2021 03 19

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Tomo Tereko nuotrauka

2021 03 19

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kompozitorė Ž. Martinaitytė: „Muzikos žodžiais nepaaiškinsi“

Kompozitorė ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ – muzikos kūrėja, kurios vardas skamba vis garsiau, ji pelno pasaulinius įvertinimus, jos kūrinius leidžia pripažintos įrašų leidybos kompanijos.

2020-aisiais Ž. Martinaitytė pelnė Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją, tais pat metais apdovanota Lietuvos Vyriausybės premija; 2019 m. įvertinta dviem aukso medaliais „Global Music Awards“ už kompaktinę plokštelę „Prarasto grožio beieškant…“ geriausio albumo ir geriausio kompozitoriaus kategorijose; o 2021 m. tarptautinė įrašų kompanija „Ondine“ išleido jos muzikos albumą „Saudade“, įrašytą kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, pianistu Gabrieliumi Alekna ir dirigente Giedre Šlekyte.

Gerbiama Žibuokle, kaip jaučiate – ar Jūs kuriate muziką, ar muzika kuria Jus? Muzika jau egzistuoja, ir Jūs, kaip kūrėja, kompozitorė, tik užrašote tai, kas aplanko kaip idėja, ar vis dėlto ne – Jūs kuriate tai, ko nėra iki Jūsų?

Kūrybinis procesas – abipusis. Tam tikra prasme muzika kuria mane, kaip asmenybę, tačiau juk ir aš prisidedu prie muzikos atsiradimo. Vis dėlto giliai panirus į kūrybinį veiksmą dažnai ima atrodyti, kad toji muzika jau egzistuoja, o aš jai tik padedu atsirasti, ją užrašydama ir taip suteikdama jai materialų pavidalą.

Šis pojūtis būna itin akivaizdus pradiniame etape, kai užrašinėju daugybę eskizų ir staiga suvokiu, kurie iš jų priklauso naujajam kūriniui. Tarsi vidiniu girdėjimu jau būčiau išklausiusi tą muziką ir vėliau tiesiog turėjusi ją atpažinti. Kalbant apie idėjas – manau, kad jos yra gana universalus dalykas ir gali atsirasti vienu metu daugybės kūrėjų sąmonėje. Tai žinau iš patirties. Jau daug metų užrašinėju kūrybines idėjas į mėlynus sąsiuvinius, ir kartais tenka juos pasklaidyti, ieškant įkvėpimo naujiems projektams. Nustembu pamačiusi, kad kai kurios iš mano seniau užrašytų idėjų, kurių dar nespėjau įgyvendinti, per tą laiką jau atsirado kitų kompozitorių kūriniuose. Todėl, jei idėja yra gana įdomi ir patraukli tuo metu, kai ji ateina, reikia nieko nelaukiant ją ir įgyvendinti.

Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Šarūnės Zurbos nuotrauka

Žinau, kad Jums dažnai užsienyje tenka kalbėti apie savo vardą, tačiau ir Lietuvoje jis ypač retas. Kokia jo suteikimo Jums istorija?

Už vardo parinkimą esu dėkinga savo Mamytei. Ji pradėjo mane taip vadinti būdama nėščia, nors tuo metu kūdikio lytis dar buvo nežinoma. Prieš man gimstant tėveliai gyveno Sankt Peterburge, Rusijoje, ir ilgėdavosi lietuviškumo, tad ir pasirinko tokį, itin lietuviško skambesio, vardą. Kita vertus, gimiau pavasarį, kai žydi žibuoklės, kurios irgi tikriausiai priminė apie Lietuvą.

Iš tiesų užsienyje pristatant savo muziką visuomet tenka pradėti nuo vardo kilmės ir, žinoma, tikslios jo tarties. Nes tokį unikalų raidžių junginį gana sunku įminti ir ištarti užsieniečiams, ypač anglakalbiams. Persikėlusi gyventi į JAV tikrai maniau, kad neišvengsiu vardo sutrumpinimo ar net jo pakeitimo. Šis reiškinys yra gana paplitęs, ir daugybė emigrantų pasirenka lengviau ištariamas, dažnai amerikietiškas savo vardo versijas. Apie tai galvojau ir aš, vis neapsispręsdama, koks gi tas vardas galėtų būti. Bet man labai patinka pats žodžio „žibuoklė“ muzikinis skambesys ir kartu šiame žodyje slypinti semantinė prasmė, kuri tarsi atskleidžia mano egzistencijos funkciją.

Gėlės teikia žmonėms džiaugsmą ir kartu savo trumpalaikiu gyvenimu primena apie visa ko laikinumą. Juk tai puikiai nusako ir pačios muzikos paskirtį, jos esmę. Nėra nieko laikinesnio ir efemeriškesnio už garsą, kuris per savo trumpą būtį suteikia mums šitiek įvairiausių emocinių išgyvenimų.

Kaip užsiminėte, esate gimusi pavasarį, o dar ir šių mėlynųjų gėlių vardą turite, tad pasidalinkite asmeniniu santykiu su pavasariu ir žibuoklėmis. 

Pavasario visuomet labai laukiu. Dažnai sutampa, kad būtent šiuo metų laiku suaktyvėja kūrybingumas. Regis, metų laikų ir šviesos bei tamsos ciklai, jų kaita paveikia mane, kaip ir visą gyvąją gamtą. Mėlynąsias žibuoklės labai mėgstu. Niujorke, deja, jos neauga. Todėl itin džiaugiuosi, kai draugai atsiunčia pirmųjų žibuoklių nuotraukų. Mėlyna spalva mane lydi visą gyvenimą ir, tiesą sakant, yra pati mėgstamiausia. Man ji – amžinybės ir beribiškumo spalva. Mėlyna – tai dangaus ir vandens spalva, taip pat ir neaprėpiamų erdvės tolių spalva.

Pavasaris – (at)gimimas, pradžia. Norint pažinti žmogų, taip pat veikiausiai tikslingiausia kalbėti apie jo pradžią, ištakas, ankstyvąjį laiką. Taigi, gerbiama Žibuokle, prisiminkite savo vaikystę, pasidalinkite ryškiausiais atsiminimais. 

Ankstyvos vaikystės prisiminimai labai kontrastingi. Vieni susiję su didmiesčio vaizdais ir požeminio metro garsais, kiti – daugiausia gamtiniai, iš vasarų, praleistų Lietuvoje, prie Tauragno ežero. Labai ryškiai prisimenu paprastus dalykus, tokius kaip plaukiojimą ežere ar pasivaikščiojimą po mišką. Visa vaikystės takelių geografija yra giliai įsirėžusi atmintin. Tiesa, daugybės prisiminimų esu netekusi dėl keleto turėtų galvos traumų. Galbūt dėl to kartais būna sunku atskirti, ar tai, ką prisimenu, patyriau iš tikrųjų, ar kadaise susapnavau.

Man nėra gražesnio balso už Mamytės. Vos išgirdus jo tembrą užlieja kažkoks šiltas jausmas, atrodo, kad pasaulyje įsivyrauja harmonija. Mamos balsas man yra visokeriopo gėrio ir meilės įsikūnijimas. O nepažįstamų žmonių balsai – būna, kad juos įsimyliu kaip instrumentus, kaip garsinę spalvą.

Kadangi esate muzikos kūrėja ir turite ypač jautrią klausą, kuri labai reikalinga apdovanotam muzikos kūrybos talentu, pasidalinkite muzikiniais atsiminimais iš ankstyvojo gyvenimo laiko – kuo ir kaip skambėjo Jūsų vaikystė?

Ypač jautri klausa ir labai praverčia kuriant muziką, ir sustiprina malonumą jos klausantis. Vis dėlto kasdienybėje tai nėra labai paranku. Juk darosi vis sunkiau surasti tylią aplinką, be nepageidaujamo aplinkos triukšmo. Iš vaikystės pamenu, kad daug kas man tiesiog skambėdavo pernelyg garsiai – kai kurių žmonių balsai, o ką jau kalbėti apie mechaninius triukšmus, kurie sukeldavo vos ne fizinį skausmą.

Vienas iš mėgstamų vaikystės garsų – ramus ežero vandens tyvuliavimas. Ir dabar labai įkvepia visi su įvairiais vandens pavidalais susiję garsai: ar tai būtų vandenyno bangų ritmingas ošimas, hipnotizuojanti upelio tėkmė, ar galingas krioklio šniokštimas. Paukščių čiulbėjimas taip pat visuomet pakeri ir uždega vaizduotę.

