostatai, kad, sekdami Jėzumi, turime mylėti ne tik savo draugus ir priešus, bet ir visą kūriniją – ir ja rūpintis: „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktinas dalykas ar antrinis krikščioniškosios patirties aspektas.“

Siekdamas priminti aktualumo neprarandančias enciklikos mintis, tarptautinis „Laudato si‘“ judėjimas trečius metus iš eilės gegužės 22–29 dienomis rengia „Laudato si‘ savaitę“, kurios metu dvasininkai ir mokslininkai dalijasi savo įžvalgomis. Visą šią savaitę interneto vartotojai galėjo dalyvauti nuotolinėse konferencijose.

Vieną iš jų, skirtą biologinės įvairovės temai, surengė Australijos katalikiškasis universitetas Romoje. Savo įžvalgomis dalinosi Šventojo Sosto bei mokslo įstaigų atstovai, kurie pasakoja, kodėl tikintieji negali likti abejingi dėl visame pasaulyje vykstančių ekologinių problemų. Pateikiame ištraukas iš keleto dalyvių pasisakymų.

Angela Manno. „Angela Manno Fine Art“ jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Tylus nykstančiųjų šauksmas

Konferenciją pradėjo JAV menininkė Angela Manno, kuri vaizdo įraše kalba sparčiai nykstančių gyvūnų ir augalų „lūpomis“. Žiūrovams rodomi jos darbai – ikonų stiliumi nutapyti nykstančiųjų paveikslai. Kaip viename interviu sakė menininkė, šitaip ji žmoniją kviečia atsisakyti susireikšminimo, kūrinijai žalingo antropocentrizmo ir į gyvūnus bei augalus pažvelgti naujai, kaip į Dievo atvaizdus.

Amerikietė cituoja psalmininką: „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė“ (Ps 104, 24). Tačiau tų kūrinių pastaruoju metu liūdnai mažėja.

Angela Manno, „Floridos pantera“. Iš ciklo „Nykstančios rūšys“. „Laudato Si’ Movement“ jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Štai Floridos pantera, viena didingiausių kačių pasaulyje. Kadaise ji klajodavo po visą Šiaurės Ameriką, o dabar ji tegali gyventi mažoje pietų Floridos teritorijoje. Nauji tiesiami keliai ir pramonė toliau naikina jų gyvenvietes, daug jų žūva partrenktos mašinų, kai, vedamos instinkto patekti į kitą teritoriją, panteros bando pereiti greitkelius. Laukinėje gamtoje belikę šimtas šių gyvūnų.

Angela Manno, „Bitė“. Iš ciklo „Nykstančios rūšys“. „Laudato Si’ Movement“ jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Grėsminga Šiaurės Amerikoje darosi ir bitėms. Jų rūšių mažėja dėl žemdirbių naudojamų pesticidų, buveinių naikinimo bei maisto stokos (nes laukuose daugėja auginamų monokultūrų). Susirūpinti turėtume ne vien iš gailesčio: anot A. Manno, kava, obuoliai, migdolai, pomidorai ir kakava – tai tik keletas kultūrų, kurių tiesiog nebeliks, jeigu nebeliks ir bičių.

Angela Manno, „Bitė“. Iš ciklo „Filipinų orchidėja“. „Laudato Si’ Movement“ jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Persikelkime į kitą pasaulio kraštą – Filipinus. Mums rodoma šios šalies orchidėja: „Kai girdime žodį „išnykimas“, jums turbūt prieš akis iškyla drontas ar karvelis keleivis. Bet tiesa ta, kad, palyginus su paukščiais, žinduoliais ar varliagyviais, nuo 1900 m. laukinėje gamtoje išnyko kur kas daugiau augalų. Nuo mūsų priklauso visa gyvybė. Man gresia kritinis pavojus – natūralioje aplinkoje mūsų belikę 50. Nes žmonės ir toliau mus nelegaliai skina ir parduoda egzotiškų gėlių turguose.“

