2021 10 27

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Koks gražus yra slovėniškasis Triestas (I)

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pusryčiai tarp knygų San Marco kavinėje

Kavinė „San Marco“ savo pavadinimu galėtų kelti asociacijų su Venecija, jei tik ne faktas, kad ji yra viena žinomiausių Triesto – ypatingiausio iš visų Italijos miestų – kavinių, kurioje neabejotinai bene lengviausiai galima pajusti nepaprastą šio miesto dvasią.

Būtent čia prasidėjo mano ilga rugpjūčio diena – viena iš kelių, praleistų šiame nuostabiame mieste tarp karstinių kalvų ir Adrijos jūros. Antico Caffè San Marco. Libreria e ristorante (taip oficialiai vadinasi ši įstaiga) žavi savo išvaizda ir interjero dekoru, primenančiu Habsburgų Belle époque laikus. Beje, ir tuo, kad čia galima gauti tikrus pusryčius, o arbatų rūšių pasirinkimas išties įspūdingas. Abu šie dalykai Italijoje – šalyje, kur pusryčiai – tai dažniausia espresso puodelis ir mažas kruasanas, o klausimas apie arbatą paprastai sukelia atlaidžią padavėjo šypseną – jau įrodo šios vietos unikalumą. Verta paminėti, kad kavinė savo istorinį interjerą dalijasi su knygynu, iš čia ir „libreria“ pavadinime.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Traukinys iš Vienos

Taip, Triestas visais atžvilgiais yra neįprastas ir nepaprastas miestas, į kurį su malonumu grįžtu jau daugelį metų ir kiekvieną kartą jame atrandu ką nors naujo. Šį kartą į Triestą atvykau traukiniu iš Liublianos. Galbūt čia nėra nieko neįprasto, nes iki Slovėnijos sostinės tik apie 100 km, tačiau tiesioginis traukinių susisiekimas tarp Triesto ir Liublianos ilgą laiką nevyko (traukiniai važiuodavo tik iš pasienio miestelio Sežanos), ir tik neseniai Austrijos geležinkeliai ÖBB paskelbė, kad atnaujina susisiekimą maršrutu Viena–Gracas–Mariboras–Liubliana–Triestas.

Taigi važiavau tuo traukiniu, gėrėjausi spindinčios saulėje įlankos vaizdu, atsiveriančiu tam tikroje vietoje, kai geležinkelis nuo plynaukštės pasuka žemyn miesto centro link, ir, žinoma, galvojau apie istoriją, apie tai, kaip anksčiau traukiniai važiuodavo iš monarchijos sostinės Vienos į svarbiausią Austrijos–Vengrijos uostą, taip pat apie tai, kaip praeitis vis dar meta šešėlį ant šiuolaikinio miesto kasdienybės.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Triesto geležinkelio stotis yra vienas iš tipiškų geležinkelio architektūros pavyzdžių, esančių visuose didžiuosiuose buvusios Austrijos–Vengrijos imperijos miestuose. Artimiausias pavyzdys, pažįstamas man asmeniškai, tikriausiai būtų Lenkijos pietryčiuose prie pat sienos su Ukraina esančio Peremyšlio geležinkelio stotis. Šalia Triesto stoties esančioje aikštėje stovi garsiosios austrų imperatorienės Sisi statula, o aikštę supa monumentalūs pastatai, kurių architektūrinis stilius taip pat nepalieka abejonių dėl jų istorinės kilmės. Sveiki atvykę namo! Iš tiesų, čia jūsų laukia sena gera posthabsburginė Vidurio Europa. Tiesa, jos pietietiška Adrijos jūros regiono versija toliausiai į pietvakarius nutolęs kraštas.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Piazza Oberdan arba Oberdanov trg