Sakoma, kad žmogaus balsas yra genialiausias instrumentas, kaip manote Jūs? Kas yra ir ką reiškia Jums balsas apskritai, o ir galvojant konkrečiai – artimo žmogaus, svetimo, nepažįstamo? 

Žmogaus balsas – nepakartojamas ir unikalus instrumentas, jame tarsi sutelpa visa žmogaus esmė. Man nėra gražesnio balso už Mamytės. Vos išgirdus jo tembrą užlieja kažkoks šiltas jausmas, atrodo, kad pasaulyje įsivyrauja harmonija. Mamos balsas man yra visokeriopo gėrio ir meilės įsikūnijimas. O nepažįstamų žmonių balsai – būna, kad juos įsimyliu kaip instrumentus, kaip garsinę spalvą. Pavyzdžiui, pasirenkant radijo laidas ar tinklalaides, labai daug kas priklauso nuo jų vedėjų balsų. Galbūt tai – atsitiktinumas, bet man pasisekė, kad artimų žmonių balsai yra labai gražūs.

Kaip jaučiate muzikos instrumentus, galbūt turite sau artimiausią ar keletą jų, kurie įkvepia kurti muziką, rašyti, kurių tembro tiesiog gera klausytis? O galbūt yra ir tokių, kurie asmeniškai nėra atrasti, todėl Jums tolimi?

Labiausiai žavi muzikos instrumentų deriniai ir tiesiog neišsemiama jų įvairovė, kuri puikiai atsiskleidžia simfoniniame orkestre. Įkvepia būtent ši galimybė maišyti tembrines spalvas, jas sluoksniuojant įvairiomis proporcijomis. Kalbant apie atskirus instrumentus, vis dar neprisijaukinu arfos ir obojaus, nors juos naudoju simfoniniuose kūriniuose. Žinoma, kažkada ateis ir jiems laikas. Kaip tik šiais metais, bendradarbiaudama su arfininke Joana Daunyte, kursiu solinę kompoziciją.

Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Šarūnės Zurbos nuotrauka
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Šarūnės Zurbos nuotrauka

Gerbiama Žibuokle, įdomu, kaip atradote save kaip muzikos kūrėją? Kokia buvo Jūsų muzikinio kelio jau sąmoninga pradžia, kuri mezgėsi ir ėmė plėtotis Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje?

Muzika atėjo pati savaime dar paauglystėje. Išgyvenusi labai intensyvias emocijas, netikėtai paėmiau natų popieriaus lapą ir pradėjau rašyti natas. Na, o sąmoningai kūrybinį pašaukimą suvokiau kiek vėliau, kai sutikau savo pirmąjį kompozicijos mokytoją Algirdą Brilių J. Naujalio meno mokykloje. Jis suteikė man pasitikėjimo kūrybinėmis galiomis. Iki šiol manau, kad jei ne mokytojas, nebūčiau išdrįsusi pasirinkti kompozitorės kelio.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje muzikos kompoziciją baigėte profesoriaus Broniaus Kutavičiaus ir profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje, prisiminkite studijas. 

Studijų metai buvo perpildyti intelektualinių stimulų ir kompozicijos elementų pažinimo bei įsisąmoninimo. Visų pirma tai buvo muzikinių atradimų metai, ir tasai žinių absorbavimas bei reflektavimas buvo svarbesnis už pačią kūrybą.

Išskyrėte savo pirmąjį kompozicijos mokytoją Algirdą Brilių, o apskritai, galvodama apie visas muzikos mokymosi patirtis, ką šiandien vadinate savo mokytojais, autoritetais – nebūtinai muzikos pasaulyje, gyvenime, nebūtinai sekamais, o labiau įkvepiančiais, palaikančiais?

Pirmasis kompozicijos mokytojas Algirdas Brilius man visuomet išliks Mokytoju. Jis tarsi įdavė man raktą į pačią save, parodė visą žmogaus kūrybinio potencialo beribiškumą.