Angela Manno, Etheostoma osburni. Iš ciklo „Nykstančios rūšys“. „Laudato Si’ Movement“ jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Pateikiamas ir sėkmės pavyzdys. Etheostoma osburni – ešerinių šeimos žuvis, kurią galbūt galima pavadinti „saldaininiu darteriu“ (angl. candy darter). Tai yra mažytė gėlavandenė žuvis, jai patinka seklūs greitai tekantys upeliai uolėtu dugnu. Pietrytinėje JAV šių gyvūnų sumažėjo perpus – kadangi tuose upeliuose padaugėjo dumblo bei nuosėdų, kurias sukelia miškų kirtimas, kasyba ir kitos žmogaus veiklos. Nuosėdos užkemša tarpus tarp akmenėlių, ir darteriams nebėra kur saugiai pasislėpti ar dėti ikrų.

Kita vertus, nors tai vis dar  yra nykstanti rūšis, beveik 600 kilometrų ypač svarbių darteriams buveinių šiandien jau yra saugomos. Žuvytės taip pat auginamos nelaisvėje, kad saugiai užaugtų ir galėtų grįžti į gamtą.

Savo audiovizualinį pristatymą A. Manno baigia malda:

„Šiandien mes meldžiamės kartu su kūrinija ir už ją, šaukdami: ‚Daugiau jokio bioįvairovės nykimo!’ Meldžiamės už žmonijos šeimą, kad saugotume kūrinijos vientisumą ir kad bioįvairovė visur būtų apsaugota. Mes įsipareigojame atkurti visuomenės pusiausvyrą su gamta, atgaivinti giminystę su visa kūrinija. Gyvybės Dieve, padėk mums iš naujo atrasti atsinaujinančius būdus, kurie užtikrintų aprūpinimą maistu, orų darbą ir holistinę sveikatą visiems.

Šventoji Dvasia, vesk mus, kad darytume viską, ką galime, kad užbaigtume bioįvairovės nykimą ir drąsink mus, kad taptume tapo gyvaisiais bioįvairovės Žemėje saugotojais. Amen.“

„Mūsų žemė sunaikinta“

Konferencijoje ne kartą užsiminta ir apie klimato krizę, kai nenatūraliai šylanti atmosfera bei vandenynas sukelia pasekmes, dėl kurių kenčia ir žmonės – ypač tie, kurie gyvena salose. Uraganai ir potvyniai grasina nušluoti paprastų neturtingų žmonių gyvenvietes, dėl nykstančių augalų bei gyvūnų gresia badas, o užterštas vanduo tampa nebetinkamas gerti.

Su tokiomis rimtomis problemomis šiuo metu susiduria ir senieji Okeanijos gyventojai, kurių kasdienybė ir kultūra priklausoma nuo gamtos išteklių. Šiems žmonėms konferencijoje atstovavo Theresa Ardler iš Australijos katalikiškojo universiteto, ji atsakinga už mokslo ryšius su čiabuviais. Ji pati pagal kilmę yra Gweagal genties Australijos aborigenė, pagal tikėjimą – katalikė.

Theresa Ardler. Ji dėvi tradicinį savo genties drabužį su kuprotojo banginio atvaizdu ant nugaros. Australijos katalikiškojo universiteto nuotrauka

Pasak pranešėjos, jos tautiečiai glaudžiai susiję su vandenynu (ir dėl to – žvejyba, medžiokle, jūros gėrybių rinkimu). Šis ryšys atsispindi dainose, vaizduojamajame mene, šokiuose ir pasakojimuose. Ypatingai gerbiami banginiai.

„[Mūsų kraštuose] auga Gvinėjos lelija. Kai ji žydi, visi žino, kad mūsų totemai, kuprotieji banginiai, keliauja į Šiaurę ir atplaukia prie rytinių bei vakarinių Australijos krantų, kad šiltuose vandenyse atsivestų jauniklių. Kai lelija nublunka ir numeta lapus, žinome, kad mūsų banginiai pradeda migraciją į Antarktidą“, – pasakoja T. Ardler.

