2021 01 07

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kokios ateities norime Lietuvai? Pokalbis su VU mokslininkais apie pažangos idėją

Irmanto Gelūno / Fotobankas asociatyvi nuotrauka

Trys Vilniaus universiteto mokslininkai: filosofas dr. Vilius Bartninkas, idėjų istoriją tyrinėjantis dr. Vilius Mačkinis ir sociologė dr. Irma Budginaitė-Mačkinė pastaruosius keletą mėnesių tyrė pažangos idėją pačiuose svarbiausiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose. Tyrimas įdomus tuo, kad jis jungia keletą skirtingų mokslinio kalbėjimo registrų.

Tyrime bandome pažvelgti į įvairiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose atsirandančią pažangos idėją tiek iš filosofijos, tiek iš politikos mokslų, tiek iš sociologijos perspektyvos. Kalbėjomės apie tyrimo koncepciją, pažangos idėją apskritai ir tyrimo rezultatus. 

Galbūt būtų galima skaitytojams šiek tiek daugiau papasakoti apie jūsų vykdytą projektą: kokia buvo jo tema? Tikslai? Iššūkiai?

Vilius Mačkinis: Projekto idėja pagrįsta noru suprasti, apie ką mes kalbame, kai kalbame apie pažangą Lietuvoje arba pačios Lietuvos pažangą. Akivaizdu, kad pažangos sąvoka dažnai sutinkama tiek kasdienėje kalboje, tiek pateikiant įvairius vertinimus. Suvokdami, kad kalbėjimas apie Lietuvos pažangą neišvengiamai suponuoja vertybinę poziciją, tam tikrą mūsų visų ateities viziją, norėjome išsiaiškinti, kokia ši vizija yra, kaip suprantama mūsų visų pažanga. 

Projektas yra pažangos idėjos turinio analizė, tačiau aiškiai suprasdami, kad tai politiškai „įkrauta“ idėja, bandome suprasti ir pačios idėjos įgyvendinimo mechanizmą, t. y. kaip sieksime šios ateities vizijos, kas ir kaip pasikeis arba ką ir kaip keisime, kad galėtume įsivardinti, jog padarėme pažangą. Labai sąmoningai projektą pavadinome „Pažangos samprata Lietuvoje: nuo idėjos iki politikos“, norėdami analizuoti ne tik pačią idėją, bet ir patikrinti, kiek idėjinio turinio persikelia ir išlieka įgyvendinant pačią idėją. 

Kas apskritai yra „pažangos idėja, t. y. kokiame kontekste ji atsirado? Ką tuo metu reiškė? Kaip keitėsi?

V. M.: Pažanga yra viena svarbesnių Vakarų civilizacijos idėjų, aiškiai susieta su linijinio laiko samprata. Mąstymas apie tai, kad žmonija kokybiškai juda į priekį – progresuoja – egzistavo jau antikos laikais ir niekada neišnyko iš žmogiškosios refleksijos. Prielaida, kad žmonija judėjo iš primityvumo būsenos į vis kompleksiškesnes gyvenimo formas praeityje, vystosi šiuo metu ir tobulės ateityje, yra pažangos idėjos pagrindas. Ji pagrįsta lėtu tobulėjimu visose srityse: žinojimo, moralės, dvasinio gyvenimo, laisvės, laimės ir kitose sferose. Tad pati pažanga paprasčiausiai gali būti suprantama kaip srities ar sričių pagerėjimas, tačiau pati (pa)gerėjimo sąvoka yra vertybinė, reikalaujanti (apsi)sprendimo, kas bus laikoma teigiamu pokyčiu. 

Vilius Mačkinis. Emilės Indrašiūtės / VU TSPMI nuotrauka

Akivaizdus tokios pažangos sampratos šaltinis yra religinis mąstymas, nurodantis į išganymo viziją ateityje. Istoriškai turime ir pažangą, susietą su žmogaus proto ir žinojimo pirmumu, ypač Švietimo epochoje, kurią galima įvardinti kaip savotišką pažangos triumfą, – tikėjimą racionalaus žmogaus protu, gebančiu valdyti ir paveikti aplinką savo tobulėjimo tikslams pasiekti. XIX a. pažangos samprata buvo neatsiejama tiek nuo individo laisvės (mąstyti, veikti, kurti), tiek nuo ekonominio augimo idėjų. XX a. išgyvenimai pažangos idėją privertė kvestionuoti, nes tikėti, jog žmonija progresuoja žmogiškojo žiaurumo sąlygomis, neabejotinai sunku. 

Šiais laikais turime ne tik istorinį idėjos palikimą, bet ir naują tikėjimą šios idėjos svarba, pagrįstą žmogaus ir visuomenės savirefleksija, kai pažangos samprata susiejama su visuomenės savęs įgalinimu per turimus žinojimo, tradicijos, institucinius ir kitus išteklius. Tai galėtų būti esminė mąstymo apie pažangą skirtis: mąstymo, kad pažanga yra savaiminė, susieta su tam tikrų rodiklių pasiekimu (vystymosi tradicija), ir mąstymo, jog pažanga gali ir neįvykti, jei visuomenė nesugebės savęs aktualizuoti ir pati savęs pakeisti. 

