Kokių pokyčių norime Bažnyčioje paskelbus McCarricko ataskaitą?

Šis rebusas – puiki metafora. Tiek daug dėmesį patraukiančių dalykų ne kartą ir ne du nukreipė mūsų sąmonės ir sąžinės akis nuo to, ką iš pradžių laikėme svarbiausia savo užduotimi.

Buvusio kardinolo Theodore‘o Edgaro McCaricko bylos ataskaita, kurią antradienį popiet paskelbė Vatikano Valstybės sekretoriatas, puslapis po puslapio liudija „praslydimus“, neįsigilinimą, nepasitikėjimą pranešėju, o kartais ir neatsakingai užmerkiamas akis bei nutylėjimą.

Kaip žinoma, 90-ties metų JAV kardinolas Theodore‘as McCarrickas yra kaltinamas dešimtmečius trukusiu suaugusiųjų bei nepilnamečių lytiniu priekabiavimu bei išnaudojimu. Kaltinimams pasitvirtinus, 2018 metais vienas įtakingiausių JAV hierarchų neteko kardinolo titulo ir privilegijų, o dar po pusmečio buvo pašalintas iš kunigų luomo, tai yra tapo eiliniu pasauliečiu.

Detali ataskaita buvo parengta popiežiaus Pranciškaus iniciatyva, siekiant išsiaiškinti, kaip nutiko, kad tokius nusikaltimus vykdęs asmuo sugebėjo sėkmingai kopti bažnytinės karjeros laiptais.

Kaip įspėjama dokumento pradžioje, ne vienas skyrius išties prislegia emociškai ir nerekomenduotinas skaityti kokių nors traumų patyrusiems žmonėms. Buvo apklausta apie 90 asmenų, vienaip ar kitaip susijusių su Th. McCarricku. Liudytojų vardai neskelbiami, tačiau jų parodymai – sukrečiantys.

Nesileisiu į detales ir dokumento išvadas, kurias galite perskaityti kitur, pavyzdžiui, Vatican news parengtoje apžvalgoje. Norėčiau labiau atkreipti dėmesį į tai, ko iš šios bylos pasimokėme, ką norėtume pakeisti savo bažnytinėje bendruomenėje? Kokia kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė?

Prisipažinsiu, mane labiausiai šokiravo Th. McCarricko, kuris tuo metu buvo Metucheno vyskupas, asmenino sekretoriaus parodymai. Kunigas žinojo, jog reguliariai penkis kartus per mėnesį po specialios vakarienės su svečiais vyskupo kambariuose likdavo nakvoti tai vienas, tai kitas jaunuolis. Jam tai nekėlė jokio nerimo: „Buvau jaunas ir man net į galvą neatėjo jokie įtarimai. Juk vyskupas yra svarbus asmuo.“

Pareigos iki galo neatliko trys iš keturių JAV vyskupų, kurių nuomonės buvo klausiama apie Th. McCarricko tinkamumą arkivyskupo pareigoms. Tuo metu kažkodėl veiksmų nesiėmė, nors buvo tam įpareigotas, ir anuomet nuncijus JAV arkivyskupas Vigano, dabar visą kaltę verčiantis Pranciškui. Tiesa ir tai, kad popiežius Pranciškus, matydamas aktyviai besireiškiantį, kadaise įtariamą kardinolą, pasitikėjo savo pirmtakais. Samprotavo maždaug taip: jeigu šie asmens nenubaudė, vadinasi, įtarimai buvo nepagrįsti.

Taip, rasti įrodymų labai sunku, jeigu aukos neprabyla ir dar ne anonimiškai, o struktūruotai, pagal protokolą. Deja, tik šiandien ir, beje, tik popiežiaus Pranciškaus, o ne kurio nors kito pontifiko dėka seksualinį ar psichologinį smurtą patyrę asmenys turi visiškai kitokias galimybes apsiginti.

Bažnytinę teisę papildė Motu proprio Vos estis lux mundi, kuris įpareigoja kiekvieną vyskupiją pasirūpinti mechanizmu, leidžiančiu saugiai pranešti apie dvasininkų ar pašvęstojo gyvenimo asmenų vykdomą lytinį asmenų išnaudojimą, nustato aiškią procedūrą, kaip tokie kaltinimai turėtų būti tiriami bei kokia atsakomybė gresia dėl šių nusikaltimų dangstymo.

2019 m. vasarį klausimą svarstė viso pasaulio vyskupai, o pernai gruodį buvo pakoreguota bažnytinė teisė, liečianti popiežiškąją paslaptį, už kurios atskleidimą šiaip jau gresia ekskomunika: nuo šiol ji negalioja seksualinio išnaudojimo bylose. Šių metų liepą buvo paskelbtas Vademecum, aiškinantis procedūras, kaip veikti tiriant nepilnamečių išnaudojimo atvejus.

Žmonijos etinė sąmonė daro pažangą.

Bažnyčia, kaip ir visa visuomenė, tikrai žengė svarbų žingsnį. Be jokios abejonės, žmonijos etinė sąmonė daro pažangą.

Tačiau kiek užtruks, kol šios naujos normos ką nors pakeis? Ko reikia, kad taptų lengviau gyventi smurtą patyrusioms aukoms? O smurtautojams taptų sunkiau rasti progų ir galimybių veikti nebaudžiamiems?

