2021 10 25

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kolektyvinio sapno kūrimas ir režisieriaus O. Koršunovo premjera „Miegantys“

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lapkričio 4–7 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Miegantys“ premjera. Spektaklis žiūrovus nukelia į ateities pasaulį po šimto metų, kai dėl žmonių pertekliaus visi yra priversti gyventi dviem pamainomis – pusė žmonijos 10 metų miega, kita pusė – išlieka budrūs, po to pamainos keičiasi.

Futuristinio spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, „Miegančių“ kompozitorius – Gintaras Sodeika, kostiumus kuria Dainius Bendikas, šviesų dizainą – Vilius Vilutis, vaizdo projekcijas – menininkas iš Latvijos Artis Dzērve.

Pokalbis su kūrėjais apie būsimą spektaklį ir įkvėpimo šaltinius.

Kompozitorius Gintaras Sodeika: Viskas prasidėjo nuo to, kad dramaturgas ir režisierius subūrė kūrybinę „Miegančių“ komandą bendram sapnui, o tuomet jau mes visi kūrėme kolektyvinį sapną, kviesdami ir žiūrovus kartu susapnuoti „Miegančius“. 

Staiga prisiminiau seną zen koaną: ar aš sapnuoju drugelį, ar drugelis sapnuoja mane? 

Taigi, nutikdavo, kad su muzikine užduotimi einu miegoti ir susapnuoju tai, kas turi reikiamoje spektaklio scenoje skambėti, o pabudęs jau turiu sprendimus. Nemažai tokių atvejų būdavo ir per „Miegančių“ laikotarpį. Kartais sąmoningai pasirinkdavau miegą, kad sapne galėčiau komponuoti muziką. Smegenys miego metu puikiai tai daro! Užmiegi, o smegenys kuria muziką. Nors taip yra nutikę ir anksčiau, ir ne vieną kartą, bet per „Miegančius“, atrodo, daugiausiai. 

Teatre viskas visada prasideda nuo dramaturgijos. Ir aktoriai, ir režisierius, ir kompozitorius, ir scenografas, ir vaizdo projekcijų autorius – visi jie pirmiausia skaito pjesę. Ir mes visi į pirmąją repeticiją ateiname su labai skirtingomis savo vizijomis. O režisieriaus užduotis, – būtent ją labai meistriškai atlieka Oskaras Koršunovas, – visas šias vizijas suderinti, nukreipti vienam tikslui, sukurti bendrą kolektyvinį sapną kūrybinei grupei, kad ji galėtų sukurti kolektyvinį sapną žiūrovui. O tai reiškia, kad aš, atėjęs su savo vizija, gaunu nemažai režisieriaus matymo ir girdėjimo.

Kadangi mudu su Oskaru daugybę metų dirbame kartu, mūsų bendravimas gana paprastas. Oskaras įvardija muzikos stilistiką, viziją arba analogiją, spektaklyje sukuriančią tam tikrą kontekstą, ir tampa aišku, kokia garso estetika turėtų gimti. Kūryba teatre panaši į bičių avilį: režisierius turi daugiau ar mažiau ryškią būsimo spektaklio viziją – korį, o kūrybinė komanda yra tos bitės, kurios užpildo korį medumi. O tada ateina smaližius žiūrovas… 

Kompozitorius Gintaras Sodeika. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Kostiumų dailininkas Dainius Bendikas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scenografas Gintaras Makarevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Šviesos dailininkas Vilius Vilutis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Vaizdo projekcijų autorius Artis Dzērve. Asmeninio archyvo nuotrauka

Scenografas Gintaras Makarevičius: Dirbdami su Oskaru pirmą kartą susiduriame su futuristine tema. Tai ir yra scenografijos kontekstas. 

Man teatras yra labai konkreti realybė. Tuo jis ir svarbus. Tai – esamas laikas, dabartis. Pagrindinis iššūkis buvo surasti kodą, kuris turėtų nuorodą į ateitį. Tam tikri dalykai pjesėje yra akivaizdžiai užprogramuoti, bet, sprendžiant vizualiai, man buvo svarbu nelįsti į kokią nors fantastiką. Medžiagos yra begalė: suspaudi klavišus, surenki raktinius žodžius, ir pasirodo begalė išklotinių.

