2020 07 01

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kokie gyvūnai vaizduojami popiežių herbuose? (I)

Šv. Korbiniano lokys – Benedikto XVI herbo fragmentas, Pergalių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (Sent Luisas, JAV). Nheyob / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Herbas – ne šiaip piešinys, bet prasmių ir simbolikos pripildytas ženklas. Iš herbo neretai galime suprasti, kas yra svarbu asmeniui, giminei ar organizacijai, kuo ji didžiuojasi, ką nori pasakyti, kokias vertybes išpažįsta.

Ne išimtis – ir popiežiai. Maždaug nuo vėlyvųjų viduramžių kiekvienas naujas Katalikų Bažnyčios vadovas turėdavo po savo herbą. Pagal iki šių dienų išlikusią tradiciją, be popiežiaus pasirenkamos simbolikos, herbe matosi ir sukryžiuoti šv. Petro raktai. Dar vienas „bendras akcentas“ – popiežiaus karūna tiara, kuri nuo 2005 m. Benedikto XVI pageidavimu pakeista kuklesne vyskupo mitra.

Gyvūnai taip pat turi savo simboliką tiek popiežių herbuose, tiek ir krikščioniškoje ikonografijoje apskritai. Tad šįkart trumpai susipažinsime su penkiais sutvėrimais, kurie tuose herbuose nupiešti. Deja, daugelio mūsų mylimų katinukų nerasime – užtat pamatysime šunį, lokį ir bites.

Popiežiaus Grigaliaus XIII herbas. Wikipedia.org nuotrauka

Grigalius XIII (1502–1585). Vargšas drakonas

Taip, tai tas pats popiežius, kuris įvedė savo vardo kalendorių – pagal jį gyvename iki šių dienų. Šio Bažnyčios vadovo herbe pavaizduotas drakonas kažkodėl atrodo laimingas. Bet jam iš tikrųjų neturėtų būti linksma: jo uodega nukirsta (tą galime matyti iš kitų herbo pavyzdžių). Ką tai galėtų reikšti?

Viduramžių bestiariumai pasakoja, kad drakono galia – ne nasrai, bet aštri uodega, kuria jis užmuša arba pasmaugia savo aukas. Taigi, drakonas be uodegos – tai pralaimėjęs, nebekenksmingas drakonas.

Judame toliau: krikščionybėje drakonas dažnai simbolizuoja velnią. Kaip drakonas tyliai tyko ir staiga užpuola auką, taip ir velnias panašiai gaudo paklydusias sielas; kaip sparnuotasis žvėris priverčia aplink save spindėti orą, taip ir nelabasis mėgsta apsimesti šviesos angelu, kad mus apmulkintų. Prisiminkime ir Apreiškimo Jonui knygą, kurioje rašoma, kad arkangelas Mykolas nukovė „slibiną“, kuris yra „senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9). Tad Grigaliaus XIII herbo žinia galėjo būti aiški: Dievo pergalė prieš blogį.

Tačiau gali būti ir kur kas paprastesnė priežastis, kodėl popiežius savo herbui parinko šią piktą mitinę būtybę.  Tai susiję su popiežiaus kilme. Grigalius XIII gimė kaip Ugo Boncompagni – ši giminė save kildina iš Germanijos. Pasakojama, kad X a. jie atsikraustė į Italiją ir vadinosi „Drakonais iš Saksonijos“. Vietiniai italai negalėjo priprasti prie tokio germaniško vardo, tad patys „drakonai“ vėliau persivadino į Boncompagni (tai reiškia „gerą draugą“, „gerą kompanioną“). Tačiau, siekdama pagerbti savo šaknis, ši giminė heraldikoje sau pasiliko „drakonišką“ atributiką.

Be to, drakonas heraldikoje gali reikšti drąsą ir tvirtą apsaugą – kadangi šis padaras puikiai moka saugoti savo turtą (jei netikit, skaitykit J. R. R. Tolkieno „Hobitą“).

Popiežiaus Urbono VII herbas. Wikipedia.org nuotrauka

Urbonas VII (1568–1644). Darbščiosios bitutės

Sakot, lietuviai myli bites? Pasirodo, ne mes vieni: krikščionybėje šie gyvūnėliai taip pat gerbiami ir laikomi sunkaus kasdienio darbo, atsidavimo, kruopštumo ir geros iškalbos simboliu. Pavyzdžiui, IV a. gyvenęs žymusis Milano vyskupas, Bažnyčios mokytojas šv. Ambraziejus liaudyje vadinamas bitininkų globėju. Pasak legendos, kai jis dar buvo kūdikis, jam ant burnos taikiai nusileido bičių spiečius. Ambraziejaus tėtis tai suprato kaip ženklą, kad jo sūnaus liežuvis bus „it medum teptas“, t. y., kad šis žmogus turės puikią iškalbą (tai vėliau pasitvirtino).

Be to, pati Bažnyčia nuo seno simboliškai tapatinosi su bičių aviliu: bitutės gyvena bendruomenėje, kiekviena uoliai atlieka savo darbus, joms vadovauja kilni valdovė, ir t. t. Nepamirškim ir medaus – psalmėse randamos Dievo Žodžio metaforos.

Bitės heraldikoje taip pat dažnai simbolizuoja kūrybingumą ir turtą. Trys bitės mėlyname fone buvo kilmingos italų Barberinių giminės herbas, kurio pagrindinį motyvą panaudojo giminės atstovas Maffeo Barberini – popiežius Urbonas VII.

