Kokie ritualai užaugins mūsų vaikus?

Vienas iš kompetencijų apibrėžimų sako: kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas). Visos šešios pasirinktos ugdyti atnaujintose programose kompetencijos (pažinimo, komunikavimo, kultūrinė, kūrybiškumo, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos) labai svarbios šiuolaikiniam žmogui, tačiau norėtųsi plačiau aptarti apibrėžime įvardintą vertybinių nuostatų visumą. Kokios gi tos vertybės? Kaip įgyti vertybinių nuostatų visumą šiuolaikiniam jaunam žmogui, ateinančiam į komplikuotą suaugusiųjų pasaulį, nuolat įsitraukusiam į socialinius tinklus, nardančiam savajame informacijos burbule, įsikniaubusiam į savo kasdienybės altorius ir užsikimšusiam ausis ausinėmis? Argi galima surasti joms vietos vartotojų kultūroje ir projektų vykdytojų visuomenėje? Ką tada turėtų pasiūlyti švietimo programa? Be abejo, vertybinių nuostatų visumą, kuri susiformuotų per tam tikrus ritualus, taptų atrama, orientyru, vedliu šiuolaikinio pasaulio džiunglėse.

Apie ritualų išsaugojimo svarbą kalba psichologai. Psichologė Zita Vasiliauskaitė teigia: „Ritualai glaudžiai susiję ir su emocijomis, nes dažnai išreiškia konkretų santykį su tuo, kas asmeniui svarbu. Šiuolaikinis mus supantis pasaulis yra nenuspėjamas ir dažnai atšiaurus. Ritualai mums, kaip ir vaikams, padeda bent iš dalies susikurti pastovumo ir saugumo jausmą.“ Taigi ritualas yra tai, kas padeda susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą, atkurti harmoniją su savimi ir pasauliu. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiama ir tokia ritualo reikšmė: ritualas kaip įprastinės ceremonijos, ceremonialas arba išorinės formos, kurių laikomasi per iškilmes. Kitaip tariant, tai tam tikrų pasikartojančių dalykų visuma, suteikianti saugumo jausmą. Gintaro Beresnevičiaus teigimu: „Ritualai susiję su kritiniais žmogaus ar tam tikros bendruomenės gyvenimo momentais: gimimu, branda, santuoka, mirtimi, sėja ir derliaus nuėmimu, naujaisiais metais. Kai pereinama iš vienos būklės į kitą, žmogus nepaliekamas vienas.“ Ritualus tradicinės bendruomenės perduoda iš kartos į kartą, taip užtikrindamos savo, kaip bendruomenės, egzistenciją ir tradicijos tęstinumą. Mokslininkai pripažįsta, jog, nykstant tradicinėms bendruomenėms, nyksta ir ritualai. Belieka juos kurti iš naujo. Tai galėtų padaryti mokytojas. Juolab kad kiekviena mokykla turi savus ritualus. Norime pasidalinti savo patirtimi, kaip etnokultūra, ypač tautosaka, padeda susikurti ritualus, harmonizuojančius asmenybę.

Kaip jau minėjome, ritualas – tai saugumo jausmą teikiantis procesas. O jaunas žmogaus vis dažniau jaučiasi nesaugus, praranda tradicinį santykį su aplinka, susvetimėja, nebemoka bendrauti ir net kartais nebejaučia tam poreikio. Kitaip tariant, pamažu darosi panašus į poeto Marcelijaus Martinaičio Kukutį, norintį pamatyti savo tėvynę, bet nesuvokiantį savo minčių, nesuprantantį, ar jis gyvas, ar miręs. Kai mokykloje su paaugliais kalbame apie Vytauto Mačernio kūrybą, ne vienas iš jų pirmą kartą pagalvoja, kad būtent nakties metu ir gali kilti didieji klausimai: kas aš esu, kur einu, kas ir kaip mane sieja su kitais? Anot Gintaro Beresnevičiaus, „buitinio gyvenimo srautas, neišvengiamas kasdieninis žmogaus bendravimas su „tik-pasauliu“, išgyvenimo, saugumo, maitinimosi poreikiai žmogų <…> sustingdo, įtraukia į rutiną, paverčia jį „metafiziniu užuomarša“, nutolina nuo sakralumo“. Manome, kad neverta ieškoti naujų pranašų, kai turime savo tautosaką, kuri ir atsako į šiuos klausimus, suteikia gyvenimo orientyrus. Anot Viktorijos Daujotytės, etninė kultūra veikia kaip kodas, ji veikia ir mums nežinant, veikia spontaniškai, kaip veikia pati gamta. Kiekvienas mes iš patirties žinome, kad galėjimas atpažinti tai, kas yra sava, prigimta, yra svarbi žmogaus dvasios savybė, kuri mus stiprina. Ar bejaučiame palyginimo „kaip auksas sidabruose“ grožį, ar galime (vėl pasiremdami Marcelijumi Martinaičiu) klausti „… ar tautybės esu tos pačios kaip ir žemė…“

