Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kokių pokyčių reikia lietuvių kalbos politikai

Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Naujoji kalbos politika turi stiprinti lietuvių kalbos ir šiuolaikinio sparčiai kintančio pasaulio ryšį. Šiuolaikinis pasaulis, o tai reiškia ir Lietuva stovi ant ketvirtosios pramonės revoliucijos slenksčio. Lietuvių kalbai tai turi lemiamą, iš esmės išlikimo reikšmę.

Kalbos vaidmuo pasaulyje pasikeitė ir eksponentiškai stiprėja. Pasaulyje prasidėjo kalbos technologijų bumas, susietas su dirbtinio intelekto kūrimu ir dirbtinio intelekto praktinėmis aplikacijomis, jų integracija į duomenų analitiką ir valdymą, su kibersaugumu ir informacijos karais, su šiuolaikinių komptetencijų įgijimu visose srityse nuo madų iki inovacijų vadybos, su 4.0 daiktų internetu, su giliuoju mokymusi, neurotinklais ir t. t. 

Šie pasaulio pokyčiai yra kalbiniai pokyčiai, nes pasaulis, kuriame gyvename, yra arba skaitmeninis (internetinis menas, kriptovaliutos etc.), arba fizinis pasaulis, kuris yra beveik visas skaitmenizuotas (įvairios platformos, didieji duomenys, medijų turinys), arba biologinis pasaulis, kuris taip pat sparčiai skaitmenizuojamas (fiziologinius žmogaus parametrus fiksuojantys prietaisai, kaupiantys duomenis internete). Su daiktų interneto1 atėjimu fizinės tikrovės, neturinčios skaitmeninio atitikmens, apskritai nebeliks. 

Lietuvoje skaitmeninė tikrovė yra lietuviška, t. y. jos raiška didžiąja dalimi yra lietuvių kalba. Vadinasi, tam, kad ją valdytume internete, galėtume kurti inovacijas, ugdyti kūrybinį potencialą, konkuruoti globalioje ekonominėje ir socialinėje rinkoje, daryti savo kultūros ekspansiją į globalią erdvę, reikia: a) supratimo, kad kalba kuria pridėtinę vertę; b) supratimo, kad kalba yra labai galingas įrankis, galintis keisti žmogų ir jį supantį pasaulį. 

Paprasčiausias kalbos kuriamos pridėtinės vertės pavyzdys, kuris, nors mus erzina, bet veikia, yra prie kompiuterio paplepėti apie langus, o po minutės gauti langų reklamas į savo feisbuko paskyrą. Sakysite, čia tik reklama. Ne. Tai ir vertybių, ir kultūros, ir globalumo ekspansija. Ar ne valstybės politikos uždavinys analogiškai vykdyti savos kultūros plėtrą ir sklaidą pasaulyje? Man patiktų, kad garsiai pasidžiaugęs Vilniaus verbomis Lietuvoje besilankantis užsienietis savo feisbuko paskyros reklamos skiltyje pamatytų kvietimą į etnografinį muziejų ir Vilniaus turizmo centro filmuką apie Vilnijos išskirtinumą bei kvietimą į lietuviškų valgių restoraną. Taip savo kultūrą ir paslaugas skleis tos valstybės, kurios investuos į nacionalines semantines infrastruktūras. Kad lietuvių kalbos kuriama pridėtinė vertė būtų efektyviai panaudojama, Lietuvai, taip pat, kaip transporto arba energetikos infrastruktūros, reikia lingvistinės infrastruktūros, kurioje susiejus semantiniais ryšiais skaitmeninę ir įskaitmenintą ekonomiką, fiziologinius ir psichologinius žmogaus poreikius, kultūrą, verslą, mokslą, gyvenimo būdą, viešąjį administravimą, naudojant lingvistines technologijas kartu su šiuolaikinių metodų rinkiniais (giliuoju mokymusi, neuronų tinklais, dirbtiniu intelektu, šnekos atpažinimo ir sinetezavimo procesais), tikrovės valdymas, analizė ir inovacijos pakils į naują lygį ir tik tada sėkmingai konkuruos globalioje socialinėje ir ekonominėje rinkoje.