Aišku, man buvo svarbūs solidūs dalykai, tokie kaip Stanley Kubricko „2001 metų kosminė odisėja“. Tai – estetiška, ženkliška ikona. Apie tai nemažai diskutavome ir su Oskaru. Vizualinė ateities architektūros kalba, kuriami įvaizdžiai, kuriems labai svarbi šviesa, hologramos mūsų įsivaizduojamoje ateityje integruojami visur – bet kurioje sienoje, bet kuriame lange, bet kuriame kampe, mūsų sąmonėje. Esminė užduotis ir buvo visa tai atspindėti, taip scenografija ir buvo kuriama, tokios ir buvo intencijos. O pats teatras – brutali, konkreti fizinė realybė. 

Šviesos dailininkas Vilius Vilutis: Tamsa – šviesų dailininko drobė.

Žmonėms suvokiama visata atsirado tamsoje sužibus ir išsivadavus atomo dydžio šviesos energijai. Žmogus pradeda gyventi tamsoje nuo embriono stadijos ir dar prieš gimdamas jau su ja susipažįsta. Tamsa atrodo normali, kaip ir šviesa. Tačiau šviesa yra malonesnė akiai ir savijautai. Šviesa mums sukuria atmosferas, nuotaikas, vietoves, jausmus, emocijas. 

Spektaklyje „Miegantys“ kuriamas apšvietimas įprasmina gėrio ir blogio kovą. Išsivadavę iš Medžio, ryjančio patį mėnulį (lyg filmo „Poltergeistas“ medis, rijęs šeimos vaikus) ir grasinančio praryti po juo atidūrusią heroję, keliaujame į nežemiškas planetas, kuriose norisi užsibūti kuo ilgiau. Narkotizuojantis gėris ir grožis spektaklyje – tik virtuali realybė. Apgavystė, kaip kassavaitgalinis pasismaginimas klube, kurio vakarėlyje viskas turi pradžią ir pabaigą. Euforija netrunka amžinai, nes užgesus vakarėlio šviesoms vėl pakliūvame į tamsą. 

Pakliūvame į ateities pasaulio griuvėsius, norėtųsi, kad tas pasaulis būtų mums mielas ir priimtinas, tačiau viską darome priešingai savo norams. Nes klausome kitų, galingesnių, žavesnių ir daug žadančių. Kuriame diskotekas, kurios neįsivaizduojamos režimų visuomenėse. Nes tai tik saujelė trupinių išalkusiai miniai. Lieka nostalgiški praeities piešiniai ir prisiminimai, gailestis dėl padarytų klaidų, kai išdegęs dabarties pasaulis pasitinka savo kūrėjus visu groteskišku gražumu. Gyvybės medis, kurio naudą sėmė žmonija be saiko, vedama didžiausio žmogaus prakeiksmo – egoizmo, jau džiūsta.

Spektaklio herojai – vaivorykštiniai personažai. Įvairiaspalviai žmonės, persisotinę savosiomis laisvėmis ir norais, meilės ir valdžios troškimais, karo pateisinimais taika ir gėriu, galiausiai patenka į ištakas – tamsą, juodumą. Nes sumaišius visas spalvas lieka juodas purvas. Pasaulis nesukurtas, pasak Michailo Bulgakovo Volando, mėgautis plika šviesa. Net ir patys hipnotiškiausi šviesų vaizdiniai galiausiai ima varginti, persotina žmogų ir savaime pastūmėja ieškoti šešėlio. Spektaklio „Miegantys“ platforma yra puiki šiam fenomenui išreikšti.

Gaila, kad tai magiškai kuriama tik teatro scenoje, bet ne tikruose žmonių gyvenimuose.

