2021 11 03

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Koks gražus yra slovėniškasis Triestas (II)

Triestas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Narodni dom – slovėnų Tautos namai Trieste

Slovėnų teatro vadovo Danijelio Malalano minėtas Narodni dom – tai viena svarbiausių temų, anksčiau ar vėliau keliamų visuose pokalbiuose su vietiniais slovėnais.

Kodėl šis klausimas yra toks svarbus?

Apie tai man pasakoja vietinė slovėnė, vietos dienraščio „Primorski dnevnik“ žurnalistė Poljanka Dolhar, vadovo po Triestą slovėnų kalba „Kako lep je Trst”  („Koks gražus yra Triestas“) autorė. Su ja susitinkame garsiojoje Ponterosso aikštėje, kur septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje veikė visoje Jugoslavijoje pagarsėjęs turgus. Apsipirkti čia atvykdavo žmonių ne tik iš netolimos Slovėnijos, bet net iš tokių tolimų Jugoslavijos kampelių kaip Ohridas ar Nišas.

Norint suprasti Narodni dom (liet. „Tautos namai“) svarbą Triesto slovėnams, reikia grįžti į laikus prieš Austrijos–Vengrijos monarchijos žlugimą, kai Triestas buvo trečiasis Austrijos miestas (drauge su Galicijos Lvovu) – po Vienos ir Prahos (ir ketvirtas visoje dualistinėje monarchijoje – įskaitant Budapeštą).

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Dėl ekonominės svarbos ir čia esančio uosto miestas buvo gana kosmopolitiškas. Čia gyveno įvairių tautybių atstovai – daugiausia italai ir slovėnai, bet taip pat gan daug vokiečių, čekų, slovakų, serbų, kroatų, graikų, žydų, nemažai anglų (taip pat škotų ir airių, tarp jų ir garsusis James’as Joyce’as). Slovėnai šiame mieste gyveno dar XIII amžiuje. XV amžiuje jie jau sudarė apie 30 % miesto gyventojų, o 1910 m. iš apytiksliai 220 000 miesto gyventojų apie 60 000 buvo slovėnai. Triestas tuomet tapo didžiausiu slovėnų miestu, nes, pavyzdžiui, Liublianoje tais laikais gyveno vos 40 000 gyventojų, iš kurių slovėnai nesudarė absoliučios daugumos.

XX a. pradžioje Triesto slovėnai vertėsi mažmenine prekyba, amatais ir transportu. Pirmiausia jie įsitvirtino miesto ekonominiame gyvenime steigdami kooperatyvus ir finansines įstaigas – ypač svarbus buvo Jadranska banka (Adrijos bankas) – taip pat ir ekonominės bei vartotojų asociacijos.

Laikui bėgant, slovėnai pajuto, kad atėjo metas jiems pasistatyti savo reprezentacinį pastatą miesto centre – vadinamąjį Narodni dom – kadangi jie jau buvo pakankamai ekonomiškai pajėgūs, politiškai ir kultūriškai aktyvūs, jau buvo galima kalbėti apie slovėnų buržuaziją Trieste. Daugiafunkciniai centrai – vadinamieji Tautos namai, atspindintys tuometinius socialinius, politinius ir ekonominius pokyčius, pradėjo kurtis XIX a. antroje pusėje, daugiausia Slovėnijoje ir kitur Habsburgų valdomoje Vidurio Europoje (pvz., Národní dům Prahos Vinohradų rajone). Dauguma jų buvo pastatai su sale ir scena, o didesniuose namuose taip pat veikė biblioteka ir kavinė.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

1900 m. Trieste buvo sumanytas ir patvirtintas slovėnų Narodni dom statybos projektas, paskelbta pinigų rinkimo akcija, o projekto rangovu tapo Vienos biuras „Fellner & Helmer“, pasitelkęs, jau gerai žinomą furlanų kilmės architektą Maxą Fabianį, kurio projektas ir buvo pasirinktas įgyvendinti.

Tautos namų statyba simbolizavo slovėnų ekonominę stiprybę ir kultūrinį pasipriešinimą asimiliacijos procesams. Tuo metu Triestui buvo būdinga tai, kad kiekviena etninė ar religinė bendruomenė, įsitvirtinusi miesto mozaikoje, norėjo pasistatyti savo reprezentacinį pastatą pačiame miesto centre. Taip Trieste buvo pastatytos serbų ir graikų stačiatikių bažnyčios, evangelikų bažnyčia, anglikonų bažnyčia ir sinagoga. Narodni dom pastatas iškilo tuo pačiu metu kaip ir pastaroji, slovėnams siekiant turėti pastatą, kuris būtų atsvara trims centrams, rodantiems, kad mieste vyrauja itališkas kultūrinis elementas: biržai, operos rūmams ir rotušei. Narodni dom pastatu norėta paliudyti, kad Triestas yra ne tik slovėnų, bet ir šio krašto slavų kultūrinis ir ekonominis centras. Trumpai tariant, pastatas buvo provokuojantis.

1904 m. Narodni dom – Tautos namai buvo iškilmingai atidaryti, juose, be minėto slovėnų teatro, buvo įsikūrę įvairių kultūros draugijų – ne tik slovėnų, bet ir, pvz., čekų, draudimo agentūrų, bankų, advokatų kontorų, laikraščių redakcijų biurai, taip pat viešbutis „Balkan“, restoranas ir kavinė.

Pastatas savo konstrukcija, įranga (elektriniai liftai) ir puošyba (vitražai ir stiklas, kuriuos sukūrė Kolomanas Mozeris) buvo vienas moderniausių to meto Europoje. 1905 m. rugsėjo 14 d. Fabianis, pristatydamas Narodni dom projektą savo kolegoms Vienoje perskaitė paskaitą, kurioje, be kita ko, pabrėžė: „Stengiausi integruoti pastatą į miesto audinį, taip pat pabrėžti jo pietietišką charakterį.“

Po Triesto prijungimo prie Italijos ir vėlesnio fašistų atėjimo į valdžią nacionalinė padėtis mieste darėsi vis labiau įtempta. Fašistus palaikančiųjų sluoksniuose beveik atvirai buvo kalbama apie būtinybę „pašalinti svetimą slaviškąjį elementą iš senovinio romėniškojo miesto Tergestrum kultūrinio ir ekonominio gyvenimo“.

1920 m. liepos 13 d. Narodni dom pastatas buvo padegtas.

Borisas Pahoras – gyvas epochos liudininkas

Šių įvykių liudininku tapo slovėnų rašytojas Borisas Pahoras (šiemet jis sulaukė savo 108-ojo gimtadienio!), aprašęs šį įvykį romane „Grmada v pristanu“ („Laužas uoste“):

„Virš gatvės via Commerciale nebesijautė vakaras. Virš stogų kabojo ugnies spindesys, tarsi saulė ištirptų ir išsilietų į tamsą. Opičinos tramvajus sustojo, Ralio miesto sodo medžiai nejudėjo raudoname švytėjime. Jie bėgo laikydamiesi už rankų, o virš jų ore skraidė kibirkštys iš Oberdano aikštės[…] Oberdano aikštė buvo pilna raudonoje pašvaistėje judančių ir rėkiančių žmonių. Aplink didžiulį namą šokinėjo ir šaukė vyrai juodais marškiniais. Jie šaukė „Viva! Viva!“ Bėgiojo pirmyn ir atgal, lingavo galvomis ir šaukė: „Eia, eia, eia, eia!“ O kiti atsiliepė: „Alala!“

Pagal signalą važiuojantys gaisrininkų automobiliai bandė prasibrauti pro minią, tačiau kilo dar didesnė sumaištis, nes „juodieji“ neleido jiems pravažiuoti. Jie apsupo juos, užlipo ant jų ir išplėšė žarnas iš ugniagesių rankų.“

Sudegęs pastatas ilgą laiką stovėjo apleistas, o po karo jame kurį laiką buvo įsikūrusi anglų ir amerikiečių kariuomenių būstinė, kuri administravo laisvąjį Triesto miestą, kol 1954 m. jis vėl buvo perduotas Italijai. 1976 m. pastatą nupirko autonominis Friulio–Venecijos Džulijos regionas ir padovanojo Triesto universitetui. Grąžinti pastatą slovėnų bendruomenei Italijos vyriausybė nusprendė tik 2001 m.

2010 m. liepos 13 d. Kroatijos, Italijos ir Slovėnijos prezidentai susitiko Trieste paminėti Nacionalinio namo sudeginimo 90-ųjų metinių, o minint 99-ąsias Tautos namų padegimo metines, 2019 m. liepą mieste susitiko Italijos prezidentas Sergio Matarella ir Slovėnijos prezidentas Borisas Pahoras.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Narodni dom istorija yra labai iškalbinga vietos ir savo epochos požiūriu, deja, ji vis dar nėra plačiau žinoma už miesto ribų. Dauguma mano draugų italų iš Lombardijos ar Pjemonto tik gūžčiojo pečiais, kai jiems pasakojau šią istoriją.

