Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 12

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kokių vaisių subrandino prieš 100 metų vykusi lietuvių mokslininkų diskusija?

Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, kurioje vykdavo LKMA moksliniai renginiai ir suvažiavimai. Kauno kunigų seminarijos nuotrauka

Sukanka 100 metų, kai 1922-ųjų rugpjūčio 12 dieną Kauno miesto ir apskrities institucijoje buvo registruoti įkurtos Lietuvių katalikų mokslo akademijos įstatai. Tai įvyko po 14 metų nuo pirminės katalikų organizacijos steigimo 1908-aisiais minties, po karštų diskusijų, didelio parengiamojo darbo.

A. Dambrausko-Jakšto įsteigtas ir redaguotas „Draugijos“ literatūros, mokslo ir politikos žurnalas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

„Susidūrimas su mokslo milžinais uždegs mūsų energiją“

„…Reikia pripažinti, kad pastarieji laikai liudija, jog akivaizdžiai gausėja Kristaus Kryžiaus priešų, kurie naujomis ir apgaulingomis gudrybėmis stengiasi sunaikinti gyvybinę Bažnyčios jėgą ir, kiek tai įmanoma, visiškai sugriauti pačią Kristaus Karalystę. Todėl Mes negalime ilgiau tylėti…“, – sakoma 1907 m. rugsėjo 8 d. Pijaus X išleistoje enciklikoje „Pascendi domini gregis“ („Apie modernistų doktrinas“).

Pijus X, kurio 1907 m. enciklika „Pascendi domini gregis“ („Apie modernistų doktrinas“) sukėlė poreikį steigti Tarptautinį katalikų mokslininkų susivienijimą ir atskiras tautų katalikų mokslininkų draugijas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka.

Lietuvoje šiuo klausimu „Draugijos“ žurnalo puslapiuose pirmasis prabilo Kunigų seminarijos profesorius, Šventojo Rašto vertėjas kun. Juozapas Skvireckas. Straipsniu „Filosofiniai modernizmo pagrindai“ svarų žodį tarė ištikimas šio žurnalo bendradarbis Liuveno ir Romos universitetuose dvigubą filosofijos ir teologijos daktaratą apgynęs kun. Simonas Šultė.

Pats Šv. Kazimiero draugijos vadovas, literatūros, mokslo ir politikos leidinio vyr. redaktorius kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas straipsnyje „Šis tas apie modernizmą užrubežy ir pas mus“ pastebėjo, jog Lietuvoje galima rasti tik modernizmo atspalvį, ir tai atsitikę greičiausiai todėl, kad čia nebuvo su modernistų literatūra gerai susipažinusiųjų: „Be to, ir tie patys negalėjo tinkamai ginti modernistų reikalų, kadangi tuo pat laiku jie perdėm buvo užimti darvinizmo bei haeckelizmo platinimu, iš kurių jie bus tikėjęsi daugiau apčiuopiamos naudos, kaip iš tokio abstraktaus ginčo.“

Friburgo katalikiškajame universitete studijavęs Peterburgo dvasinės akademijos apolegetikos profesorius dr. kun. Pranciškus Būčys MIC ypatingą dėmesį atkreipė į Pijaus X enciklikos pabaigoje pareikštą mintį: „… Mūsų noras panaudoti visas jėgas įkurti specialiam Institutui, kuriame bendromis pastangomis tų katalikų, kurie ypač pasižymi savo erudicija, galės būti skatinama mokslo ir visų kitų pažinimo sričių pažanga, vadovaujant ir mokant katalikiškai tiesai.“

Šv. Rašto vertėjas, prof. vysk. J. Skvireckas, pirmasis (1922–1926) LKMA pirmininkas. LKMA nuotrauka

Tuo metu Romoje buvo įsteigta Tarptautinė katalikų mokslininkų sąjunga, kurios pirmuoju pirmininku buvo paskirtas pasaulinio garso istorikas austras dr. Liudvikas Pastoras. Kiekviena tauta šioje sąjungoje galėjo dalyvauti, bet prieš tai turėjo įkurti savas tautines mokslo draugijas, kokias jau turėjo vokiečiai, austrai, šveicarai, olandai. Tuo tarpu prancūzai, belgai, lenkai, čekai, vengrai, kaip ir lietuviai, savų katalikų mokslo draugijų dar neturėjo. Todėl kun. P. Būčys,1908 m. pirmasis iškėlęs mintį lietuviams katalikams mokslininkams burtis, „Draugijoje“ publikuotame straipsnyje „Tarptautinis Katalikų Mokslui aukštyn kelti susivienijimas ir Lietuva“ išdėstė savo požiūrį apie esamas galimybes.

