Kokie lietūs vilgė ir kokie saulės spinduliai šildė nuostabiąją Ukrainą

Daugelis, galvodami apie Ukrainą, tikriausiai prisimena plačius kviečių laukus, mėlyną dangų, raudonomis gėlytėmis išmargintus tautinius kostiumus ir besišypsančią, jautrią ir intelektualią tautą. Tačiau kaip ši tauta tokia tapo? Kas įprasmino jos vardą ir kas sukūrė pretekstą jos užgimimui? Kokią istoriją Ukraina papasakotų apie save?

Turbūt geriausia pradžia norint atsakyti į šiuos klausimus – pažvelgti į ukrainiečių literatūros ir istorijos teikiamas refleksijas. Ukrainiečių literatūra mums paliudija labai daug. Nuo tragiškų šalies konfliktų iki skirtingų šalies teritorijoje gyvenančių žmonių, įpročių, humoro jausmo savitumo. Tai vieta, kuri dėl savo unikalios geopolitinės padėties ir audringos istorijos daugelį metų buvo dažnai aprašoma įvairiose pasaulio rašytojų knygose, o jose nugulę pasakojimai dar ir šiandien įkvepia rašytojus kurti.

Borisas Dralyukas – Ukrainoje, Odesos mieste, gimęs rašytojas ir vertėjas, šiuo metu gyvenantis JAV. Kalbėdamas apie tai, kas jam asocijuojasi su Ukraina ir literatūra apie ją, jis įvardija vieną garsiausių šios šalies rašytojų – Tarasą Ševčenką (1814–1861). T. Ševčenką Borisas apibūdina kaip nacionalinį Ukrainos poetą, gimusį baudžiavoje ir savo talentu išsikovojusį laisvę. Tik galbūt apmaudu tai, kad šis autorius nėra plačiai žinomas už Ukrainos ribų.

Apmaudu ir tai, kad žinomiausi apie Ukrainą rašantys kūrėjai yra ne vietiniai. Daugelis jų, aprašydami Ukrainą, dažnai bando atvaizduoti 1850-ųjų Krymo karą. Tokiuose atvaizdavimuose susipina labai daug skirtingų perspektyvų, daug skirtingų interesų ir lygiai tiek pat politikos. Visi bando palenkti savo pusėn, tačiau kur slypi tiesa, kartais gali būti neaišku.

Vis dėlto aišku yra tai, kad Ukraina – jauna, vos trisdešimtąjį gimtadienį atšventusi nepriklausoma valstybė. Istoriškai ir geografiškai ji ilgą laiką buvo taškas žemėlapyje, skyręs Rytus nuo Vakarų. XIX a. Vakarų Ukraina buvo Austrijos–Vengrijos imperijos dalis, o šalies Rytus valdė Rusija. XX a. pradžioje šalis trumpam buvo sujungta ir pavadinta Ukrainos Liaudies Respublika, prieš padalijant ją tarp Rusijos, Lenkijos, Čekoslovakijos ir Rumunijos; galiausiai šalis tapo Sovietų Sąjungos dalimi.

Kitas būdas pažinti Ukrainą – skaityti joje gimusio rašytojo ir humoristo Michailo Bulgakovo apmąstymus ir prisiminimus. Rašytojas gana vaizdingai aprašė, kad 1918-aisiais jo gimtajame Kyjivo mieste „įvyko 14 [valdžios pasikeitimų], iš kurių 10 patyriau asmeniškai“. Paties M. Bulgakovo indėlis į Ukrainos literatūrą apie šalyje vykusius konfliktus užfiksuotas jo knygoje „Baltoji gvardija“ (1925). Šioje istorijoje aprašomas vienas iš mūšių, vykusių dėl galimybės kontroliuoti Kyjivo miestą, o siužetas skirtas pavaizduoti kadaise turtingą Turbinų šeimą ištikusias nelaimes. Žinoma, ši knyga netrukus pateko į sovietų cenzūros sąrašus, nes į siužetą buvo neįtrauktas joks komunistinį režimą palaikantis herojus.

Tačiau nebūtų visiškai teisinga Ukrainos atžvilgiu, jeigu visą dėmesį sutelktume į jos literatūrą, kurioje daugiausia aprašomi šalyje vykstantys konfliktai. Visai pamirštume tai, kad ši šalis – tikrų tikriausias kultūrų katilas, ypač vakariniuose savo miestuose, tokiuose kaip Lvivas ir Odesa.

Ukrainoje gimė žydų rašytojas Izaokas Babelis (g. 1894 m.). Šis rašytojas išgarsėjo kaip vienas pagrindinių XX a. literatūros veikėjų, nes, nors ir buvo gana nežinomas (kol nebuvo nužudytas vykdant Stalino teroro kampaniją), Babelis rašė: „Jokia geležinė ietis niekada negalės perverti širdies savo jėga, širdies, kurios viduje, tinkamoje vietoje, yra įdėta didesnė galia.“

Rašytojas ir vertėjas Borisas Dralyukas išvertė ne vieną Babelio istoriją į anglų kalbą. Vertėjas atviras – dauguma šio autoriaus istorijų yra apie žydų gangsterių bendruomenę ir jos nenuspėjamą energiją. Vertėjas sako, kad vienas iš rusų invazijos nuostolių yra tai, kad „rusų kalba, kurią galite pastebėti egzistuojant Babelio istorijose, jau yra tapusi ukrainiečių kultūros dalimi […] vis dėlto būčiau norėjęs pamatyti, kaip Ukraina būtų vysčiusis būdama nepriklausoma ir laisva šalis“.

I. Babelio istorijose vaizduojama Odesa piešiama su meile ir humoru. 1916 m. jis rašė, kad tai „žavingiausias Rusijos imperijos miestas… kur gyventi paprasta ir lengva“. Odesos įvairiapusiškumas rodomas aprašant garlaivius iš Niukaslo, Kardifo, Marselio ir Port Saido. Šiose istorijose galima pamatyti ir juodaodžių, ir anglų, ir prancūzų, ir amerikiečių bei kitoje miesto pusėje gyvenančių apkūnių ir juokingų buržuazijos vyrukų, ir jų žmonų, lengvai pasiduodančių aistringoms temperamentingų medicinos ir teisės studentų glamonėms, karikatūras.

Tiesą sakant, ši ironija puikiai atitinka tai, ką Ukrainoje gimęs romanistas Józefas Wittlinas 1946 m. pavadino „bjaurėjimusi iškilmingumu“ ir „bet kokios pompastikos nemėgimu“ jo mylimame Lvive. Kaip ir Babelis, jis dievino savo miesto įvairiapusiškumą, spalvingumą, net gyventojų keistenybes: „nepaprastą kilnumo ir nesąžiningumo, išminties ir bejėgiškumo, poezijos ir vulgarumo derinį“.

Ukrainoje gimusi poetė ir vertėja Nina Murray teigia, kad Ukrainos literatūra yra turininga ir tuo, kad joje vaizdžiai ir tikroviškai pavaizduotas tautos skausmas ir gedulas. Dauguma šalies literatūros kūrinių dalijasi bendra praradimų, pavogtos praeities ir ateities tema. Galbūt tai jau nebėra netikėta, turint omenyje tuos nuostolius, kuriuos Ukraina patyrė šiame iššūkių kupiname amžiuje.

Ukrainos literatūra, anot N. Murray, gali tyrinėti, „koks jausmas yra tuomet, kai už tavęs plyti tokia didelė, nematoma, bet kaip niekad jaučiama bedugnė skylė, ir kaip kūrybingai yra bandoma ją užpildyti“.

N. Murray ir B. Dralyukas visiems, besidomintiems ukrainiečių kūryba, rekomenduoja šiuolaikinius šalies rašytojus, tokius kaip Iryna Šuvalova, Jurijus Andruchovyčius. Anot jų, šie rašytojai yra kiek mažiau žinomi, tačiau puikiai sugebantys perteikti invazijos ir karo suvokimo procesus, o kartu siurrealistiškai ir juokingai, net satyriškai paaiškinti pačių ukrainiečių mentaliteto prigimtį ir istoriją.

Nors Ukraina turi be galo daug nuostabių ir talentingų kūrėjų, stiprią ir įsitvirtinusią literatūrą, ši šalis didi savo įgimto nuolankumo bei puikaus humoro jausmu. Tačiau greta šio nuolankumo koja kojon eina ir sveikas savigarbos jausmas, įsišaknijęs ukrainietiškoje kovotojų dvasioje. Literatūra, be kita ko, yra neatsiejama ukrainiečių mentaliteto dalis, parodanti, kad ši tauta, nors ir niūriai, tačiau labai struktūruotai suvokia tai, ką patyrė praeityje, ir tai, ką ketina daryti ateityje, kad viskas būtų geriau.

Už laisvą, įkvepiančią ir drąsią Ukrainą! Tegu ji kuo greičiau tampa laisva, o mes prisidėkime kiek tik galime. Slava Ukraini! Gerojam slava!

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas“ šeštadieniniame priede „Kultūra“ (2022 m. balandžio 9 d., nr. 14 (28).