Pristatydamas ataskaitą, Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas pabrėžė, kad jokia net ir kruopščiausiai apgalvota procedūra neapsaugo nuo klaidų. „Visos procedūros, įskaitant ir vyskupų skyrimo, priklauso nuo suinteresuotųjų asmenų įsipareigojimo ir sąžiningumo“, – sakė jis.

Ar ši byla padės mums visiems labiau suvokti savo priimtų ar nepriimtų sprendimų svorį bei pasekmes? Norėčiau tikėti, kad artimiausiu metu apie tai kalbėsime parapijų grupėse, bažnytinėse organizacijose ir bendruomenėse, seminarijose ir katalikų fakultetuose. Kad per pamokslus kunigai ugdys pasauliečių sąžinės budrumą ir drąsą eiti prie srovę – tai yra drumsti tą nelemtą „šventą ramybę“.

Norėčiau tikėtis, kad kiekvienas ištirsime savo sąžinę ir prašysime Dievo atleidimo už kiekvieną kartą, kai užmerkėme akis, užsidengėme ausis ne vien prieš lytinį, bet ir psichologinį smurtą bet kokioje Bažnyčios ar visuomenės struktūroje. Norėčiau tikėtis, kad bent jau katalikų bendruomenėje kiekvienas skundas bus išgirstas ir įvertintas, o ne iškart nurašomas, nes liečia gal kažkam naudingą, tad nepajudinamą asmenį.

Keletas svarbių detalių

Ataskaitoje atskleidžiama, kad ne vien dvasininkai, bet ir valstybinės institucijos žinojo apie Theodore‘o Edgaro McCarricko, anuomet dar tik kunigo, nusikaltimus. 1992 ir 1993 m. anoniminiai laiškai buvo siunčiami Nunciatūrai JAV, JAV Vyskupų konferencijai ir įvairiems kardinolams. Pats McCarrickas persiųsdavo šiuos laiškus savo draugams FBI (JAV žvalgyba), norėdamas išsiaiškinti laiško siuntėją. Egzistuoja prokurorui siųstas vieno leitenanto adresuotas kaltinamasis memorandumas, tačiau jokių veiksmų, kaip būtų galima tikėtis, imtasi nebuvo.

Kaip žinoma, buvęs kardinolas turėjo labai įtakingų draugų, pažinojo aukščiausio rango asmenybių ir pats buvo įtakingas. Tai dar vienas motyvas, kodėl nebuvo lengva jį liesti, neturint svarių įrodymų.

Vokietis kun. Hansas Zollneris, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys ir Romos Grigaliaus universiteto Vaikų apsaugos centro vadovas, interviu Crux užsiminė apie valstybinį korupcijos tinklą, kuris taip pat saugojo Th. McCarricką nuo kokių nors teisinių pasekmių.

Beje, šios ataskaitos tikriausiai neturėtume, jeigu ne precedento neturinti arkivyskupo Carlo Maria Vigano provokacija. Buvęs nuncijus JAV, 2018 m. Pranciškui lankantis Airijoje, viešai apkaltino popiežių McCarricko nusikaltimų dangstymu, reikalaudamas atsistatydinti.

Kaip žinoma, ataskaita atskleidžia ir paties Vigano toli gražu nemenką aplaidumą McCarricko byloje. Įdomu, kad prieš porą metų arkivyskupas tapo karštu prezidento Donaldo Trumpo šalininku. Tai liudija ir viešai publikuotas Vigano laiškas prezidentui, kuriame šis „šviesos vaikas“ yra drąsinamas nepalūžti kovoje su „tamsos vaikais“, kurių, beje, netrūksta net Bažnyčioje.

Smurtą patyrusieji išjudino procesą.

Ataskaitos nebūtų ir be aukų liudijimo. Smurtą patyrusių asmenų drąsos ir ryžto kalbėti, nepaisant sunkiai pakeliamos emocinės naštos. Nepaisant to, kad daugybę metų jais niekas netikėjo. „Kad ir kaip sunku tai suvirškinti, kad ir kaip baisu tai skaityti, [ataskaita] yra ženklas, kad smurtą patyrusieji išjudino procesą, kuris galiausiai paskatino publikuoti šią ataskaitą, tikintis, kad panašių tyrimų bus ir daugiau“, – teigia kun. H. Zollneris.

Tenka pripažinti, kad klerikalinės kultūros terpėje, apie kurią pastaruosius metus tiek daug girdėjome, labiau pasitikima dvasininkais nei pasauliečiais. Vyskupų nuomonės ir intuicija vertinama kur kas labiau nei pasauliečių ar eilinio kunigo. Anot Johno L. Alleno jaunesniojo, „vieno vyskupo teigiamas vertinimas nusveria šimto pasauliečių ar dešimties kunigų įspėjimą, kad kažkas negero vyksta“. Būtų lengviau, jei galėtume viską paaiškinti keleto piktavalių asmenų pinklėmis, tačiau akivaizdu, kad visa kultūra, „kuria sumaniai pasinaudojo žavus ir resursų nestokojantis prelatas, laidavo, jog šiaip jau padorūs žmonės nekreipė dėmesio į aiškius pavojaus signalus“.

Sukurti naują santykių kultūrą, be abejo, užtruks. Bet kuriuo atveju didžiausias darbas – įveikti vidinį konformistą ir mokytis prisiimti atsakomybę, tai yra tapti suaugusiaisiais Bažnyčioje.