Rita Černiauskienė: Norisi pasidalinti savo patirtimi iš Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos (Varėnos r.). Prieš keletą metų teko mokyti labai sudėtingą elgesio prasme 5-okų klasę (beje, tai šių metų abiturientai), dalis vaikų buvo nevaldomi. Mano pageidavimu, penktokai turėjo rytines lietuvių kalbos pamokas 4 kartus per savaitę. Bent tiek galėjau tikėtis jų susikaupimo. Atėjus adventui, kaip visada atsinešiau vainiką, padauginau vaikams lapeliuose dzūkiškų advento – Kalėdų laikotarpio dainų. Pasiūliau kiekvieną gruodžio rytą, degant tik advento žvakėms ir pro langą šviečiant nuostabiam Merkinės miestelio vaizdui, pamoką pradėti dainuojant dainas. Mano nuostabai, tai pasiteisino: jie nurimdavo, jų sudirgusios sielos sušvelnėdavo ir nusiteikdavo bent 15 minučių rimto darbo. Šeštoje klasėje lapelių nedalinau ir apie dainavimą neužsiminiau. Priminimo sulaukiau iš kelių mergaičių, kurios nustebo, kodėl nedainuojame. Pačios susirado lapelius su dainomis ir padaugino klasei. Tuos lapelius tebeturiu, to paties ritualo tebesilaikau, tą patį dariau su kitais penktokais–aštuntokais, kol tą leido nenuotolinis darbas. Pasiekiau bent tai, kad aukštesnėse klasėse tie patys sudėtingi vaikai su manimi kartu sudainavo visas vadovėlio dainas, net pačias lyriškiausias, ir jie nesigėdijo savęs, nedengė ausų netgi tada, kai lyriškas dainas dainavo tik jų mokytoja. Kodėl reikalingas buvo tokiems vaikams dainavimo ritualas? Manau, jis atliko psichoterapinę funkciją: nuramindavo vien gimimo metų susietą socialinę grupę, sutelkdavo rimtam darbui, leisdavo bent trumpam pajusti artėjančios Kalėdų šventės ir tylos bei susikaupimo meto misteriją.

Ką į tai galėtų pasakyti etnokultūros mokykloje dėstymo skeptikai ir tautosakos būtinybės bendrojo ugdymo programose kritikai. Deja, kartais tie kritikai yra patys lituanistai, liūdna, kai išgirsti iš kai kurių kolegų, kad šiuolaikiniams vaikams nieko nereikia, nes jie nieko nenori. Bet ar tikrai jie nieko nenori? O gal visgi jie nori to, ko nori pats mokytojas? Ar parodžius vaikui alternatyvą popkultūrai, ypač kai šitiek daug folkloro pavyzdžių, skambančių jauno žmogaus balsu, jis ko nors netektų, o gal kaip tik įgytų, praturtėtų? Ką pasakytų kolegos apie puikią galimybę žemesnėse klasėse aiškinantis liaudies dainų tekstų prasmes iškart orientuoti vaikus į tiesioginę teksto sąsają su kontekstu?

Grįžkime prie atnaujinamos lietuvių kalbos ir literatūros programos. Tad koks gi tautosakos vaidmuo joje? Tautosakos, kuri, be abejonės, yra mūsų kultūros ištakos, šaknys, iš kurių išauga visa vertybių sistema, reikalinga žmogui: pasaulėjauta, pasaulėvaizdis, elgesio normos, bendravimo kultūra, gebėjimas sugyventi sociume, tapatybės ir savivertės jausmas. Argi nėra svarbu turėti orientyrus šitame globaliame pasaulyje? Leonidas Donskis apie lietuvių kultūros išsaugojimo būtinybę ramios ir bejausmės ekonomikos laikais yra sakęs: Šiandien reikia beprotiškai daug kūrybos energijos, kad išlaikytume lietuvybę, lietuvių kalbą, kultūrą kaip tam tikrą gravitacijos lauką, kuris trauktų. (…) Šiandien valstybė kaip tik turėtų nubrėžti ateities scenarijus, kad lietuviai ne tik išsaugotų savo nuostabią kultūrą, bet ir norėtų būti kartu. Kas gi, jeigu ne mokykla, pasitelkusi visas kompetencijų ugdymo strategijas, turėtų prisiimti atsakomybę apie tai kalbėti su vaiku?

Belieka paklausti paties jauno žmogaus, ką jam reiškia tautosaka, etnokultūra, kaip ritualas. Štai keletas mokinių minčių: Tai (dainavimas kartu) yra poilsis, atotrūkis nuo visko, galimybė būti savimi (juk nieks neišjuoks, visi bendrai kvatojam); proga patirti daug, daug laimės ir gėrio… (Kristupas) Tai atotrūkis nuo kasdienės rutinos. Tai suvokimas, jog esi bendruomenės dalis, kuri jungia meile ir pagarba savo tradicijoms grįstą nenutrūkstamą ciklą… (Modesta) Šie ritualai suteikia didesnį bendrumo jausmą nei įprastai, skatina siekti bendro tikslo… (Rokas)

Straipsnio autorės:

Rita Černiauskienė, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, asociacijos „Lituanistų sambūris“ valdybos narė

Rūta Čėsnienė, Vilniaus Senvagės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos pirmininkė