Kokie gyvūnai vaizduojami popiežių herbuose? (II)

Pirmojoje dalyje skaitėme, ką Katalikų Bažnyčios vadovų herbuose veikia lokys, šuo, bitės ir drakonas.

Šįkart pasidomėjau, kokių prasmių galima įžvelgti herbuose, kuriuose nupiešti jautis, elnė, sparnuotas liūtas ir balandis.

Kalikstas III (1378–1458) ir jo sūnėnas Aleksandras VI (1431–1503). Nelabai krikščioniškas jautis

Kaip neretai būdavo istorijoje, popiežiais tapdavo žmonės iš kilmingų, senas tradicijas turėjusių šeimų. Jos turėdavo savo heraldinius simbolius, kuriuos „perimdavo“ ir išrinkti popiežiai. Ryškus to pavyzdys – italų Borgių (Bordžijų) giminė, kurios du atstovai – Kalikstas III ir Aleksandras VI – savo herbams pasirinko rupšnojantį žolę jautį.

Aleksandras VI – vienas skandalingiausių visų laikų popiežių, liūdnai pagarsėjęs palaidu gyvenimo būdu, intrigomis ir korupcija. Asmenybė, apie kurią kuriami TV serialai. Lyg to būtų maža, net ir popiežiaus herbas kelia prieštaringų vertinimų.

Šiaip krikščioniškoje simbolikoje jautis – stiprybės, kantrybės ir patarnavimo simbolis. O jeigu kur nors pamatysite jautį su sparnais – tai bus evangelistas Lukas.

Tačiau ar tikrai Borgių giminė omeny turėjo būtent šias prasmes? Abejonių tuo kelia Aleksandro VI – Rodrigo de Borgia – sekretorius, dominikonų vienuolis Jonas Anijus iš Viterbo. Jis rašė, kad popiežius savo giminę kildino iš… senovės Egipto dievo Ozirio ir Izidės. Savotiška Ozirio „personifikacija“ buvo jaučio pavidalo dievybė Apis – kurią neva matome Borgių giminės (bei popiežių) herbuose.

Ši versija iš pirmo žvilgsnio atrodo išties trenkta. Bet kuo toliau, tuo įdomiau. Vatikano rūmuose yra išlikę Borgių apartamentai – 7 kambariai, Aleksandro VI nurodymu išpuošti freskomis, vaizduojančiomis Evangelijos pasakojimus bei krikščionių šventuosius. Ir štai, vieno iš kambarių, Sala dei Santi, lubose matome ne ką kita, o keturias scenas iš Ozirio ir Izidės gyvenimo; Vienoje iš scenų egiptiečiai garbina Ozirį-jautį.

Marcelas II. Dievu pasitikinti elnė

Šis popiežius valdė trumpai – vos 22 dienas, nespėjęs įgyvendinti planuotų Vatikano reformų (mirė nuo smarkaus insulto). Tačiau jo herbas išliko kaip vienas gražiausių… na, bent jau man.

Jame vaizduojama žolėje besiilsinti elnė, už kurios išdygę devyni javų stiebai. Tyrinėtojai šio gyvūno simbolį sieja su 42 psalme, kurioje kalbama apie Dievo ilgesį ir pasitikėjimą, kad Jis anksčiau ar vėliau padės vargų prispaustam žmogui:

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,

taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. (Ps 42, 2)

Bestiariumuose elnias aprašomas kaip pamaldumo, kovos su velniu, Dievo teikiamo saugumo simbolis, taip pat – doro gyvenimo pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Viduramžiais manyta, kad, kai maisto ieškodami elniai bando perplaukti jų kelyje pasitaikiusią upę, jie tai daro šitaip: plaukia eilėje, vienas už kito, kiekvienas savo galvą pasidėjęs ant priekyje plaukiančiojo nugaros – kad būtų lengviau. O kai pačiame priekyje plaukiantis elnias pavargsta, jis nuplaukia į eilės galą, kad pailsėtų.

Koks šito „mechanizmo“ moralas? Kaip elniai padeda vienas kitam, taip ir tu, krikščioni, keliaudamas iš žemiškojo gyvenimo į dangiškąjį, padėk tam, kuris silpnas ar pavargęs.

Kaip dažnai būna, yra ir „banalesnė“ Kaliksto II herbo versija (kuri nebūtinai prieštarauja pirmajai): popiežiaus pasaulietiškas vardas buvo Marcelo Cervini. O lotyniškas žodis cervus (arba itališkas cervo) reiškia… elnią. Vėl sąsajos su giminėmis.

Beje, o ką simbolizuoja tie devyni javai? Biblijoje kviečiai ir rugiai yra Dievo aprūpinimo, gausaus derliaus, turtingo gyvenimo simbolis; krikščionys gi javus siejo su Gyvąja Duona – Jėzumi Kristumi ir Jo įsteigta Eucharistija. Na, o devyni stiebai herbe gali reikšti devynis Šventosios Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą ir susivaldymą (plg. Gal 5, 22–23).

Šv. Pijus X (1835–1914), šv. Jonas XXIII (1881–1963) ir Jonas Paulius I (1912–1978). Sparnuotas evangelisto Morkaus liūtas

Nuo 1932 m. rengiamas Venecijos kino festivalis – seniausias tokio pobūdžio renginys pasaulyje. Jo laureatai gauna „Auksinio liūto“ statulėlę, kurią tiksliau galėtume vadinti „Auksinio šv. Morkaus liūto“ statulėle – kadangi žvėrį joje puošia du angeliški sparnai. Šis liūtas kadaise buvo Venecijos Respublikos, o dabar – Venecijos miesto simbolis.