 Ar Lietuvos konkurencingumas yra kalbos politikos dalis? Atsakymas – taip, nes esminė šiuolaikinio konkurencingumo prielaida ir sėkmė priklauso nuo technologijų, susietų su semantika, šnekos atpažinimu ir sinteze, kalbos vizualizavimu ir t. t. Jei nenorime, kad vyktų jau prasidėję procesai tokią infrastruktūrą perkelti į anglų kalbą, prarandant konkurencinį pranašumą kurti išskirtines idėjas ir į ateitį orientuotomis priemonėmis skleisti lietuviškumą globaliame pasaulyje, remiantis į lietuvių kalbos semantikos atspindima unikalia istorija ir kultūra, reikia semantinės infrastruktūros sukūrimą paversti kalbos politikos strateginiu ilgalaikiu uždaviniu ir į tai investuoti. 

Netolimoje ateityje su virtualia realybe bendrausime balsu. Ar norime lietuvių kalbos šioje terpėje? Nepasiruošus teks bendrauti anglų kalba, todėl išskirčiau ypatingą strateginį dėmesį ir daiktų interneto šnekos technologijomis, jei norime po maždaug dešimties metų, o gal ir greičiau, su savo gartraukiu kalbėtis lietuviškai. Juk su gartraukiu kalbėsime. Aš vienareikšmiškai nenoriu anglakalbio gartraukio. 

Skamba neįtikėtinai, tačiau iki šiol neturime pakankamų nacionalinių bazinių išteklių tam, kad galėtume išspręsti tokio lygio uždavinius. Pasaulis kuria semantines technologijas, kaip efektyviai valdyti viską, kas skaitmenizuota – nuo medijų iki didžiųjų duomenų. Apdorojami milžiniški kiekiai kalbienos. Pavyzdžiui, JAV kompanija, vertinanti COVID-19 sukeltos panikos lygį, kiekvieną dieną automatiškai vertino milijoninius kiekius tviterio įrašų. Dirbtinis intelektas mokomas kaupti, analizuoti ir sintetinti informaciją, gaunamą iš realaus žmogaus realiu laiku, pavyzdžiui, atsakymų į botų klausimus pavidalu. Algoritmų, kaip dirbti su semantine informacija, pasaulyje yra sukurta labai daug. 

Klausimas kitas – kaip juos adaptuoti lietuvių kalbai, kuri yra sudėtinga dėl daugiareikšmiškumo, homoniminių gramatinių formų, laisvos žodžių tvarkos sakinyje ir pan. Reikia specialiai parengtų, geros kokybės struktūruotų kalbos išteklių ir priemonių pasiimti reikalingos kalbienos konkretiems uždaviniams spręsti. Tai, kas iki dabar Lietuvoje sukurta, yra kad ir labai geros kokybės, bet fragmentuota, segmentuota, skirta kitiems tikslams. Kalbos politikos uždavinys turėtų būti intelektinio potencialo sutelkimas tam, kad būtų ne tik operatyviai plėtojama lietuviškos semantinės infrastruktūros ekosistema, ne tik vystomas lietuvių kalbos žodžių tinklas, bet nuolat fiksuojami jo pokyčiai, ir jais remiantis, indikuojama ne tik kalbos, bet visuomenės, ekonomikos, politikos ir kt. dinamika. Svarbu ir modifikuoti tradicinį VLKK uždavinį – naujažodžių priežiūrą. Šis uždavinys turi būti performuluotas kaip uždavinys sąvokiniu lygiu neatsilikti nuo sparčių pasaulio pokyčių. Turime suprasti, kad nuo dabar kalbos pokyčiai tokie greiti ir stiprūs, kad juos galime (ir reikia) tik valdyti, bet stabdyti jų nebeįmanoma. 

Kalbos kaip galingo įrankio samprata kalbos politikoje turi būti susieta su iki šiol nepakankamai įvertinta naujųjų medijų įtaka visiems šiuolaikinio gyvenimo procesams. Naujųjų medijų aplinkoje skaitmeninėje epochoje jų kuriami naratyvai yra tokie paveikūs, kad nepalyginamai greičiau nei analoginėje epochoje paskatina realias veiklas. Pasaulis pripažįsta, kad genderis buvo kalbos konstruktas, o dabar tai jėga, Lietuvoje skaldanti visuomenę. Ir neapykantos kalba buvo visada, tai kodėl dabar ji sukelia tokias nevienareišmiškai vertinamas reakcijas? Kalba sukuria stipriai veikiančias jėgas, kalba gali jas neutralizuoti, bet tam pirmiausia reikia naratyvo „kalba yra naudinga“. 