Kiti kūrėjai, įkvepiantys savo egzistenciniais pasirinkimais: prancūzų skulptorius Auguste’as Rodinas dėl savo visiško atsidavimo kūrybai, režisierius Andrejus Tarkovskis dėl bekompromisių meninių sprendimų, performansų menininkė Marina Abramovič, paverčianti nematerialius dalykus meno kūriniais ir taip kvestionuojanti patiriamos realybės suvokimą, ir daugybė kitų, visus sunku būtų ir išvardinti. Nepaliauju stebėtis budizmo mokytojais, Tibeto lamomis ir rinpočėmis, kurie demonstruoja visišką laisvę nuo trikdančių emocijų ir kartu įkūnija beribę atjautą kitoms būtybėms. 

Gerbiama Žibuokle, ką reiškia mokytis muzikos kūrybos meno, kiek to galima išmokti – išmokyti kitą, kaip formuojamas talentas, kad išliktų autentikos balsas, individuali raiška?

Muzikos formavimo principų išmokyti galima – tiek studijuojant didžiųjų meistrų kūrinius, tiek padedant pradedančiam kūrėjui susivokti savo paties muzikinėje raiškoje. Kitaip su autentiškumu ir individualumu – juos labiau atrandame, atskleidžiame patys, negu išmokstame iš kitų. Paslaptingas savęs atradimo ir pažinimo procesas tiek asmeniškai, tiek kūryboje ir yra svarbiausias gyvenimo uždavinys.

Mėlynojo laumžirgio studija – magiška vieta, kur gimsta patys geriausi kūriniai. Ten labai tylu, palyginti su miesto aplinka, nors gamtos garsų simfonija nenutyla ištisą parą. Kalbant apie tylą – juk ji niekuomet nėra absoliuti. Visuomet kažką girdime, ar tai būtų subtilūs gamtos garsai, švelnus vėjelis, ar ritmingi mūsų pačių širdies dūžiai, ar kvėpavimas.

Esate kalbėjusi apie įkvepiančią kūrybinių rezidencijų aplinką, atmosferą, tenai kūrusių kompozitorių asmenybių įmagnetintą aurą. Kas Jums įdomiausia akademinės muzikos istorijoje, suvokiamoje ir vadinamoje klasika?

Akademinėje muzikoje man įdomu stebėti kaitos procesus arba kritinius pokyčio taškus, kaip jie randasi, kas jiems daro įtaką, kaip kiti muzikos žanrai natūraliai įsiskverbia į vadinamąją akademinę aplinką. Tarkime, gana radikalus reiškinys buvo minimalizmo atsiradimas, nors jo genetinės užuomazgos jau glūdėjo įvairiose tradicinėse muzikinėse kultūrose. Vis dėlto tokių reiškinių atsiradimas ar atgimimas, kad ir istoriškai pagrįstas, man asmeniškai yra mįslingas. Kaip įvyksta tasai lūžis, kai vieną dieną kompozitorius rašo akademinę muziką, o praėjus kiek laiko atranda visiškai naują, dar negirdėtą stilių? Štai tokie klausimai, kurie, beje, ir lieka neatsakyti…

Kurį kompozitorių ar kelis, turėdama galimybę, norėtumėte susitikti, pabūti drauge? Ko norėtųsi paklausti, ką sužinoti, ko palinkėti?

Manau, kad būdama gana intravertiška daugiau pasisemiu iš kūrinių, iš pačios muzikos, negu galėčiau iš ją kuriančių žmonių. Susitikusi genialų kompozitorių, tokį kaip Johannas Sebastianas Bachas, tikriausiai neturėčiau ką jam pasakyti, apie ką kalbėti. Viskas juk jau pasakyta jo muzikoje! Bet koks verbalizavimas būtų perteklinis. Kalbėti apie esminius dalykus nėra lengva, o štai užkoduoti juos muzikos garsuose ir leisti kitiems juos atskleisti yra kur kas prasmingiau. Panašiai jaučiausi sutikusi estų kompozitorių Arvo Pärtą – šiltai nusišypsojome vienas kitam, apsikeitėme bendromis frazėmis, pakalbėjome apie Baltijos regiono muziką, ir tuo viskas baigėsi. Sakralioji ir dvasinė dimensija, į kurią pakviečia jo muzika, taip ir liko žodžiais nepaliesta. Matyt, tam reikėtų kartu praleisti daugiau laiko.