Vilius Bartninkas: Pridurčiau gal tik tai, kad pažangos idėja įtvirtino savitą mąstymo būdą Vakarų tradicijoje. Ji teigia įsitikinimą, kad istorija gali vystytis tam tikro neišvengiamo globalaus tikslo linkme, kad egzistuoja objektyvi valstybių ir žmonių kryptis, į kurią visi eina. Ir geriau įsisąmoninę ir įveiklinę šią kryptį, mes lengviau pasieksime išsipildymą ir pažangą. Tai gerai matome tiek marksistinėje istorijos sampratoje, pagal kurią ne vienas šio regiono žmogus buvo priverstas gyventi, tiek jos inversijoje, pavyzdžiui, F. Fukuyamos teiginiuose apie istorijos pabaigą ir liberalių demokratijų triumfą. Akivaizdu, kad tikint viena iš šių teorijų praktinis veikimas smarkiai skirsis. Tačiau jas vienija mintis, kad ateitis ir pažanga yra kryptinga, neišvengiama ir objektyviai bei globaliai galiojanti.

Kas paskatino imtis suprasti ir apibrėžti lietuviškuose strateginiuose dokumentuose atsirandančią pažangos idėją? Kokia šio supratimo prasmė? Kitaip tariant, kodėl reikia apskritai suprasti pažangos idėją ir kaip ji reiškiasi viename ar kitame kontekste? Kodėl svarbu ją apmąstyti?

V. B.: Veikiausiai neįmanoma nesidomėti ar bent jau žiniasklaidoje negirdėti diskusijų apie pažangą ir tą geresnę ateitį, į kurią Lietuva turi eiti. Mūsų viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie tai, kad reikia lygiuotis į kitas valstybes. Švietime skamba Suomijos ir Singapūro pavyzdžiai, ekonomikoje – Airijos, socialinėje apsaugoje – Skandinavijos valstybių, technologijose – Izraelio pavyzdžiai. Kitaip tariant, turime ne vieną modelį, kurį politikai ir ekspertai siūlo perimti ir pritaikyti Lietuvoje. Šiuo tyrimu bandome suprasti, koks pažangos modelis galiausiai nugula į strateginius dokumentus.

V. M.: Strateginių dokumentų pasirinkimas buvo padiktuotas noro suprasti visai Lietuvai taikomą pažangos sampratą. Kas geriau nei Lietuvos pažangos strategija galėtų nusakyti, kokia Lietuvos ateities vizija remiantis priimami politiniai ir valdymo sprendimai šiandien. Toks pratimas svarbus ne tik dėl to, kad pasako, kuo norime būti, bet ir yra labai aiški indikacija, kuo esame šiuo metu. Kaip minėta, kadangi pažangos įvardijimas yra vertybinis veiksmas, pasidaro svarbu, kas įvardijama kaip mūsų visų siekiniai, kokie norime ir turime būti bei kaip to sieksime. 

Irma Budginaitė-Mačkinė: Pažangos idėjos strateginiuose dokumentuose analizė taip pat svarbi kaip pagrindas tolesniems pažangos idėjos tyrimams. Viena vertus, minėtos diskusijos viešojoje erdvėje apie pažangą ir geresnę ateitį neretai būna paskatintos pokyčių politiniu lygmeniu. Kita vertus, jos taip pat veikia politinių ir visuomenės veikėjų supratimą apie tai, kuo norime ir turime būti. Tad išanalizavus strateginius dokumentus galima imtis platesnio – viešojo diskurso analizės – tyrimo ateityje, kuris atskleistų platesnį prasmių lauką ir padėtų geriau suprasti skirtingus kontekstus, kuriuose apmąstoma pažangos idėja. 

Galbūt galima būtų trumpai paaiškinti, kaip pažangos idėja apskritai veikia mąstymą apie ateitį? Koks vienokios ar kitokios pažangos idėjos „poveikis“ mąstymui? Galbūt įmanoma pateikti kokį nors pavyzdį: jeigu mąstoma remiantis vienokia ar kitokia progreso samprata, kaip tai keičia veikimą ir mąstymą konkrečioje situacijoje?

V. B.: Šiandien pažanga paprastai siejama su ekonominiu augimu, socialinių sąlygų gerėjimu, santykiu su aplinka ir gamta. Atitinkamai mes stebime, kaip Lietuvai sekasi žaliuoju klausimu, nelygybės sferoje, inovacijų ir ekonomikos srityse. Šios sąsajos tarp idėjų ir praktikos nėra atsitiktinės. Praeito amžiaus pirmoje pusėje dominavo ekonominė pažangos samprata, mat buvo manoma, kad gėrybės ir jų gausa nulemia valstybės klestėjimą. Todėl mąstymas apie valstybės pažangą reiškė mąstymą, kaip padaryti valstybę turtingesnę.