Šiuo metu turime dominuojančius kalbos naratyvus „kalba yra didžiausia vertybė ir tapatybės pagrindas“ ir „kalba turi būti nereglamentuojama, laisva, norminė kalba yra atgyvena“. Kalbos vertingumo naratyvas neskatina veiksmų, tik akumuoliuoja būsenas „didžiuotis kalba“, „piktintis norminama kalba“. Kur tai veda? Niekur. Kai kalbos ir šiuolaikinio pasaulio santykis nėra geras, neturime kalbos naudingumo vertybinės nuostatos, kalbos naudingumo naratyvo, o tai turi praktinių pasekmių. 

Nenaudojame kalbos kaip galingo analitinio įrankio ir stipriai veikiančios implikacijų priemonės, kuri gali veikti iš esmės visose gyvenimo srityse. Mokyklose vis daugiau plinta nuostata, kad lietuvių kalba „nereikalinga“. Sąvokiniai lietuvių kalbos raumenys silpnėja nenusistačius aiškios pozicijos mokslo terminijos atžvilgiu. Keisti šiuos reiškinius – kalbos politikos uždavinys.  Praktiniu lygiu tai reiškia valstybės skatinimą kurti efektyvius skaitmeninius kalbos analitika pagrįstus įrankius, keisti kalbos mokymo metodologijas, mokyti visuomenės sveikatai arba saugumui nepalankių naratyvų atpažinimo ir korekcijos būdų, apibrėžti mokslo kalbos politiką visiškai aiškiai suprantant, kad straipsniai turi būti rašomi anglų kalba, o sąvokynas plėtojamas lietuvių kalba. Plačiąja prasme mokyti visuomenę iš naujo … kalbėti. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kalbos samprata ir veikimas skaitmeninėje terpėje, naujųjų medijų aplinkoje pasikeitė, o kalbos mokymas liko toks pats kaip ir prieš šimtą metų. Į mokyklines programas dar beveik neatėjo tokie kasdieniai reiškiniai kaip kalbos vizualizavimas, internetinės kalbos specifika, nauji kalbos organizavimo žanrai ir pan. Bet didesnė bėda, kad mokykloje neformuojamas lingvistinis mąstymas, nemokoma kalbos kodų kaitos, kalbos tikslingumas nėra sistemingai siejamas su demokratinėmis vertybėmis. Vaikus reikia mokyti matyti kalbos ir pasaulio ryšius ir matyti kalbą kaip kūrybinių idėjų šaltinį. Mokykloje susiejus paveikią kalbą su asmenybės laisve ir demokratija, jos kaip tapatybės pagrindo samprata susiformuos natūraliai ir nebus devalvuota, kaip dabar kartais nutinka pernelyg dažnai tai kartojant. Pasaulyje kalbos didaktikoje atsirado nauja sąvoka – mokoma ne kalbos, bet kalbos menų (Language Arts). Pas mus ši sąvoka bent man kol kas negirdėta. Sukalibruoti pasaulio ir kalbos pokyčius su kalbos mokymu mokykloje bendras kalbos politikos ir švietimo uždavinys.  

Mokslo pasaulyje atsirado naujas labai sparčiai besivystantis tarpdalykinis tyrimų laukas, vadinamas kalbos mokslai (Language Sciences), Lietuvoje šios krypties tėra užuomazgos. Todėl būtina rengti naujo tipo kalbos specialistus, nes be išugdyto potencialo visi iki šiol mano paminėti kalbos politikos uždaviniai būdų beprasmiai. 

Pabaigai reikia pasakyti, kad kalbos politiką ir strategiją suprantu plačiąja prasme, kaip mūsų visų, šnekančių lietuviškai, – verslininkų, mokslininkų, mokytojų, politikų, valdininkų – įsipareigojimą lietuvių kalbai ir Lietuvos valstybei, o ne kaip siaurą su kalba susijusios teisėkūros segmentą ir kasdieninę VLKK veiklą prižiūrint valstybinės lietuvių kalbos ir terminijos vartojimą. 

Daiktų internetas – tai technologija, kai realūs mus supantys daiktai yra debesijoje sujungti į virtualią sistemą, plėtojamą dirbtinio intelekto technologijomis, tarpusavyje sąveikaujančią ir tolygiai be žmogaus įsikišimo pildančią kintančius žmogaus poreikius (populiarus pavyzdys – šaldytuvas pats užsakys maisto, kurį parinks, pavyzdžiui, pagal asmeninio laikrodžio stebimus sveikatos parametrus). Daiktų internetą valdysime balsu, todėl labai svarbu, kokią kalbą pasirinksime.

Šis tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komiteto diskusijoje.