Vis dėlto norėčiau susitikti ir pasikalbėti su amerikiečių kompozitoriumi Johnu Cage’u, kartu pafilosofuoti apie tylos ir garso prasmę, jų santykį. Taip pat su charizmatiškuoju dirigentu ir kompozitoriumi Leonardu Bernsteinu. 

Kaip regite, girdite, vertinate šiuolaikinę akademinę muziką? Kokia ji Jums, kaip manote, ką ir kaip ji bylos ateityje apie mus dabartyje?

Šiuolaikinė muzika atspindi dabarties laiką ir jam būdingas sąmonės būsenas. Jos rezonuoja su mumis, yra mums aktualios, nes mes visa tai patys patiriame. Kaip sako rašytojas Julianas Barnesas knygoje „Laiko triukšmas“: „Menas yra istorijos šnabždesys, girdimas per laiko triukšmą.“ Ar dabartinė muzika ras atgarsį ateityje, ar tik išliks savąjį laiką užfiksuojančiu garsiniu liudininku – sunku prognozuoti. Žvelgiant iš istorinio pažintinio taško ji tikrai bus vertinga, na, o žvelgiant per subjektyvaus patyrimo prizmę – galbūt mažiau.

Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Tomo Tereko nuotrauka

Daugiau nei dešimtmetį gyvenate Niujorke, tačiau nuolat grįžtate į Lietuvą, Jūsų muzikoje asmeniškai aš girdžiu lėktuvų gausmą. Ką Jums, kaip kūrėjai, kaip žmogui apskritai, reiškia skrydis, tai daugiau laisvės pojūtis, polėkis ar vis dėlto baimės jausmas, daugiau praradimas atsisveikinant, paliekant ar, priešingai, atradimas pasisveikinant, pasitinkant?

Kelionės ir skrydžiai man daugiausia asocijuojasi su laisvės pojūčiu. Ar gali būti didesnė laisvė, nei patirti save įvairiuose kontekstuose? Dažniausiai skraidau tarp JAV ir Lietuvos. Abiejose Atlanto vandenyno pusėse gyvena mylimi žmonės, tad tiek kelionės pradžia, tiek pabaiga būna gana emocionalios – su vienais atsisveikindama žinau, kad netrukus pasisveikinsiu su kitais. Būna, kad susigraudinu iki ašarų, nes atsisveikindama juk nežinau, ar vėl kada bepasimatysime. Praradimai ir atradimai įvyksta vienu metu. Kartu tokie potyriai ir stiprina nepriklausomybę, savarankiškumą, nes puikiai suvoki, kad šioje trumpalaikėje žmogiškoje egzistencijoje anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti su mylimais dalykais, o galiausiai ir pačiai išeiti. Tad kiekviena kelionė – lyg emocinė treniruotė, ugdanti neprisirišimą.

Galvojant apie kūrėjo erdvę, kur gimsta kūriniai, žinia, Jūs turite gamtiškąją Mėlynojo laumžirgio studiją, kur galite pasinerti į savo kūrybinę dimensiją, kurioje, kaip esate ne kartą sakiusi, Jus supa taip reikiama – būtina tyla. Įdomu, kaip nusakytumėte negirdinčiam, kurčiam žmogui, kas yra muzika? Jūsų įsivaizdavimu, kokiu būdu jis galėtų patirti muziką savitai – kitaip? 

Mėlynojo laumžirgio studija – magiška vieta, kur gimsta patys geriausi kūriniai. Ten labai tylu, palyginti su miesto aplinka, nors gamtos garsų simfonija nenutyla ištisą parą. Kalbant apie tylą – juk ji niekuomet nėra absoliuti. Visuomet kažką girdime, ar tai būtų subtilūs gamtos garsai, švelnus vėjelis, ar ritmingi mūsų pačių širdies dūžiai, ar kvėpavimas. Garsas yra ne tik girdimas, bet ir patiriamas fiziškai kaip vibracija. Netekęs klausos kompozitorius Ludwigas van Beethovenas atsiguldavo po fortepijonu, kad galėtų pajausti iš instrumento sklindančias vibracijas, ir taip „klausydavosi“ muzikos. Galbūt ir kurčias žmogus galėtų būtent tokiu būdu prisiliesti prie muzikos, kaip prie fizinės vibracijos. Tokia patirtis skirtųsi nuo įprastinio muzikos klausymosi, bet leistų išgyventi muziką fiziologiniame lygmenyje. Žodžiais juk muzikos tikrai nepaaiškinsi…

Nepaliauk augti. Auk lėtai kaip medis. Mokykis iš gamtos, iš didžiųjų ir lėtųjų gamtos ciklų ir virsmų. Neapsvaik nuo skrydžio aukščio. Pasikliauk intuicija, net jei ji prieštarautų realybės faktams.

Kai iš tylos gimsta kūrinys, kaip jaučiasi kūrėjas, daugiau džiaugsmo ar liūdesio, kai į gyvenimą paleistas kūrinys – dalis tavęs – tampa atskiras, daugiau ar mažiau nepriklausomas?

Atsiradus kūriniui dažnai patiriu tokią neapsakomą nuostabą, tarsi regėčiau stebuklą. Tai labiau sakralus jausmas, peržengiantis asmeniško džiaugsmo ar liūdesio ribas. 

Prisimenate savo pirmąjį parašytą muzikos kūrinį? Kaip vyko jo kūrybinis procesas?

Pirmasis kūrinys radosi spontaniškai, iš tiesų net nesuvokiant, kaip tai įvyko. Su kiekvienais metais kūrybinis procesas tampa vis labiau pažįstamas. Laukiant pradinio kūrybinio impulso nebegąsdina akistata su tuščiu popieriaus lapu ar idėjų nebuvimu. Pats muzikos atsiradimas įvyksta netikėtai, akimirksniu, bet geriau būti tam pasiruošus, o tai įmanoma tik nuolat dirbant. 

2020 m. gruodžio 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncerte „Žiemos klasika su obojumi“ įvyko Jūsų kūrinio „Nunc stans. Nunc fluens“ perkusijai ir styginiams premjera. Kaip autorė buvote vienintelė klausytoja salėje. Sakralu, kai taip asmeniškai susitinka kūrėjas ir jo kūrinys. Gerbiama Žibuokle, pasidalinkite asmeniniu patyrimu, kaip jautėtės per „Nunc stans. Nunc fluens“ premjerą. 

Toji premjera buvo tikrai ypatinga. Ne tik todėl, kad buvau vienintelė klausytoja salėje. Kompozitoriui dažnai tenka patirti tokį jausmą, dalyvaujant generalinėje repeticijoje, prieš koncertą, kai kūrinys pagrojamas ištisai, tačiau dar ne klausytojams. Bet šįkart atmosfera buvo tiesiog įelektrinta. Dėl pandemijos ir karantino sąlygų daugelį mėnesių nebuvau girdėjusi gyvo garso, tad patyriau vos ne ekstazę, kai išgirdau pirmuosius Lietuvos kamerinio orkestro garsus. Rodėsi, kad garsų bangos skalauja mane iš vidaus, nuskaidrina ir atveda į naujas sąmonės būsenas. Iš tiesų gana sukrečiantis ir stiprus meditacinis išgyvenimas, kai protas yra taip susitelkęs į dabarties akimirką, jog nustoja egzistuoti tiek laikas, tiek erdvė. Man rodos, kad buvau nustojusi ir kvėpuoti kurį laiką….

Apskritai kas yra premjera kūrinio autoriui, kokius jausmus, emocijas ji žadina ir palieka? 

Premjeros dieną kūrinys pagaliau gimsta! Nors jį tenka girdėti per repeticijas, bet vis dėlto niekas neprilygsta tam patyrimui, kai kūrinį pirmą kartą išgirsti kartu su publika. Būtent tuomet supranti, kas pavyko, o kas ne, pamatai, ar muzikos tėkmė yra natūrali, ar vis dar kiek nuobodoka. Žinoma, visa tai lydi nesuvaldomas jaudulys ir didžiulė adrenalino dozė. 

Pokalbio pabaigoje, gerbiama Žibuokle, Jūsų, kaip kompozitorės, kaip asmenybės, koks būtų linkėjimas it laiškas, asmeninė partitūra ateitin?

Nepaliauk augti. Auk lėtai kaip medis. Mokykis iš gamtos, iš didžiųjų ir lėtųjų gamtos ciklų ir virsmų. Neapsvaik nuo skrydžio aukščio. Pasikliauk intuicija, net jei ji prieštarautų realybės faktams.