Kai kurie mano, kad Italijos visuomenė apie slovėnų egzistavimą Friulio–Venecijos Džulijos provincijoje ir jų problemas sužinojo tik tuomet, kai 2008 m. sausį Italijos laikraštis „La Repubblica“ išspausdino straipsnį apie Boriso Pahoro gyvenimą ir kūrybą „Il caso Pahor“ („Pahoro atvejis“), kuriame apgailestavo dėl pavėluoto jo kūrybos populiarinimo, dėl to kaltino Italijos nacionalistų sluoksnius Trieste. „Reikėjo net 40 metų, kad toks vertingas autorius taptų žinomas savo šalyje…. Per ilgai kažkam buvo naudinga nuslėpti, kad „absoliučiai itališkame“ Trieste kai kas daro didelius darbus ne vien italų kalba“,– rašė „La Repubblica“.

2008 m. vasarį, kai buvo perleistas jo romanas „Nekropolis“, Pahoras pirmą kartą buvo pakviestas duoti interviu Italijos visuomeninei televizijai RAI. Populiarioje sekmadienio laidoje „Che tempo che fa“ jis kalbėjo apie fašistų nusikaltimus Trieste ir jo apylinkėse. Savo elgesiu, kuris buvo plačiai atspindėtas Italijos žiniasklaidoje, Pahoras, pasak slovėnų, pažadino Primorjės regiono praeities vaiduoklius. Tačiau iš tikrųjų dauguma Italijos gyventojų kituose regionuose, išskyrus Friulio–Venecijos Džuliją, iki šiol liko abejingi šiam klausimui.

Dvikalbė Martino asmens tapatybės kortelė

Apie tai, kaip save mato jaunoji Triesto slovėnų karta, kalbėjausi su Martinu Lissiachu, dirbančiu SKGZ (Slovenska Kulturno Gospodarska Zveza) – Slovėnų kultūros ir ekonomikos asociacijoje, kurios biuras įsikūręs viename iš senųjų austrų laikų namų miesto centre.  SKGZ tarp kitų savo veiklų leidžia ir platina informaciją apie mažumos teises, skatina vietos slovėnus domėtis teisėmis į švietimą gimtąja kalba, apie galimybę ja gauti dokumentaciją ir administracines paslaugas. Taip pat asociacija aktyviai plėtoja verslo ryšius tarp Triesto regiono ir kaimyninės Slovėnijos.

Paklaustas, su kokia, jo manymu, didžiausia problema susiduria miesto ir regiono slovėnų bendruomenė, Martinas po akimirkos apmąstymų atsakė, kad slovėnų bendruomenė vis dar nėra tokia vieninga, kokia norėtų atrodyti. „Praeities šešėliai vis dar tvyro virš mūsų. Beveik visi čia kentėjome nuo fašizmo 1920–1930 m., o karo metais daugelis mūsų senelių dalyvavo antifašistinėje partizaninėje veikloje. Tarkime, dabartinės Slovėnijos Janezo Janšos vyriausybės bandymai reabilituoti Domobranų judėjimą, sumenkinant Tito socialistinių partizanų vaidmenį išlaisvinant Slovėnijos žemes, įskaitant Primorję, skatina naujas diskusijas ir pas mus.“

„Mūsų bendruomenė neretai vis dar veikia kaip „uždaras klubas“, nors netrūksta ir norinčiųjų jos „atsivėrimo“, visiškos integracijos (teigiama šio žodžio prasme) į miesto ir regiono gyvenimą, kuri, žinoma, turėtų būti abipusė.“

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria Trieste ir kitose Friulio–Venecijos Džulijos vietovėse gyvenantys slovėnai?

„Kalbant apie mūsų kaip tautinės mažumos teises, galima sakyti, kad padėtis iš tikrųjų yra gana gera. Po 1999 m., kai Italijos parlamentas priėmė garsiąją 482-ąją rezoliuciją, kuri iki šiol reglamentuoja 12 istorinių mažumų, tarp jų ir slovėnų, teises Italijos Respublikoje, padėtis labai pagerėjo. Reikia nepamiršti, kad Italijoje slovėnai gyvena ne tik Trieste ir jo apylinkėse, bet ir visame Italijos ir Slovėnijos pasienio ruože iki pat sienos su Austrija šiaurinėje Friulio–Venecijos Džulijos regiono dalyje. 2001 m. Italijos parlamentas patvirtino įstatymą (vadinamąjį nutarimą Nr. 38/2001), kuriuo siekiama apsaugoti Triesto, Goricijos ir Udinės regione gyvenančios slovėnų mažumos teises. Įstatyme numatyta sukurti pariteto komisiją, sudarytą iš slovėnų mažumos ir italų daugumos atstovų: ši komisija turi sukonkretinti įstatymo nuostatas ir užtikrinti jų įgyvendinimą. Tačiau daugelis šio įstatymo nuostatų iki šiol liko neįgyvendintos.“

Nepaisant to, nemažai jų iš tiesų jau veikia. Šiuo metu Friulio–Venecijos Džulijos regione yra 32 savivaldybės, kuriose slovėnų kalba yra antroji valstybinė kalba, iš jų septynios savivaldybės, kuriose slovėnų kalba yra vyraujanti, nes slovėnai ten sudaro ryškią daugumą, šešios iš šių savivaldybių yra Triesto regione. Turime gana gerą švietimo sistemą slovėnų kalba, slovėnų kalbos lektoratą Triesto ir Udinės universitetuose, dvikalbius vietovardžius ir gatvių pavadinimus, slovėnų kalbos vartotojų daugėja.

Žinant, kad Friulio–Venecijos Džulijos regione piliečiui pageidavus galima gauti dvikalbę asmens tapatybės kortelę, paklausiu Martino apie tai, o jis iš karto iš piniginės ištraukia savo kortelę ir man ją parodo.

„Žinoma, kad turiu dvikalbę asmens tapatybės kortelę. Tai savotiškas visų, kurie jaučiasi slovėnais, atpažinimo ženklas“, – akivaizdžiai didžiuodamasis šiuo dokumentu sako man Martinas.

Beje, kad gautum tokį pažymėjimą, tau net nereikia įrodyti, kad esi slovėnas, užtenka būti registruotam vienoje iš savivaldybių, kuriose galioja dvikalbystė, todėl jį gali gauti bet kuris jų gyventojas, nepriklausomai nuo jo tautybės. Lygiai taip pat yra ir savivaldybėse, kuriose antroji oficiali administracijos kalba yra furlanų.

Kodėl italų vaikai eina į slovėnų mokyklas?

„Su kokiomis problemomis susiduriame? Žinoma, egzistuoja asimiliacijos reiškinys, ypač mišriose šeimose, nors pastaruoju metu vis dažniau susiduriama su problema, kai italų vaikai siunčiami į slovėnų mokyklas – dažnai, ypač mažesniuose miestuose, dėl to nukenčia mokymo proceso lygis, nes italų vaikai, atėję į mokyklą, nemoka nė žodžio slovėniškai.“

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Kodėl italų tėvai leidžia savo vaikus į Slovėnijos mokyklas?

Martinas šypsosi. „Priežastys įvairios – Italijoje pastebimas migracijos iš pietų į šiaurę reiškinys, o pastaruoju metu kai kurie italai iš pietinių šalies regionų taip pat atrado Friulio–Venecijos Džulijos regiono privalumus. Pavyzdžiui, šeima iš Kalabrijos persikelia į Friulio–Venecijos Džulijos regioną, nusiperka namą kažkur Karste ir nustebusi sužino, kad jų kaimynai yra slovėnai. Tačiau dažniausiai priežastis būna kitokia. Slovėnijos mokyklos iš tiesų turi geresnę reputaciją, nes vaikai jas baigia gerai mokėdami tris kalbas, o baigę Italijos mokyklą paprastai moka tik italų kalbą. Pats turbūt žinai, kaip Italijoje mokoma anglų kalbos. Paprastai niekas, kam jos nereikia dėl profesinių priežasčių, jos nemoka arba moka prastai.“

Be to, ką man pasakoja Martinas, neoficialiai girdėjau sakant, kad viena iš priežasčių, kodėl Triesto ir apylinkių italai vis mieliau leidžia savo vaikus į slovėnų mokyklas, yra ta, kad slovėnų mokyklų beveik nelanko imigrantų vaikai, nes, ko gero, ir jų tėvai dažniausiai nežino apie slovėnus šiame regione.

„Apskritai slovėnai savo kaimynų italų akyse yra vertinami gana gerai, – tęsia Martinas. – Esame darbštūs ir patikimi, bent jau taip jie mus mato. Be to, esame savotiškas tiltas, kuris padeda plėtoti verslą su netoliese esančia Slovėnija, o tai labai svarbu miesto ir jo apylinkių gyventojams. Per pastarąjį dešimtmetį Slovėnijos, kaip gerai valdomos, gan pasiturinčios, tvarkingos ir patrauklios šalies, įvaizdis tiek turistiniu, tiek ekonominiu požiūriu taip pat labai pagerėjo, ypač po to, kai Slovėnija prisijungė prie Šengeno erdvės ir išnyko sienos. Tai automatiškai gerina ir italų požiūrį į mus, vietos slovėnus.“

Martinas, kaip ir Danijelis, jaučiasi vietinis patriotas. Būti slovėnu jam yra taip pat svarbu ir tapatu, kaip jaustis triestiečiu, Primorjės gyventoju ir europiečiu.

Triestas – slovėnų akimis

Per keletą dienų turėjau dar daugiau be galo įdomių pokalbių su Triesto slovėnais – labai skirtingais, jaunais ir vyresnės kartos, labiau vertinančiais tradicijas bei atvirai žvelgiančiais į ateitį. Kalbėjomės apie kultūrą ir politiką, apie kalbą, teatrą, literatūrą, žurnalistiką, Italiją, Slovėniją ir Europą. Jų iš tiesų yra nemažai, jie yra aktyvūs ir nuosekliai dirba tam, kad užtikrintų savo teises ir įtvirtintų savo kultūrines ir ekonomines pozicijas. Įdomu, kad nėra tiksliai žinoma, kiek Friulio–Venecijos Džulijos regione yra slovėnų kilmės piliečių. Paklausti apie tai mano kalbinti vietos slovėnai dažnai gūžčiojo pečiais. Visuotinio gyventojų surašymo jau seniai nebuvo, dėl to įvardijami skaičiai kartais labai skiriasi – nuo 60 iki 150 tūkstančių. „Toks status quo yra iš esmės naudingas visiems, – komentuoja vienas iš mano pašnekovų, – italai nenori surašymo, nes bijo, kad pasirodys esą mūsų yra daugiau, nei jiems atrodo, o mes, priešingai – bijome, kad surašymo atveju pasirodys, kad mūsų yra mažiau, nei mes manėme.“

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pažymėtina, kad visi mano pašnekovai kalbėjo labai taisyklinga, gražia, sodria, literatūrine slovėnų kalba, klausytis jos mano buvo tiesiog malonumas. Esant poreikiui, visi taip pat lengvai pereidavo ir prie italų kalbos.

Kai sužavėtas pagyriau jų kalbinius įgūdžius, vienas iš mano pašnekovų susimąstė akimirką ir pasakė:

„Taip, tu teisus, mes iš tiesų esame dvikalbiai. Bet problema yra ta, kad dvikalbiai esame tik mes, slovėnai. Kas iš to, kad turime dvikalbius užrašus, jei absoliuti dauguma šalia mūsų gyvenančių italų nė nemoka jų tinkamai perskaityti. Tai, ko gero, ir yra didžiausias tikrosios mūsų regiono dvikalbystės iššūkis – kad mūsų kaimynai italai bent pasyviai mokėtų slovėnų kalbą. Gal tai ir būtų tinkamiausias atsakymas į tavo klausimą, kokie iššūkiai mūsų laukia“, – nusišypsojo mano pažįstamas slovėnas.

„Kako lep je Trst, ako ga gledaš s spočitim, jasnim očesom…“ – parašė kadaise čia gimęs žinomas tarpukario slovėnų poetas Srečko Kosovelis. Koks gražus yra Triestas, kai į jį žvelgi pailsėjusiomis, šviesiomis akimis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Triestas iš tiesų yra puikus. Miestas, kuris turi daug veidų, kad ir kokiomis akimis žiūrėtum. Šį kartą žvelgiau į jį slovėnų akimis.

Iš esmės pastabiam keliautojui, net ir nemokančiam slovėnų kalbos, ir nežinančiam miesto istorinio bei kultūros konteksto, pastebėti šiuos dalykus, ko gero, nebūtų sudėtinga, bent jau slovėniškas pavardes, užrašytas ant senovinių, dar austriškų paštų dėžučių. Kaip antai svečių namuose Rittmeyer gatvėje, kurioje aš buvau apsistojęs: Stojanovic, Volcic, Marchevic, Sogar, Topic

Iš tiesų, kako lep je Trst – kiek visokių neatrastų istorijų vis dar slypi šiame mieste.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Dėkoju už įdomius pokalbius ir visokeriopą pagalbą atskleidžiant Triesto slovėnų pasaulį – Poljankai Dolhar, Igoriui Devetakui, Rado Race, Ildei Košuta, Danijelui Malalanui, Martinui Lissiachui ir kitiems mano slovėnų draugams, gyvenantiems šiame nuostabiame Vidurio Europos mieste.