Vos už kelių kvartalų, po 10 minučių kelio pėsčiomis, yra judri aikštė, iš kurios kadaise išvažiuodavo garsieji mėlynieji tramvajai į kaimą Kraso kalvose, itališkai vadinamą Villa Opicina, o slovėniškai – Opčine. Kodėl slovėniškai? Nes būtent slovėnai sudaro didžiąją dalį aplinkinių kaimų, esančių ant plynaukštės virš miesto, tame tarpe ir Opčinės, gyventojų. Jų buvimas pastebimas ir pačiame mieste. Autonominiame Friulio–Venecijos Džulijos regione oficialiai vartojamos keturios administracijos kalbos – be italų kalbos, dar yra furlanų ir vokiečių (daugiausia regiono šiaurėje) bei slovėnų. Savivaldybėse, kuriose didelė dalis gyventojų yra slovėnai, slovėnų kalba vartojama ir administracijoje – oficialūs dokumentai spausdinami slovėnų kalba, miestų ir gatvių pavadinimai yra dvikalbiai ir t. t. Viešojo transporto bilietų automatuose, kurie Trieste atsirado visai neseniai, be italų ir anglų kalbų, galima pasirinkti ir slovėnų kalbą.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Aikštės pavadinimas siejamas su vienu iš Italijos Risorgimento – XIX a. judėjimo už Italijos suvienijimą – didvyrių Guglielmo Oberdano vardu. Gimęs Triesto mieste Austrijos valdymo laikotarpiu kaip Wilhelmas Oberdankas (jo motina buvo slovėnė), šis jaunas iredentistas išgarsėjo nesėkmingu pasikėsinimu į imperatorių Praną Juozapą 1882 m., kai imperatorius atvyko į miestą atšvęsti Habsburgų dinastijos 500 metų jubiliejaus. Po nepavykusio pasikėsinimo jis buvo suimtas ir vėliau nuteistas myriop, tačiau jo vardas nuo to laiko įtrauktas į kankinių, žuvusių už Unita Italia – suvienytą Italiją, kanoną.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Šiandien minėtoji Oberdano aikštė (slovėniškai Oberdanov trg) yra didelė miesto centro aikštė ir judrus transporto mazgas – taip pat ir Trieste gimusio slovėnų rašytojo Boriso Pahoro (šiemet minimas jo 108-asis gimtadienis) žinomo romano pavadinimas. Po vieno iš pastatų, esančių aikštės šiaurės vakarų fasade, arkadomis yra įsikūręs Tržaško knjižno središče – Centro Triestino del Libro, kitaip tariant, Triesto slovėnų knygos centras. Puikiai įrengtas slovėnų knygynas, kuriam vadovauja labai energinga ponia Ilde Košuta.

Slovėnų knygos centras – kava su knyga

„Pagrindinis mūsų tikslas – populiarinti vietinių leidyklų išleistas knygas, – sako ponia Košuta. – Dvi tokias leidyklas turime Trieste. Tai „Mladika“ ir „Založništvo tržaškega tiska“. O dar viena slovėniška leidykla „Mohorjeva založba“ veikia Goricijoje. Taigi iš viso Friulio–Venecijos Džulijos (it. Friuli–Venezia Giulia) regione veikia net trys labai aktyvios slovėnų leidyklos. Visus jų leidinius rasite mūsų knygyne. Šios knygos liudija apie mus kaip Triesto ir Goricijos slovėnų bendruomenę.“

Iš tiesų pirmosiose knygyno pozicijose lengvai galima rasti Italijoje išleistų knygų slovėnų kalba. Jos yra puikiai išleistos, o jų kaina netgi šiek tiek mažesnė nei Slovėnijoje. Jože Pirjeveco mokslo populiarinimo darbai, Marko Sosičo grožinė literatūra, vaikų literatūra. Taip pat matau pažįstamų slovėnų autorių – Drago Jančaro, Gorano Vojnovičiaus, Mihos Mazzini, Bronjos Žakelj – viršelius. Ponia Ilde patvirtina: „Taip, žinoma, labai atidžiai sekame visus naujausius leidinius iš Slovėnijos, juos visus galima įsigyti pas mus.“

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Centras prekiauja ir vadovėliais. Pradinės mokyklos vadovėlius gauna nemokamai (slovėnų kalbai mokytis – iš Slovėnijos Respublikos švietimo ministerijos, kitiems dalykams – atitinkamai iš Italijos ministerijos), o vidurinėms ir aukštosioms mokykloms ir kolegijoms mokymo medžiaga pasirenkama individualiai, atsižvelgiant į dėstytojų ir profesorių pageidavimus, Centras padeda vietos slovėnų mokiniams ir studentams įsigyti reikiamų dalykų.

Ponia Ilde mielai man aprodo knygyną ir pasakoja apie jo veiklą:

„Mes vis dar jaučiame tam tikrą kultūrinę grėsmę, todėl daugeliui slovėnų garbės reikalu laikoma turėti mūsų vietinių autorių kūrinių savo namų knygų lentynose“, – sako ponia Ilde, rodydama man Miroslavo Košutos ir Duško Jelinčičiaus knygas. „Antrojo pasaulinio karo tema vis dar aktuali daugeliui mūsų skaitytojų, todėl, pavyzdžiui, Jožės Pirjeveco knyga „Partizanai“ yra tokia populiari“, – priduria ji.

Pasirodo, pandemija neturėjo ypatingos įtakos Centro veiklai, nors praėjusiais metais teko kurį laiką užverti duris. Žmonės vis dar daug skaito, užsako daug knygų. Iki pandemijos knygyne paprastai vykdavo bent du autorių susitikimai per savaitę (taip pat ir atvykstančių iš Slovėnijos), be to, trečiadieniais 10.00 val. ryto čia vykdavo vietinės slovėnų bendruomenės susitikimai pavadinti „Kava z knjigo“ (liet. – „Kava su knyga“).

„Daugeliui vietinių slovėnų, ypač vyresnio amžiaus žmonių, tai buvo galimybė tiesiog susitikti miesto centre išgerti kavos, pabendrauti, pasižiūrėti, kokie nauji leidiniai išleisti, ir pasikeisti informacija. Mes suteikėme jiems šią erdvę bendrauti ir nemokamai siūlėme kavos, – sako ponia Ilde, – tikimės, kad netrukus galėsime atkurti šį paprotį.“

Ar į knygyną užsuka vien slovėnai?

„Ne, čia lankosi ir mūsų miesto gyventojai italai. Dažniausiai jie ieško literatūros, kuri padėtų jiems keliauti po Slovėniją – turime didžiausią įvairių turistinių vadovų ir topografinių žemėlapių pasirinkimą. Tačiau mes taip pat galime pasigirti ir nemažu skaičiumi slovėnų autorių vertimų į italų kalbą – tiek vietinių, pavyzdžiui, Boriso Pahoro, tiek gerai žinomų slovėnų autorių, pavyzdžiui, Drago Jančaro. Jančaro romanas „To noč sem jo videl“ (liet. „Mačiau ją tąnakt“) taip pat yra vienas perkamiausių slovėnų romanų, išverstų į italų kalbą mūsų šalyje, sakoma, kad ir dėl puikaus vertimo. Italų skaitytojams suteikiame savotišką langą į slovėnų kultūrą – pavyzdžiui, pas mus galima įsigyti profesoriaus Milano Košutos išverstus France Prešerno rinktinius poezijos kūrinius, taip pat labai populiarus dvikalbis Srečko Kosovelio poezijos leidimas.“

Iš Piazza Oberdano aikštės išvažiuoja daugybė autobusų, kurie veža iš miesto centro į įvairias miesto dalis, pavyzdžiui, į Barcolaną (slov. Barkovlje) šiaurės vakaruose arba į pietryčius į Muggią (slov. Milje), esančią prie pat sienos su Slovėnija. Abi vietovės garsėja savo paplūdimiais prie Triesto įlankos. Taigi vasarą iš tiesų visi, kas tik nedirba, juda prie jūros. Tačiau mano tikslas yra kitoks.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Slovėnų dramos teatras – seniausias mieste

Via Petronio gatvėje, į pietryčius nuo miesto centro, yra pastatas, kuriame įsikūręs Slovėnų teatras (slov. Slovensko stalno gledališče / ita. Teatro Stabilo Sloveno). Italijoje dabar rugpjūtis, masinių atostogų metas, todėl teatras uždarytas, bet specialiai dėl manęs direktorius Danijelis Malalanas maloniai sutiko atvykti ir papasakoti teatro istoriją.

Nuo pastato stogo terasos atsiveria nuostabus vaizdas į Triesto centrą ir įlanką, kalbamės su Danijeliu apie slovėnus mieste ir teatrą. Pirmiausia jis mane nustebina sakydamas, kad slovėnų teatras yra seniausias miesto teatras.

„Senesnis už itališką teatrą?“ – klausiu.

„Taip, slovėnų teatro pradžia šiame mieste siekia 1902 m., t. y. dar Austrijos–Vengrijos laikus. Pirmasis nuolatinis italų dramos teatras mieste atsirado tik XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Ilgą laiką italai manė (o kai kurie vis dar mano), kad vienintelis jų dėmesio vertas teatro menas yra opera. Šiuo požiūriu mes, slovėnai, atstovaujame labiau vidurio Europos teatro meno supratimui.“

Danijelis man pasakoja slovėnų teatro mieste istoriją, kuri skamba tarsi vaidybinio filmo scenarijus: 1904 m. buvo atidarytas didingas Narodni dom (liet. „Tautos namai“), kuriuose taip pat buvo įrengta vietinio slovėnų teatro didžioji scena, vėliau – tragiški vadinamosios „krištolinės nakties“ 1920 m. liepos 13 d. įvykiai – kai 1918-aisiais Triestui tapus Italijos dalimi ir į valdžią atėjus Mussolinio fašistams, Narodni dom pastatas buvo padegtas, siekiant ištrinti slovėnų kultūrą iš miesto atminties. Toliau buvo represijos, kurias tuo laikotarpiu patyrė slovėnų kultūra. Danijelis pasakoja apie teatro atgimimą pokario metais ir apie tai, kaip septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose į Triestą žiūrėti slovėnų spektaklių atvykdavo SFRJ vadovo Josipo Broz Tito žmona Jovanka Broz.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