Pirmiausia jis atmetė galimybę „dėtis prie lenkų tautinės organizacijos ir per ją priklausyti tarptautiniam katalikų mokslininkų susivienijimui“, nes tuo pasinaudotų „stipresni ir turtingesni kaimynai, o vargšė Lietuvos kultūra, atidavusi svetimiesiems savo jėgas, stovės kaip stovėjusi žema, „silpna ir varginga“. Lenkai gali įsibrauti į šį reikalą, „jeigu nebus grynai lietuviško tų dviejų idealų (katalikybės ir mokslo) įkūnijimo; vikrūs lenkai pritrauks ne vieną dešimtį lietuvių prie savęs, juk žinomas mūsų nuolaidumas, be to, seniai tarnaujame svetimiesiems savo darbu ir turtu“.

Prof., kun. P. Būčys MIC (vėliau vyskupas ). LKMA kūrimo iniciatorius, KTU muziejaus nuotrauka

Neprotinga, pagal P. Būčį, „prisirašinėti kiekvienam atskirai“, nes „tokių narių metiniai ir vienkartiniai mokesčiai eis vien tarptautiniams tikslams. O mums reikia ne tiek kitas stipresnes tautas šelpti, kiek iš jų naudos gauti. Pinigų mes nesitikime ir nenorime, bet stipri tarptautinė organizacija sėkmingai gali mums padėti apgalėti kliūtis, trukdančias mokslą mūsų šalyje.“ Tarptautinis mokslų forumas, kun. P. Būčio akimis, turėjo būti naudingas pirmiausia Lietuvai:

„… Artimas susidūrimas su mokslo milžinais uždegs mūsų energiją, o jų pavyzdys parodys mums kelią į jų pasiektą tikslą.“ Kaip „LKMA suvažiavimo darbuose (V) rašė. kun. Stasys Yla, P. Būčys buvo pagautas jaunatviško impulso veikti skubiai, nes „šįmet darbo nepradėjęs, kitą metą gal jau nebegalėsi“; pagaliau „Lietuva jauna, kiekvieni metai brangūs“.

Tų metų (1908) gegužės mėnesį, pagerbiant Pijaus X 50 m. kunigystės jubiliejų, į Romą ruošėsi vykti pirmoji didelė maldininkų lietuvių grupė. Ir kun. P. Būčys tikėjosi, kad lietuvių atstovai, apsilankę Tarptautinės katalikų mokslininkų sąjungos centriniame biure, galės išsiaiškinti „savo tautinės sekcijos steigimo reikalus ir jau vasarą šis skyrius galės būti formaliai įteisintas“. Todėl suinteresuotiems asmenims siūlė „Draugijos“ redakcijon siųsti savo išdėstytą požiūrį. Šiam planui pritarė ir žurnalo vyr. redaktorius kun. A. Dambrauskas-Adomas Jakštas, nes Romai parengtam raštui buvo pridėtas jo rekomendacinis prierašas: „Atkreipti ypatingą dėmesį dėl didelio jo svarbumo.“

„Vienyti dvasios darbininkus, o ne kontroliuoti jų įsitikinimus“

Kodėl apie Kaune leidžiamo literatūros, mokslo ir politikos „Draugijos“ žurnalo redakciją, anot kun. P. Būčio, „susispietė daugiausiai moksliškų spėkų“? Ir kodėl leidėjas ir vyr. redaktorius A. Dambrauskas-Jakštas „mojosi padaryti ištisą rašytinį universitetą“? Atsakant į šį klausimą, reikėtų priminti, jog, Rusijoje įsiviešpatavus materialistinėms srovėms, lietuviai katalikai nuo XIX a. pabaigos daugiausia ėmė vykti į Šveicarijos Friburgo katalikiškąjį universitetą ir, kaip rašė dr. Juozas Eretas, „užbėgo Rusijos moksliniam tempui už akių. Tokiu būdu „friburgiečiai“ gausiau kaip kas kitas stojo į kovą su iš Rusijos Lietuvon besiskverbiančiu materializmu, pozityvizmu, evoliucionizmu ir panašiomis vienašališkomis mokslo srovėmis.“

Prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas, antrasis (1926–1938) LKMA pirmininkas. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Grįžę Lietuvon įvairių sričių mokslų daktarai savo pažiūras ir idėjas reiškė vieninteliame to meto aukšto intelektualinio lygio leidinyje. Juolab pats „Draugijos“ vadovas kun. Dambrauskas-Jakštas, anot P. Būčio, gerai pažindamas „dvasios platumas“, būdamas ir teologas, ir matematikas, ir sociologas, ir kalbininkas, ir poetas, prie savęs traukė sugrįžusius mokslininkus, juos skatino, rėmė, ne vienu atveju, gerai patardamas, ir kelią parodė.

Nenuostabu, jog XX a. pirmoje pusėje Kaunas tapo žymiu lietuvių kultūros centru. Kai 1907 m. balandžio 7 d. Vilniuje dr. Jono Basanavičiaus pastangomis buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija, kultūrinis lietuvių judrumas ėmė gyvėti ir šakotis įvairiomis formomis bei linkmėmis. Ir Kaune, ir Vilniuje aktyviai besireiškiančius kultūros lyderius gerai pažinojęs kan. Juozas Tumas-Vaižgantas yra pareiškęs tokią nuomonę:

„Gerbėme gi Joną Basanavičių keliais atvejais, vis tokia pat, gal net didėjančia, meile; vis mes nestigome nei medžiagos pasidžiaugti, nei gražių žodžių tam pareikšti. Jei būtų galima pramanyti tokios ypatingos svarstyklės pilietiniams nuopelnams sverti, tai, mano išmanymu, ant dviejų lėkščių sukrauti visokeriopi Basanavičiaus ir Dambrausko nuopelnai dažnai svyruotų. Kun. Dambrauską ir jo rolę lietuvių kultūros istorijoje aš leidžiu lygiomis su Basanavičium; tai mažiausia. O kartais Dambrauskas būdavo net gyvesnis mūsų visuomenės nervas.“

Aštraus skambesio 1908 m. „Draugijoje“ publikuotame straipsnyje „Tarptautinis katalikų mokslui aukštyn kelti susivienijimas ir Lietuva“ kun. Pranciškus Būčys pareiškė, jog apie Lietuvių mokslo draugiją jam „sunku ramiai rašyti“. Mat Draugija pradėjusi darbą ne iš to galo. Užuot telkusi savus žmones ir davusi jiems darbo, ji tik dalinanti garbės diplomus užsienio garsenybėms; vartojanti „ niekuo neparemtą mokslų klasifikaciją“; per daug sutapusi su vienu asmeniu: „iš šalies žiūrint atrodo, jog LM Draugija tik priedas prie dr. Basanavičiaus“.

Jau kitame gegužės mėnesio „Draugijos“ numeryje į P. Būčio priekaištus pateikiamas Draugijos komiteto atsakymas, pripažįstant, kad yra „šiokių tokių silpnumų, bet reikia atsiminti, jog ji įsikūrė nerimo metu, kada mokslo ir kultūros dalykai beveik visiškai nerūpėjo visuomenei, kada jos akys buvo atkreiptos į gyvenimo ir politikos atmainas“. Mokslų klasifikacija buvusi priimta, kaip ją pateikęs dr. J. Basanavičius, nes „niekas kitos neparuošė ir nepristatė“. Draugija tačiau neužsipelniusi, kad ją kas nors „be atodairų kaip ir boikotuotų“. Ar dėl to esą reikia ieškoti svetimų organizacijų, kad savos tebėra silpnos? „Lig šiol buvome visi tos nuomonės, kad silpnosios mūsų draugijos, iškilus jų ydoms aikštėn, turi būti taisomos ir stiprinamos, bet ne apleidžiamos.“

Lietuvių katalikų mokslo akademijos įstatai, LKMA nuotrauka

Ir vėl, kaip šia diskusija susidomėję skaitytojai tikėjosi, „Draugijoje“ P. Būčys, siūlydamas vilniškiams „platesnius pagrindus bei geresnę tvarką“, pareiškia: „Draugija turėtų aiškiai žinoti savo uždavinį – vienyti dvasios darbininkus, o ne kontroliuoti jų įsitikinimus.“ Ji negali „remtis pozityvizmo hipoteze ir jos vardu skelbti, kad teologija tai ne mokslas. Taip pat katalikai teologai, kaip draugijos nariai, negali cenzūruoti protestanto racionalisto. Monistas ir dualistas filosofai, evoliucionistas ir konstantistas gamtininkai lygiai turi teisės pasilaikyti savo nuomones draugijoje“.

Šalia pasaulėžiūrinės laisvės, kuri patikrintų visų kūrybinių jėgų sutelkimą, P. Būčys dar siūlė visuomeninę talką. Pagal jį: „Mums tenka rinktis tą mokslo draugijų tipą, išryškėjusį jau 19 amžiuje, ir kuriame sueina dvejopi žmonės: dirbą mokslui ir parūpiną išteklių tam darbui… Suvedus juos į vieną kelią, abiem būtų geriau: mokslas taptų visuomeniškesnis, o visuomenė moksliškesnė.“

P. Būčys kreipėsi į „visą lietuvių inteligentų visuomenę“, kviesdamas dėl šių siūlymų viešai laikraščiuose pasisakyti. Pačiai Lietuvių mokslo draugijai jis pateikė tokią sąlygą: „Jeigu apsiima tokia būti, aš apsiimu kitos mokslo draugijos Lietuvoje nekurti.“ Kitą kartą vėl priminė: „Jei L. M. draugija tikrai būtų naudinga Lietuvai, tada mums nereikėtų rūpintis įkūrimu antros tokios draugijos.“ Inteligentų visuomenė, atrodo, buvo pervertinta; ji neatsiliepė į iškeltus siūlymus…

Prof. S. Šalkauskis, 1922 m. įsteigtos LKMA vicepirmininkas. LKMA nuotrauka

Taip Katalikų mokslo draugija 1908 m. liko neįkurta, tačiau išryškėjo mintis, jog, kultūriškai bręstant, reikės ne vienos panašios mokslo institucijos. Su ta mintimi bandė susitaikyti ir LM draugijos komitetas: „Niekas gi nekliūva išalkusiam mokslo priderėt, kurion jam patinka mokslo draugijon arba vienu žygiu net į kelias mokslo draugijas, jei tik išsigali.“

Laimėjo „prašmatnieji“ mokslo vyrai

XX a. pirmajame dešimtmetyje katalikų dvasininkų iniciatyva Kaune įkurta „Saulės“, Marijampolėje „Žiburio“„ Vilniuje „Ryto“ švietimo draugijos sudarė branduolį, kuriant bendrą Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos projektą. Nors buvo steigiamos progimnazijos, gimnazijos, specialiosios amatų mokyklos, tačiau savosios katalikų aukštojo mokslo institucijos dar nebuvo. Prabėgus 14 metų vėl atgijo Lietuvių katalikų mokslo draugijos steigimo reikalas. Tiesa, visuomenėje vis dar buvo populiari mintis, kad nedera galvoti apie naują mokslo draugiją, kol Vilniuje tebėra Lietuvių mokslo draugija.

Bene pirmasis tai pabrėžęs kun. J. Tumas-Vaižgantas vis dėlto pripažino: „Svarbiausia, kad užsibrėžusi visuotinumą, Draugija pradėjo gyventi labai siaurai. Tą faktinį, ne idėjinį, siaurumą pastebėjo prašmatnieji mūsų mokslo vyrai.“ Tarp „prašmatniųjų“ pirmuoju smuiku, be abejo, grojo „Draugijos“ vyr. redaktorius prel. A. Dambrauskas-Jakštas, teigęs: „Įsteigta dar prie rusų, Draugija turėjo savo veikimą taikinti senojo režimo sąlygoms. Šioms dabar žymiai pakitėjus, kai kurioms net visai dingus, ir mūsų gyvenimui platesnėn vagon įėjus, Liet. Mokslo draugija kai ko jau nebeužgriebia, kai ko nebeima domėn, ne vieną svarbią mokslo sritį palieka už savo apysiaurių ribų.“

Todėl jis atkakliai grindė reikalą turėti kitą mokslo draugiją, kuri praplėstų mokslinius akiračius ir juos pritaikytų naujiems laiko bei sąlygų reikalavimais. Pagaliau esąs metas lietuviams turėti nebe vieną ir ne dvi tokias draugijas: „Visuotinojo mokslo sritis taip yra plati, kad joje be vargo galės išsitekti ne dvi, bet kad ir dvidešimt panašių mokslo įstaigų.“

Kun. dr. M. Reinys (vėliau vyskupas), 1922 m. LKMA įsteigtos sekretorius. LKMA nuotrauka

Aplinkybės tuo metu buvo jau buvo palankesnės. Po Pirmojo pasaulinio karo, ant senų griuvėsių statant naują gyvenimą, buvo juntamas Friburgo universiteto ir jo šveicariškos laisvos aplinkos poveikis. Vadovaujami „friburgiečių“, sustiprinti „liuveniečių“ ir iš Peterburgo dvasinės akademijos grįžusiųjų, katalikai ėmė organizuoti socialinį, politinį, organizacinį ir akademinį gyvenimą.

Žemaičių ganytojas Pranciškus Karevičius, artėjant vyskupijos 500 m. jubiliejui, girdėdavo daugelio kunigų pageidavimą įkurti katalikišką universitetą. „Man tas sumanymas atrodė per drąsus, bet aš mačiau didelio reikalo, kad būtų Lietuvoje aukštoji bažnytinio mokslo įstaiga, – atsiminimuose rašė vysk. P. Būčys. – Man rodėsi, kad jai įkurti užtektų tinkamų mokslinių jėgų. Taip aš ir pasakiau vysk. Karevičiui. Jis mane paskyrė teologijos fakulteto ir bažnytinio mokslo reikalų sekretoriumi.“

Katalikų universiteto atsisakyta, nes 1922 m. vasario 16 dieną atidarytame Lietuvos universitete buvo įsteigtas Teologijos-Filosofijos fakultetas, kurio akademinį branduolį sudarė Kauno kunigų seminarijos profesoriai, studijavę ir Peterburgo dvasinėje akademijoje, ir Vakarų Europos katalikiškuose universitetuose.

„Lietuvos Universitetas, – rašė prel. A. Dambrauskas-Jakštas, – yra kur kas universalesnis, negu L M Draugija, kaip apimąs beveik visus mokslus, neišskiriant nė filosofijos ir teologijos… Tačiau savo esme Universitetas nėra mokslo kūrimo įstaiga. Jo artimiausias tikslas – yra teikimas mokslo pasiektųjų rezultatų saviems klausytojams, taigi, mokinimas, kaip ir gimnazijose, tik aukštesnis. Universiteto profesoriai, kurie bus mokslo kūrėjai, galės pasireikšti tokiuose židiniuose, kaip Lietuvių katalikų mokslo akademija.“

Prof. J. Dovydaitis, 1922 m. įsteigtos LKMA vicepirmininkas, LKMA nuotrauka

Prabėgus pusmečiui nuo Lietuvos universiteto įkūrimo, 1922 m. rugpjūčio 12 dieną Kauno miesto ir apskrities įstaigoje buvo registruoti Lietuvių katalikų mokslo akademijos įstatai, nurodant pagrindinius organizacijos uždavinius: sujungti katalikus mokslininkus ir sudaryti palankesnes sąlygas jų darbui; ruošti mokslininkų prieauglį; kelti tautoje mokslinį lygį bei krikščioniškąją kultūrą; steigti bibliotekas ir kitas mokslo institucijas; rengti kursus bei paskaitas; leisti metraštį, knygas ir kitus leidinius; turėti atskirą specialų fondą ir įsigyti kilnojamojo bei nekilnojamojo turto. Finansinį pagrindą sudarė LKMA perleista Amerikos lietuvių katalikų federacijos Katalikų universiteto steigimui surinkta 42 tūkst. 500 dolerių suma.

Kai kurie to meto inteligentai, tarp jų „Lietuviškąją enciklopediją“ redagavęs Vaclovas Biržiška šią Akademiją pavadino konfesine. Kas gi buvo iš tikrųjų, ar konfesinis interesas, ar principinis – pasaulėžiūrinis, pačiam mokslui esminis momentas? Vienas iš steigėjų ir pagrindinių ideologų prel. A. Dambrauskas-Adomas Jakštas aiškino, kad mokslo srityje, kaip ir kitose, tenka rinktis vieną iš dviejų – arba pripažįstama aukščiausioji priežastis, arba ji atmetama: „Ją atmetus, viskas netenka savitarpės jungties, virsta chaosu, apie kurį jau nieko tikra nebegalima pasakyti. Visos mokslo tiesos virsta miglotos, reliatyvios. Užuot kėlusios aukštyn žmogaus dvasią, ją tik temdo, nuodija. Ir pats mokslas lieka lyg kūnas – besielis, negyvas. Todėl ir pačią kultūrą, užuot kūręs, ima tik griauti ir naikinti, vesdamas žmoniją atgal į pirmykštę barbarybę… Tikras mokslas niekuomet neprieštarauja tikrajam tikėjimui, nei tikėjimas – mokslui, kad vienas ir antras duodas suvedami gražion sintezėn, nes juk vieno ir antro tiesos plaukia iš to pat absoliučios tiesos šaltinio Dievo, kurs dėliai to ir ne be reikalo yra vadinamas Scientiarum Deus – mokslų Dievas. Prie to giliausio įsitikinimo priėję, mes visi tapsim ir tikri mokslininkai ir tikri katalikai, tikros pilnutinės tiesos tarnai, gerbėjai ir mylėtojai…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.