Vilius Bartninkas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau netrukus buvo pastebėta, kad turtingesnės valstybės nebūtinai reiškia turtingesnius piliečius. Ekonomikos pažanga gali kurti ir skatinti įvairias nelygybes. Taip buvo atsigręžta į socialumo dimensiją: imta mąstyti apie tai, kaip užtikrinti, kad ne vien gausėtų gėrybių, bet ir kiltų žmonių, visuomenės gyvenimo kokybė. Todėl atsirado naujos pažangos sampratos. Vienos iš jų kalbėjo apie tai, kaip objektyviai užtikrinti žmogaus įsitraukimą ir įgalinimą sveikatos, švietimo, kultūros ir kitose srityse. Kitos kalbėjo apie žmonių emocijas: apie laimę, pasitenkinimą, saugumą.

Dar kiek vėliau pradėta kalbėti apie žmogaus poveikį aplinkai. Pastebėta, kad ekonominė pažanga gali gamtoje palikti negrįžtamų pėdsakų, kurie gali sužlugdyti ateities kartų galimybes išgyventi. Vadinasi, pažanga, kad ir kokia ji būtų, privalo turėti ir tam tikrus saugiklius, kitaip tai nebus tikra pažanga. Taigi, matome, kad mąstymas apie pažangą tapo kompleksinis. Tai paveikė ir praktinę politiką: nebeliko to tikėjimo, kad, pasiekus proveržį vienoje valstybės gyvenimo dimensijoje, pavyzdžiui, ekonomikoje, visa kita automatiškai susitvarkys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokią pažangos koncepciją radote tyrinėdami „Lietuvos 2030“ strategiją? Kokie pagrindiniais jos elementai? Ar ji vienareikšmiška? O gal prieštaringa?  Projekto aprašyme kalbate apie tai, jog bandysite suprasti, kokios „moralinės normos kreipia Lietuvos ateities scenarijus. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti, kokias normas radote projekto metu? Kitaip tariant, kokiomis vertybėmis remiantis konstruojame savo ateitį?

V. M.: Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ ateities viziją konstruoja pasitelkdama visuomenės transformaciją. Strategijoje aiškiai įvardijamos pažangos vertybės – atvira, kūrybinga ir atsakinga asmenybė bei visuomenė. Siekiama, kad kiekvienas iš mūsų internalizavęs pažangos vertybes gebėtų keistis ir kurti nežinomybės sąlygomis. Aiškus supratimas, kad aplinkos pokyčiai neišvengiami, o ateitį nuspėti sunku, diktuoja norą konstruoti visuomenę, kuri greitai keičiasi ir prisitaiko tam, kad galėtų kurti savo gerovę naujomis sąlygomis. Tai labai postmoderni vizija, kurios esmė – ne konkretus rodiklis, o lietuvių įgalinimas. Šios vizijos įgyvendinimo ir matavimo klausimas gerokai sudėtingesnis, panašu, kad strategijoje jis daugiausia išliko orientuotas į rodiklius, pačią visuomenės transformaciją paliekant visuomenei. 

Irma Budginaitė-Mačkinė. Asmeninio archyvo nuotrauka

I. B.-M.: Papildant galima sakyti, kad strategijoje „Lietuva 2030“ įtvirtinta postmoderni pažangos – kaip visuomenės transformacijos – vizija, kai kalbama apie vertybinius pasirinkimus ir bendrą iššūkiams pasiruošusios Lietuvos ateities viziją. Tuo tarpu pereinant prie praktinio strategijos įgyvendinimo pasidaro sunku atsisakyti įprastų matavimo instrumentų, kuriuos galima laikyti ankstesnėms (ne postmodernioms) pažangos koncepcijoms būdingais elementais.

V. B.: Čia esama poros įtampų. Pirma, galima sakyti, kad mūsų strategija yra ir postmoderni, ir ne visai. Viena vertus, strategija įtvirtina adaptyvumą santykyje su neapibrėžta ateitimi kaip pagrindinę savybę, kuria turi pasižymėti visuomenė ir jos nariai, taip palikdama konkrečius vertybinius apsisprendimus individams. Tačiau kartu pats noras, kad visuomenė vertybiškai keistųsi ir eitų konkrečia linkme, pasitelkdama valstybę ir jos institucijas šį tikslą išpildyti, yra tikrai ne pliuralistinis ar liberalus.

Antra, apskritai vertinant, minėti rodikliai iš esmės atitinka tą laiko dvasią, kurią minėjau: matuojame pokyčius ekonomikoje, socialinėje srityje ir aplinkosaugoje. Niekas neneigia, kad geresni rezultatai šiose srityse yra svarbūs, tačiau galime klausti, kiek jie dera su atviros, kūrybingos ir atsakingos visuomenės bei asmenybės kūrimu. Pavyzdžiui, strategija teigia, kad Lietuva turi pakilti Globalizacijos indekso ir Darnios visuomenės reitingo vertinime. Tačiau ar toks pokytis išties ką nors pasako apie visuomenės padidėjusį kūrybingą ar atsakingumą?