„Pastatas, kuriame dabar esame, buvo pastatytas 1964 m. kaip savotiška kompensacija už prarastą Narodni dom pastatą,– pasakoja Danijelis. – Jį suprojektavo garsus slovėnų architektas Edo Mihevecas. Nuo 1977 m. čia veikiame jau turėdami „stalno gledališče“, itališkai „teatro stabile“, statusą, kuris reiškia, kad esame vienas iš dvidešimties teatrų visoje Italijoje, kurių veiklą finansuoja valstybė.“

„Mes taip pat priklausome Slovėnijos ir Italijos dramos teatrų tinklui ir matome savo vaidmenį jungiant romanų ir slavų pasaulius kaip savotišką kultūrinį tiltą, kuriam mes, Triesto slovėnai, o platesne prasme – visi Primorjės regiono gyventojai, atstovaujame.“

Triesto SSG iš tiesų turi įspūdingą mažumos teatro patirtį – pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje per aštuonis sezonus jie pastatė visus slovėnų literatūros klasiko Ivano Cankaro kūrinius.

„Visi mūsų spektakliai rodomi su subtitrais italų kalba,– sako Danijelis Malalanas. – Taip pat vaidiname itališkus spektaklius, kurie rodomi su subtitrais slovėnų kalba. Mes itin pabrėžiame savo regioninį identitetą ir glaudžiai bendradarbiaujame su kitais dviem didžiausiais slovėniškais teatrais regione – Koperio miesto teatru ir Nova Goricos teatru, kuris Slovėnijoje turi nacionalinio teatro (SNG) statusą.“

„Teatras taip pat vykdo ambicingus tarptautinius projektus, pavyzdžiui, 2018 m., bendradarbiaudamas su žinomu režisieriumi Paolo Maggelli, mūsų SSG dalyvavo projekte „Creative Europe“ (liet. „Kūrybiška Europa“) kartu su kitais keturiais mažumų teatrais – italų teatru iš Kroatijos Rijekos, vengrų teatru iš Serbijos Suboticos, vokiečių teatru iš Rumunijos Timišoaros ir albanų teatru iš Skopjės Šiaurės Makedonijoje. Kartu visi šie teatrai pastatė garsiąją Luigi Pirandello pjesę „I giganti della montagna“ (liet. „Milžinai iš kalnų“), kiekvienas teatras delegavo po du aktorius ir kiekvienas scenoje kalbėjo savo kalba.“

„Pavyzdžiui, kartą dirbome su Lužicų sorbų teatru iš Vokietijos,– prisimena  Danijelis, – Europoje iš viso yra apie 50 skirtingų tautinių mažumų, kurių daugelis plėtoja įvairią įdomią teatrinę veiklą. Mes, Triesto slovėnai, taip pat stengiamės būti aktyvūs, nepamiršti savo tradicijų. Dabar kaip tik ruošiamės slovėnų teatro 120-osioms metinėms, kurias švęsime kitais metais.“

Paklaustas apie savo kultūrinę tapatybę, Danijelis Malalanas pabrėžia, kad jis, žinoma, yra slovėnas, bet taip pat triestietis, primorcas, Italijos pilietis ir, žinoma, europietis.

„Aš asmeniškai stengiuosi gyventi ne praeitimi, bet šiandiena ir tinkamai atsiliepti į visus jos iššūkius. Prisiminti istoriją, ypač tragiškus momentus, yra svarbu, tačiau tai neturėtų užgožti mūsų kasdienio gyvenimo“, – pasakoja slovėnų teatro Trieste vadovas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Pasienių ir paribių gyventojai iš tiesų turėtų tai suprasti dar geriau nei kiti, – tęsia jis, – nors, žinoma, ne visi nori tai suprasti. Ne visi, gyvenantys kituose Italijos regionuose, žino, kad čia, Trieste, gyvena slovėnai. Tačiau mano protėviai šioje žemėje gyveno jau prieš 500 metų, tai yra užfiksuota išlikusiuose dokumentuose, ir tai tikriausiai yra paprasčiausias atsakymas į klausimą, kodėl esame čia ir darome tai, ką darome“, – užbaigia Danijelis Malalanas.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu