2020 09 09

Virginija Kunigėlytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kompozitorius Juozas Karosas, baltas kaip obelėlė

Prie pianino.
Kompozitorius Juozas Karosas Vilniuje savo darbo kambaryje 1960 m. Archyvai.lt nuotrauka

Prieš 130 metų Spraguičio kaime (Anykščių valsčius) gimė Juozas Karosas – kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas, visuomenininkas.

Baigęs Rygos konservatoriją, savo kūrybinį kelią pradėjęs XX a. pradžioje, lietuvių profesionaliajai muzikai žengiant pirmuosius žingsnius, J. Karosui teko dirbti įvairiausius darbus.

Jau ankstyvoje jaunystėje, Juozo Gruodžio padedamas, jis pradėjo dirbti vargonininku, vėliau vadovavo lietuvių ir latvių chorams, Kaune dėstė muziką „Saulės“ gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dirbo Elenos Laumenskienės liaudies konservatorijoje, rengė vargonų muzikos koncertus, buvo Kauno radiofono simfoninio orkestro dirigentas, vadovavo Klaipėdos ir Šiaulių muzikos mokykloms, dėstė Lietuvos konservatorijoje bei Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, buvo 1950, 1955, 1975 metų Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, nemažai rašė to meto periodinėje spaudoje.

„Visos jėgos ir sugebėjimai atiduoti muzikai“, – yra sakęs kompozitorius.

Ir muziką J. Karosas kūrė tokią, kokios tuo metu labiau trūko, kurią būtų įmanoma atlikti. Jis sukūrė simfonijų, siuitų, uvertiūrų, poemų, koncertų, kvartetų, muzikos fortepijonui ir kitiems instrumentams bei ansambliams. Populiariausia yra J. Karoso chorinė muzika. Kompozitorius gerai pažinojo chorinio meno specifiką, todėl jo originalios bei harmonizuotos lietuvių liaudies dainos yra patogios atlikti, melodingos, iki šiol jas dainuoja daugelis Lietuvos chorų.

Prie obels.
Kompozitorius Juozas Karosas 1950–1955 m. Archyvai.lt nuotrauka

Nuoširdumas, paprastumas, melodingumas, nacionalinis koloritas – visa tai būdinga ir pačiam kompozitoriui, ir jo muzikai.

„Daina yra tas gaivinantis šaltinis, kuris nuplauna ir stiprina mūsų sielas, tobulina jausmus ir artina mus prie Aukščiausiojo Kūrėjo. Juo mes gražiau dainuojame, juo labiau tobulėjame“ – muzikos vadovėlyje „Garsų keliais“ yra įrašęs J. Karosas.

Norint priminti šį kuklų, nuoširdų žmogų, jo švytintį veidą, visus užkrečiantį gera nuotaika ir optimizmu, pateikiame keletą ištraukų iš jo atsiminimų knygos „Nueitas kelias“ antrosios dalies (LLMA, F.171, ap. 1, b. 398). Internete parengta virtuali paroda „Kaip balta obelėlė“, kurioje eksponuojama daug nuotraukų, atspindinčių įvairius J. Karoso gyvenimo laikotarpius. Čia galima pamatyti jo muzikos kūrinių autografų, autorinių koncertų programų. Eksponuojamus dokumentus papildo paties kompozitoriaus ir jo amžininkų mintys.

***

Fotografija

Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje aš nesifotografavau. Leliūnuose nebuvo fotografo, neturėjau ir pažįstamų fotomėgėjų. Bet nusifotografuoti labai norėjau. Kažkodėl galvojau, kad mano fotografija būtų labai graži. Ilgai prastovėdavau Utenoje prie fotografo iškabos. Kada aš atvykau į Uteną jau berniokėliu, žavėjausi uteniškių fotografijomis, bet pats fotografuotis nesiryžau. Gal dėl pinigų stokos, gal dėl prastų kaimietiškų drabužių.