Po to, kai italų kardinolas Giuseppe Sarto tapo Venecijos patriarchu (taip tradiciškai vadinamas šio regiono vyskupas), jo herbe atsirado minėtasis šv. Morkaus liūtas. Jis niekur nedingo, vyskupui tapus popiežiumi Pijumi X. Vėliau šį liūtą savo herbams pasirinko ir popiežiai Jonas Paulius XXIII bei Jonas Paulius I.

Sparnuotasis liūtas – su aureole virš galvos, o dešine letena laiko atverstą knygą su užrašu „Pax tibi Marce evangelista meus“ (Tebūnie su taika su tavimi, manasis evangeliste Morkau). Prie ko čia liūtas ir šv. Morkus? Galimi keli atsakymai.

Keturi evangelistai krikščioniškoje ikonografijoje vaizduojami taip: šv. Matas – angelas, šv. Morkus – liūtas, šv. Lukas – jautis, o šv. Jonas – erelis. Tikintieji šias būtybes „paėmė“ iš dviejų Šventojo Rašto vietų. Pirmoji – Ezekielio knygos pirmasis skyrius, kuriame Dievas pranašui įspūdingai apsireiškia ugninio viesulo pavidalu. Jo viduryje „rodėsi esą lyg keturi gyvūnai“ (Ez 1, 5) – žibančios sparnuotos būtybės, kurių veidai susidėjo iš skirtingų dalių: „ […] visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}. (Ez 1, 10).

Panašios būtybės pasirodo ir Apreiškime Jonui:

„Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį. Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė:

„Šventas, šventas, šventas

Viešpats, visagalis Dievas,

kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 6–8)

Tradiciškai šie keturi mistiniai sutvėrimai priskiriami keturiems evangelistams – atėję į dažną bažnyčią, kur nors ant sienos ar lubų pamatysite šiuos simbolius. Tačiau kodėl liūtas priskiriamas būtent šv. Morkui? Teologai paprastai nurodo į pačią Evangelijos pagal Morkų pradžią, kurioje į šv. Jono Krikštytojo lūpas tartum įdedami pranašo Izaijo žodžiai:

Tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite jam takus! (Mk 1, 3)

Šiuos žodžius krikščionys suvokė kaip galingą šauksmą, kone liūto riaumojimą – tad žvėrių karalių ir priskyrė šv. Morkui.

Sparnuoto liūto simbolika galbūt susijusi ir su šv. Morkaus misija Afrikoje. Pagal tradiciją, po apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus mirties Morkus nuvyko į Aleksandriją (miestą dabartiniame Egipte) ir tapo pirmuoju vietos vyskupu. X a. gyvenęs koptų ortodoksų vyskupas Severas Ebn-El-Mokafa užrašė legendą: kartą Morkų ir jo tėtį Arostalį užpuolė liūtų pora. Tėtis, žinoma, labai išsigando ir paragino sūnų sprukti, o pats nutarė pasiaukoti ir leistis suėdamas. Tačiau Morkus atsakė, jog Jėzus Kristus juos išgelbės – ir pradėjo melstis. Staiga tiedu žvėrys krito negyvi, o Arostalis dėl šio stebuklo įtikėjo į Jėzų.

Prisipažinsiu, jo vietoje pasielgčiau lygiai taip pat.

Inocentas X (1574–1655) ir šv. Pijus XII (1876–1958). Taikos balandis karo sąlygomis

Šis plunksnuotis krikščionims pirmiausia siejasi su Šventąja Dvasia. Tačiau ikonografijoje Jai „atstovaujantis“ baltas balandis privalo būti su aureole – šventumo atributu. O štai minimų popiežių herbuose matome balandį iš Senojo Testamento, kitaip dar vadinamą Taikos balandžiu. Nesunku atpažinti: snape jis laiko alyvos šakelę.

Puikiai žinome Nojaus istoriją: už žmonių nedorybes Dievas juos nubaudė pasauliniu tvanu, kurį išgyveno tik Nojaus pastatytame laive plaukę žmonės bei gyvūnai. Kai potvynio vandenys ėmė slūgti ir pasirodė kalnų viršūnės, laivo šeimininkas paleido varną, kad patikrintų, ar kur nors jau atsiradusi sausuma bei žaluma. Varnas, nieko neradęs, grįžo į laivą, ir Nojus po kiek laiko išleido balandį. Pirmąkart paukštis grįžo su alyvmedžio lapu, o kai buvo paleistas antrąkart – jau atgal nebeparskrido. Tai buvo ženklas Nojui ir visai ateities žmonijai: nuo šiol Dievas su žmonėmis sudaro taiką, ir jau daugiau niekada mūsų nebaus tokiomis katastrofomis.

Tad baltasis balandis pirmiausia ir simbolizuoja žmogaus taiką su Dievu, taip pat – ir su kitais žmonėmis.

Ypač Pijaus XII taikos balandis buvo ne vien gražus simbolis, bet labai realus vilties ženklas laikmečiu, kai taikos pasaulyje buvo mažiausiai. Popiežiumi dvasininkas išrinktas 1939 m. kovo 2 d. – likus pusmečiui iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Jam vykstant, Pijus XII valstybes kvietė įgyvendinti penkių žingsnių taikos programą, smerkė komunizmo ir nacizmo ideologijas, diplomatinėmis priemonėmis bandė padėti krikščionims ir stabdyti Holokaustą, taip pat nurodė Bažnyčios įstaigose ir vienuolynuose slapta gelbėti žydus. Po karo pasisakė už nusiginklavimo politiką.

Tiesa, nors karo metu laikėsi oficialaus neutraliteto, istorikai atkapstė, jog Pijus XII slapta prisidėjo prie… planų nužudyti Hitlerį. Bet apie tai – galbūt kitą kartą.

Parengta pagal užsienio spaudą ir literatūrą