Ji paaiškina, kad totemas – tai gamtoje sutinkamas gyvūnas ar augalas, kurį kaip savo dvasinį simbolį paveldi gentis arba šeima. Totemai apibrėžia žmonių vaidmenis ir atsakomybes bei tarpusavio ir kūrinijos santykius. Kuprotieji banginiai Gweagal aborigenams yra kompleksiško gyvenimo, socialinių santykių pavyzdys: „Šiems nuostabiems gyvūnams būdinga rūpinimosi kitais ir bendravimo kultūra, o juos valdo klano matriarchatas.“ Poravimosi sezonu banginių patinai „dainuoja“ tą pačią „dainą“, kurią turėjo džiaugsmo išgirsti ir T. Ardler.

Mokslininkė su liūdesiu sako, kad banginiams iškilo pavojus: dėl staigių klimato pokyčių kuprotieji banginiai pradeda atplaukti per anksti, kai vanduo prie Australijos krantų dar būna per šaltas vesti jauniklius. Ant jūros kranto pasitaiko ir žuvusių banginių, kuriuos užpusto slenkančios smėlio kopos.

Kuprotasis banginis. Unsplash.com nuotrauka

Theresa perduoda savo bendruomenės žvejų pagalbos šauksmą: Australijos vyriausybė, skatindama karines pratybas jūroje ir pakrantėje, teršia aplinką – ir šitaip naikina žvejų kultūrą. Pasak pranešėjos, gyvūnus nuodija įvairūs chemikalai, jie plinta vandenyne, upeliuose, dirvožemyje ir grunto vandenyse. Tai reiškia, kad Gweagal aborigenams nebesaugu gerti natūralų vandenį – jį žmonės jau turi pirkti. Šalies gynybos departamentas, maža to, įvairiose vietose stato ženklus, draudžiančius žvejoti – o tai juk buvo tūkstantmetė senųjų tautų praktika.

Mokslininkė teigia, kad tarša šiuo metu yra didžiausia Australijos problema, dėl kurios, be kita ko, per pastaruosius 30 metų smarkiai išaugo krūties vėžio atvejų. Šia liga suserga tiek jaunos, tiek garbaus amžiaus čiabuvių moterys.

„Mūsų žemė sunaikinta, mūsų Motina iš mūsų atimta“, – konstatuoja T. Ardler, visų prašydama nelikti abejingiems.

Krikščioniškas žvilgsnis į gamtą

Tarp konferencijos kalbėtojų buvo ir kun. Joshtromas Isaacas Kureethadamas – Šventojo Sosto Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos Ekologijos ir kūrinijos tarnybos vadovas. Dvasininkas, knygų apie teologiją ir ekologiją autorius, kiekvieną krikščionį kviečia įgyvendinti tris žingsnius: atjautą (angl. compassion), atsivertimą (conversion) ir kontempliaciją, nuostabą, gėrėjimąsi (contemplation).

Pasak kunigo, abraomiškosios religijos kalba apie atjaučiantį Dievą, atjauta būdinga ir kitose religinėse tradicijose. Kaip vieną iš atjautos pavyzdžių pranešėjas pateikia evangelinį pasakojimą, kai Jėzus vos su penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis stebuklingai pamaitino tūkstančius žmonių.

Kun. dr. Joshtromas Isaacas Kureethadamas. CYNESA TV jutubo kanalo videomedžiagos kadras

Kaip tai susiję su bioįvairove? J. Kureethadamas atkreipia dėmesį, jog dažnai pamirštame, kad daug svarbių, didingų Kristaus gyvenimo įvykių nutinka… gamtoje – ir netgi gamtai bendradarbiaujant: „Jėzus siejo tobulas ryšys ne tik su Tėvu, bet ir su mažesniaisiais Jo kūriniais.“ Vykdant savo misiją, jam reikėjo žemės, gyvūnų, vandens, javų.

Vanduo tampa naujojo gyvenimo – Krikšto – įrankiu, vanduo liudijo Jėzaus dieviškumą (prisiminkime nutildytą audrą ar vaikščiojimą vandens paviršiumi), vandeniu apaštalai keliavo evangelizuoti kitų kraštų: „Vanduo buvo ne tik priemonė pasiekti savo kelionės tikslą, bet kartu puikiai bendradarbiavo su Jėzumi atskleidžiant Dievo meilę.“ Tą patį galima sakyti apie žuvis, kalnus ir kitą kūriniją.

Todėl, pasak Šventojo Sosto atstovo, ugdydamiesi atjautą, mes leidžiame visiems Dievo sukurtiems Žemės elementams „įeiti į mūsų gyvenimus“. Kad išgirstume Žemės šauksmą ir suvoktume, jog ji pilna Dievo kūrinių savo su trapia bioįvairove.

Tačiau tėvas J. Kureethadamas kelia nepatogų klausimą: krikščionys (ir kitų religijų atstovai) visa tai turėtų nesunkiai suprasti – tačiau kodėl nieko nedarome? Juk ne kartą girdime, kad biologinės įvairovės išsaugojimas yra sprendimas sustabdyti klimato krizę, tai užtikrina geriamąjį švarų vandenį ir tvarų gyvenimą. Tačiau kodėl elgiamės priešingai ir šią informaciją blokuojame, naikindami Dievo norėtą bioįvairovę? „Juk mes neturime tokios teisės“, – dvasininkas pakartoja Pranciškaus žodžius.

Todėl mums reikia antro žingsnio – ekologinio atsivertimo. Kas tai yra? „Tai mūsų mąstysenos, širdies nuostatos pakeitimas. Perėjimas nuo kontrolės ir dominavimo prie išlaisvinimo, atvirumo susitikti su kūrinija ir priimti jos dovaną. Grobuoniško žvilgsnio perkeitimas į kontempliaciją. Tai padeda suvokti, kad kiekvienas kūrinys atspindi kažką apie Dievą, kad jis yra gyvas Dievo atvaizdas, kurį turime mylėti ir gerbti.“

Pasak pranešėjo, atsivertimas turi tas pačias šaknis su bendryste, bendravimu. Pats trejybinis Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra tobulas ne užsisklendimo, o bendrystės pavyzdys. Dievas bendrauja ir su savo kūrinija. Tad atsigręžti į kūriniją – tai atsigręžti vieniems į kitus bei į patį Kūrėją.

Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Ekologinis atsivertimas reiškia ir realius veiksmus. Dvasininkas kalba apie „ekologinę praktiką“ – pavyzdžiui, turėtume kovoti prieš „negailestingą, pavergiantį vartojimą, kuris naikina mūsų bičiulius Dievo kūrinius“. Ir praktikuoti paprastesnį, kuklesnį gyvenimo būdą, kuris yra pilnas išminties. Gyvenant be vartojimo pertekliaus galima labiau mylėti vienam kitą, leisti daugiau laiko su draugais, įsitraukti į bendruomenes. O paprastumas mus įgalina džiaugtis paukščiais, medžiais, kalnais ir paplūdimiais. „Kokia nuostabi gėlė!“ – tai šūksnis žmogaus, kuris patyrė ekologinį atsivertimą.

Pasak J. Kureethadamo, tikinčiųjų balsai turėtų būti garsūs ir visuomenėje – kad apgintume gamtą ir vargingus žmones, kuriems klimato pokyčiai kenkia pirmiausia – ką Pranciškus pabrėžia savo enciklikoje: Žemės šauksmas yra ir vargstančiųjų šauksmas. Tad keiskime savo gyvenimo būdą ir būkime drąsūs netylėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O pabaigoje, kalbėdamas apie trečią žingsnį – kontempliaciją, – kunigas kvietė dar kartą prisiminti Jėzų, su kokiu pasigėrėjimu Jis žiūrėjo į gyvūnus ir augalus. Atmintin iškart iškyla šitoks Jėzaus pamokymas: „Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“ (Lk 12, 27).

Kontempliuoti gamtos grožį galbūt padės suvokimas, kad Žemė yra gyvas organizmas. „Pasemkime šaukštą žemės – joje rasime tiek gyvų organizmų, bakterijų ir kitų, kad jų bus daugiau negu visų Žemėje gyvenančių žmonių. […] Gamta – tai gyvybės šventovė“, – teigia kun. J.  Kureethadamas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.