Laikas bėgo, aš išaugau, pradėjau gražiai rengtis ir vis galvojau, kad reikia man nusifotografuoti. Taip vieną kartą važiuodamas į Uteną apsirengiau ką turėjau geresnio ir kas man atrodė tinkamiausia fotografijai. Plaukus nešiojau ilgus, šukavau vis aukštyn, o jie man kaip tyčia krito žemyn. Buvau įsitikinęs, kad fotografija bus labai graži. Namuose niekam neprasitariau.

Fotografas savo „ateljė“ mane apžiūrėjo, pagalvojo, kaip pastatyti, vėliau patampė už nosies, pašukavo, kaip jam atrodė tinkamiau, prisakė ramiai stovėti. Bet kai fotografuoja, labai sunku ramiai stovėti. Taip buvo ir su manimi. Tik pasiruošia – man būtinai reikia pasitaisyti, ir vėl iš naujo mane tvarko. Taip tris ar keturis kartus. Galų gale pavyko. Fotografas išėjo ryškinti, aš palaukiau, kol atneš ir parodys man plokštelę. Aš joje nieko nesupratau ir nieko nemačiau, bet palingavau galva, kad gerai. Po poros savaičių nuskubėjau pasiimti savo pirmosios fotografijos. Tikėjausi pamatyti save labai gražų.

Ir toks buvo nusivylimas, kai išvydau nepažįstamą, bukanosį, susiraukusį, sutaršytais plaukais, labai pasipūtusį bernioką. Sakau fotografui, kad tai ne aš. Jis sako: „Jūs gi pažiūrėkite, labai gražiai išėjote, pasižiūrėkite, kokia nosis, plaukai ir visas veidas, geriau negalima įsivaizduoti. Tiesa, lūpos gal mažiau ryškios, bet jos gal pajudėjo. Žodžiu, turite labai gerą nutrauką.“

Kada parodžiau Juozui Gruodžiui šią nuotrauką, jis pripažino, kad esanti gera, anot jo, tikras Karasiokas.

Fotografuojasi grupėje.
Juozas Karosas su kitais Jāzepo Vītolio mokiniais 1929 m.
Iš kairės: Vladas Jakubėnas, Antanas Šerėnas, Stasys Vainiūnas, Juozas Karosas. Archyvai.lt nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Juozas Karosas – su Jāzepo Vītolio kompozicijos klasės studentais.
Prie fortepijono – J. Vītolis, trečias iš dešinės – J. Karosas, toliau – Leonidas Vigneris, V. Babinas. 1921–1927 m. Archyvai.lt nuotrauka

Studijos

Jāzepas Vītolis ypač įdomiai dėstė harmonijos kursą. Taisydamas uždavinius, su kiekvienu studentu kalbėdavo atskirai. Susilaukdavome linksmų, aštrių pastabų. Kai būdavo gerai nusiteikęs, išgirsdavome: „Tamsta rašai muziką, kad man plaukai šiaušiasi“, o profesorius buvo seniai plikas, blizgančia galva. Arba: „Nevartokite tokio akordo, kuris tinka tik desertui.“ Susilaukdavome ir ironiškų pastabų. Talentingam studentui, kuris vis stokodavo laiko paruošti harmonijos uždavinius, vieną kartą jau pyktelėjęs pasakė: „Norint būti kompozitoriumi, reikia turėti ne tik gerą galvą, bet ir sėdynę.“ (p. 113)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rūpesčiai

Noriu prisiminti, kaip tekdavo nakvoti, tuoj po karo iš Klaipėdos dažnai važinėjant į Vilnių ir Kauną. Nesinorėjo visuomet trukdyti malonių Bendorių, kai kada mane priglausdavo muzikos mokyklos ūkvedys Juozas Jankus. Jis mane nuvesdavo į vieną klasę, kur stovėjo baltas koncertinis fortepijonas, ant jo paklodavo patalynę ir aš, sapnuodamas genialius Šopeno muzikos garsus, ramiai, gerai pailsėdavau. Ir dabar mūsų konservatorijoje, kai pažiūriu į šį mielą baltą fortepijoną, kuris stovi vokalistų klasėje, su malonumu prisimenu tą praėjusį sunkų metą ir tuos gerus žmones, kurie ateidavo į pagalbą.

Vieną kartą po tokių kelionių, Kauną pasiekiau labai nuvargęs. Kreipiausi į vieną viešbutį – vietų nėra, į kitą, į trečią – tas pats. Kai atėjau į „Metropolį“, pasakiau draugui, kuris mane pasitiko: „Ką nori daryk, iš čia aš niekur neisiu, o be to, ir jėgų nebeturiu.“ Jis susimąstęs kažkur išskubėjo. Neilgai trukus vėl pasirodė ir pranešė, kad guolį paklojęs vonioje. „Vonia didelė, švari, manau, būsite patenkintas.“ Turėjau tik padėkoti už tokį rūpestį. Išsimiegojau labai gerai. Šiuo požiūriu mano būdas geras, kad nuvargęs galėdavau ir eidamas miegoti. (p. 50–51)

Fotografuojasi grupėje.
Kolegos kompozitoriai. Pirmoje eilėje iš kairės: Juozas Karosas, Stasys Vainiūnas, Julius Juzeliūnas,
antroje eilėje iš kairės: Povilas Tamuliūnas, Antanas Račiūnas. 1970 m. Archyvai.lt nuotrauka

Su draugais, kolegomis

Vieną balandžio dieną man pranešė, kad esu išrinktas delegatu į Taikos traukinį. Juo iš Maskvos turėjo važiuoti Rusijos ir Pabaltijo respublikų menininkai ir mokslininkai. Lietuvos delegatais dar buvo S. Krasauskas, J. Avyžius, J. Urvelis, K. Bogdanas, E. Mališevskis, P. Lazutka ir kiti. Gegužės 8 d. buvo Stasio Krasausko vardadienis. Norėjosi pasivaišinti. Kai traukinys sustojo Baranovičiuose, aš ryžausi paieškoti. Išlipau iš traukinio, nubėgau į stotį, tačiau stoties bufete degtinės nebuvo. Aš – kitur ir skubu atgal, o čia draugai jaudinasi, kad nepasilikčiau. Tik įlipau ir traukinys pajudėjo. Buvome laimingi, kad atnešiau. Sveikinome Stasį, visi po gurkšnelį išgėrėme į jo sveikatą. J. Avyžius gėrėjosi mano „žygdarbiu“. Taip linksmi pasiekėme Vilnių. (p. 104, 109)

Diriguoja.
Kompozitorius Juozas Karosas Dainų šventėje Vilniuje 1950 m. Archyvai.lt nuotrauka
Žmonės kiloja ant rankų.
Juozas Karosas po Dainų šventės 1953 m. Archyvai.lt nuotrauka

Obelėlė“

1960 m. daina „Obelėlė“ buvo atliekama Respublikinėje dainų šventėje Vilniuje, tais pačiais, ar kitais metais ji skambėjo ir Estijos Respublikinėje dainų šventėje. Vieną kartą į Vilnių atvyko estų muzikos mokyklų dainavimo mokytojų choras. […] Jie koncertavo Vingio parko estradoje. Mūsų muzikų, kompozitorių ir choro dirigentų susirinko geras būrys. Visai netikėtai paskelbė mano „Obelėlę“. Choras geras, skamba gryna intonacija, ir dirigentas geras, interpretacija visai tinkama.

Dainai nuskambėjus, kviečiamas autorius. Aš išeinu, lenkiuosi chorui ir publikai, dėkoju dirigentui, o jis siūlo man diriguoti. Choras bei publika taip pat pradėjo prašyti. Na, galvoju, kaip bus, taip bus, gal nesusimausiu. Stoju, pradedu diriguoti, visai nušvinta galva, gerai jaučiu muziką ir įsismaginęs diriguoju su dideliu polėkiu. Choras stengiasi, kiek tik gali. Baigiu dainą labai pakiliai. Tik nuimu fermatą, staiga kad griebs mane vyrai mėtyti, bijojau, kad tik kaulai nesubraškėtų. Kadangi aš baltas, tai choras karštai ploja ir šaukia: „Obelėlė.“ Taip aš jiems ir likau Obelėle. (p. 129)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.