Popiežiaus Benedikto XIII herbas. Wikipedia.org nuotrauka

Benediktas XIII (1649–1730): geriausias žmogaus (bent jau dominikono) draugas

Kol dar nebuvo tapęs popiežiumi, šis žmogus vadinosi Vincenzo Maria Orsini – ir buvo dominikonų ordino vienuolis. Kas yra domėjęsi šv. Dominyku, supras, kodėl Benedikto XIII herbe vaizduojamas baltas šuniukas, nasruose laikantis deglą. Jei vis dėlto nieko apie tai nežinote – tuoj paaiškinsiu.

Būdama nėščia, šv. Dominyko mama pal. Joana Azietė vieną naktį susapnavo šunį (pasak kai kurių šaltinių – kurtų veislės), kuris, įsikandęs deglą, bėgioja aplink pasaulį ir viską aplink uždega. Taip, skamba kraupokai – tad moteris paklausė vieno vienuolio, ką tai galėtų reikšti. O šis atsakė: „Tavo vaikas bus didis pamokslininkas, nuo kurio žodžių pasaulis suliepsnos.“ Vyras buvo teisus: šv. Dominykas taps vienu garsiausių oratorių Bažnyčios istorijoje ir įkurs pamokslaujančių vienuolių – dominikonų – ordiną.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Beje, žodis „dominikonai“ nurodo ne tik į šv. Dominyką, bet ir į lotynišką frazę Domini canes – „Viešpaties šunys“.

Benedikto XIII herbe matome ir kitą gyvūną – ungurį. Heraldikoje paprastai jis išreiškia šeimos, giminės vaisingumą ir gyvybingumą. Konkrečių padarėlio sąsajų su popiežiaus ar jo šeimos narių istorija rasti nepavyko; aišku tik tiek, jog ungurys prašmėžuoja Benedikto XIII giminės heraldikoje, tad dvasininkas greičiausiai šį simbolį „pasiėmė“ ir savo herbui.

Popiežiaus emerito Benedikto XVI herbas. Wikipedia.org nuotrauka

Benediktas XVI: nešulinis lokys (ir kuklumą skelbianti šukutė)

Ne, popiežius emeritas nėra kilęs iš Žemaitijos. Tačiau jo herbe matomas unikalus simbolis – pabalnotas lokys – turi sąsajų su pagoniškų kraštų krikštu.

Anot legendos, VII–VIII a. gyvenęs ir Bavarijos žemėse krikščionybę skelbęs frankų vyskupas šv. Korbinianas kartą keliavo į Romą. Pakeliui miške jį užpuolė lokys ir sudraskė nešulinį arklį. Kaip į tai reagavo dvasininkas? Ogi prisijaukino žvėrį ir įsakė jam nešti kelionės mantą. Galiausiai atvykęs į Romą, šv. Korbinianas paleido paklusnųjį lokį (kuris, sprendžiant iš atvaizdo herbe, nuo nešulio buvo gerokai uždusęs), ir anas nušlepsėjo savais keliais.

Taigi, šis žvėris suprantamas kaip kadaise pagoniškos, o vėliau krikštu „prijaukintos“ Bavarijos simbolis. Savo herbe pabalnotą lokį turi Freizingo miestas Vokietijoje. 1977 m. būsimasis popiežius Josephas Ratzingeris tapo Freizingo ir Miuncheno arkivyskupu, tad lokio simbolis jam tapo svarbus – be to, šios arkivyskupijos įkūrėju laikomas šv. Korbinianas.

Benediktas XVI Erfurte. EPA nuotrauka

Lepečkojį galėtume laikyti ir… paties Benedikto XVI simboliu. Popiežius yra pasakęs, jog jis, kaip ir tas lokys, pats kadaise buvo „prijaukintas Dievo“, kad galėtų nešti savo nelengvą dvasinę naštą, tapus vyskupu, vėliau – kardinolu ir galiausiai – popiežiumi.

Atkreipkime dėmesį ir į kitą popiežiaus emerito herbe matomą gyvūną – dvigeldį moliuską šukutę, tiksliau, jos kriauklę. Ją dažnai matome, kai yra kalbama apie Šv. Jokūbo piligriminį kelią. Tačiau kriauklė taip pat yra tapusi ir šv. Augustino bei teologijos mokslų simboliu. Žinant apie Benedikto XVI aistrą šio šventojo raštams, nenuostabu, jog popiežius šukutę įtraukė ir į savo herbą.

Pasakojama, kad kartą šv. Augustinas vaikštinėjo pajūriu ir bandė perprasti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį. Staiga pamatė mažą berniuką, kuris kriaukle sėmė iš jūros vandenį ir pylė į krantą. Tada įvyko maždaug toks pokalbis:

– Mano berniuk, ką darai?

– Bandau visą jūrą perpilti į štai šitą balutę smėlyje.

– Bet tai neįmanoma!

– Ne mažiau neįmanoma negu tai, ką bandai daryti tu: savo mažu intelektu perprasti Trejybės slėpinį.

Ir tada berniukas pranyko.

Yra įvairiausių svarstymų, su kuo gi kalbėjosi šv. Augustinas – su angelu, o gal su pačiu apsireiškusiu Jėzumi? O gal tai – tiesiog graži istorija? Kad ir kaip ten būtų, ji moko svarbaus dalyko: net ir patys kiečiausi teologai neturėtų pamiršti kuklumo bei suvokimo, kad dieviškoji tikrovė visada pranoks žmogiškąjį supratimą.

Bus daugiau

Parengta pagal užsienio spaudą