Membrana tarp žiūrovo ir scenos yra labai plona, netgi išvis neegzistuoja. Matome pasakiškus paveikslus, scenas kaip savo egzistencijos pažinimo pakopas. Tačiau, uždangai užsivėrus, vėl grįžtame į savuosius ego kiautus ir toliau sekiname gyvybės medžius. Spektaklis švieste šviečia žiūrovams šaukdamas: taip, realu yra netradicinis paradas Maskvos gatvėse, meilė yra su visais ir visaip, laisvė yra būti supančiotam, gėris buvo tik senais laikais, žmogus negali gyventi be kontrolės… nes be tamsos nebus ir šviesos.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Vaizdo projekcijų autorius Artis Dzērve: Visoje mano kūryboje teatrui svarbiausi šie aspektai: vizualus pasakojimas mažų mažiausiai turi suformuoti dar vieną spektaklio sluoksnį; bendras vaizdas turi būti vientisas; žiūrovams po spektaklio turi kilti klausimų.

Jeigu galiu dirbti su naujomis vizualinėmis technologijomis, man toks darbas – didžiulis malonumas. Visa tai buvo kuriant spektaklį „Miegantys“. Aš nemoku žodžiais išreikšti savo minčių, žinau, bet negaliu pasakyti. Turbūt dėl to pasirinkau tokią profesiją, kurioje galiu mintis išreikšti kitu būdu.

Dirbant su tokia komanda, kokia yra šiame spektaklyje, daugeliu atvejų žodžiai buvo nereikalingi. Mes – viena banga, skaitome vienas kito mintis. Mano principas – geriau parodyti, nei papasakoti. Ir tuomet galiausiai net sunku prisiminti, kas iš komandos sugalvojo ir pasiūlė vieną ar kitą idėją, ar sprendimą. Ir tai jau nesvarbu – svarbiausia, kad tai jau veikia. Kai kuriami tokie sudėtingi technologiniai spektakliai, prie to visada prisideda didelė technikų komanda, kuri vėliau privalo dalyvauti kiekviename spektaklyje.

Svajoju apie spektaklį, kuriame dėl naujų technologinių pasiekimų kiekvienas teatro kūrinys būtų kaip skirtingas performansas, kur režisierius spektaklyje dalyvautų kaip dailininkas, aktoriai būtų spalvos, o scenovaizdis – kinetinė drobė. Tikiuosi, ateityje teks dalyvauti tokiame projekte. Kai spektaklio metu prie pulto sėdės vienas žmogus, o visą magiją kurs aktoriai ir režisierius.  

Kostiumų dailininkas Dainius Bendikas: Kuriant „Miegančių“ viziją ir kostiumus, atspirties taškas buvo kritinio ir spekuliatyvaus dizaino krypčių simbiozė, kurios paieškos kristalizavosi gilinantis į pačią medžiagą ir jos turinį. Išskirtinai kompleksinė pjesė ir režisieriaus vizija leido atsigręžti į šių dienų aktualijas, tendencijas ir veiksnius – politinius, socialinius, ekonominius ir kitus. Kostiumus kūriau remdamasis analitiniu požiūriu, galvodamas apie ateities visuomenės raidą kūrinio laike ir erdvėje. 

Vienas iš dalykų, kuris pastūmėjo kūrybinį procesą ir ties kuriuo atradome pirmąjį sąlyčio tašką su režisieriumi, – tai ypatingas gamtos poreikis pandemijos ir kitų šiuolaikinės aplinkos veiksnių akivaizdoje, noras pabėgti į gamtą, su ja susilieti, pajusti, mylėti ir visiškai su ja susitapatinti. O kokį ryšį su gamta kursime ateityje?

Didžiąja dalimi vizualinė ir funkcinė personažų kostiumų koncepcija rėmėsi kitokiu – sensualiniu, jutiminiu – potraukiu gamtai. Taip pat buvo įvertinti ir įvairūs technologiniai, kultūriniai aspektai, referencijos į šiuolaikinius politinius archetipus. Šias ir kitas nuorodas, neabejoju, žiūrovai atpažins ir perskaitys.

Spektaklio „Miegantys“ premjera LNDT Naujojoje salėje vyks 2021 m. lapkričio 4–7 d. Kiti rodymai vyks 2021 m. gruodžio 2–5 dienomis, 2022 m. vasario 9–12 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu