Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kompozitorius M. Urbaitis: „Aš esu čia ir dabar“

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Martyno Aleksos nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapio.

Jei jau radote šį interviu, MINDAUGO URBAIČIO pristatinėti tikriausiai nebereikia. Su kompozitoriumi kalbėjomės jo jaukiame kiemelyje, kuriame, pasirodo, viešėjo net Robertas Wilsonas, Krzystofas Pendereckis, vykdavo kūrybinės pamokos ir įdomūs pašnekesiai.

Pirmąją vasaros dieną jubiliejų atšventęs M. Urbaitis šiltai dalinosi mintimis apie meilę įvairiai muzikai, stebinančias publikos reakcijas, atlikėjų pasirinkimus ir apie savitą kūrėjo pasaulį, kuriame geriausios idėjos suskamba naktį.

Kurti muziką pradėjote dar paauglystėje.

Mane kūrybos link stumtelėjo „bitlai“ ir rokas, taip pat Igorio Stravinskio ir Bélos Bartóko muzika. Muzikos elementai, struktūros, kūriniai, kompozitoriai – kas mane vežė paauglystėje, veža ir dabar, niekas nepasikeitė. Metai bėga. Kaip sako Sigito Gedos eilėraštis – „Metai praėjo, / O aš tebestoviu / Su keleivio drabužiais.“

Vadinasi, tiek kūrybiniai šaltiniai, tiek stilistiniai pagrindai išliko beveik nepakitę?

Rašau, kas man patinka. Pavyzdžiui, balete „Acid City“ kala gitaros ir būgnai. Man tai patinka nuo dvylikos metų, ir visai nesvarbu, kad šį baletą rašiau penkiasdešimties (juokiasi). Šiandien išsiunčiau natas atlikėjoms, kurios savo projektui pasirinko mano kūrinius. Kai kuriuos jų parašiau, kai buvau devyniolikos. Jeigu rašyčiau tokiu stiliumi ir dabar, išeitų visiškai tas pats. Kūrinys turi turėti tam tikrą poveikį, tam tikrą žinią, turi komunikuoti. Pažiūrėkime, kaip publiką suvienija gyvi koncertai, kaip visus pagauna viena nuotaika, geras atlikimas. Nesvarbu, ar groja simfoninis orkestras, ar roko atlikėjai – visus veža gera muzika, gera melodija, harmonija. Taip yra.

Kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Šarūnas Nakas. M. Urbaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Rokas, klasika, avangardas, minimalizmas, populiariosios muzikos atgarsiai – visai tai jūsų kūryboje persidengia.

Nors to ir nedemonstruoju, mano muzikoje egzistuoja žanrų persidengimas, jų ribų peržengimas. Kartais struktūriniai, stilistiniai dalykai ateina iš įvairių pusių: kažkas iš avangardo, kažkas iš roko, elektronikos. Kartais muzikos kritikai to net nepastebi, nes idėjų ir patirties semiasi tik iš akademinės sferos. Pamenu, kai San Fransisko orkestras atlikto mano „Lacrimosa“, pasirodė viena recenzija, kurioje buvo pastebėta, kad naudojama panaši į didžėjaus technika, artima semplavimui, sutinkamam hiphope ir kai kuriuose popso pavyzdžiuose. Iš karto išgirdo, kaip parašytas kūrinys, kokia jo konstruktyvinė pusė. Tuo tarpu Lietuvoje niekas apie tai net nepagalvojo: užsiimantys elektronine muzika nesidomi klasikine ir taip toliau.

„Bang on a Can“ grupės kompozitoriai teigė, kad jiems ir Ludwigas van Beethovenas, ir Johnas Lennonas, ir Johannas Sebastianas Bachas, ir „Led Zeppelin“ yra vienodos svarbos kūrėjai, vienodos svarbos muzika. Taip pat ir man, todėl estetiškai jaučiuosi jiems labai artimas. Kai pirmą kartą susitikome su šios grupės nariu Davidu Langu, labai ilgai kalbėjomės. Galų gale jis pasakė: „Klausyk, mes vienodai mąstome.“ Taip yra todėl, kad mes užaugome su vienoda muzika.

Man labai keista, kai mano gerokai vyresni kolegos siūlydavo kurti preliudus, fugas, sonatas, nes tai neva išliks ateičiai. Ką tu gali žinoti, kokia ta ateitis bus, kas kam rūpės. Sulig spektakliu muzika numirė, su kinu išliko. Nei ką gali apgailėti, nei kuo perdėtai džiaugtis, tiesiog yra kaip yra.

Nepaisant įvairiausių įtakų, kūryboje dažnai pasigirsta nuorodų į jums priklijuotą minimalisto etiketę.

Aš jau seniai ne minimalistas. Šis terminas yra reikalingas tik tam, kad susikalbėtume. Jis nėra idealus, jo naudojimą savo kūrybai Philipas Glassas patikslino jau seniai: anot jo, minimalizmas yra muzika, pagrįsta pasikartojančiomis, repetityvinėmis struktūromis. Sutinku su jo žodžiais, tai sudaro ir mano kūrybos bazę.

Žinoma, mano kūrybos šaknyse minimalizmo tikrai yra, bet tos šaknys apaugo kitais dalykais. Labai svarbus ir savitumo aspektas: pažiūrėkime, kiek daug yra skirtingų kompozitorių minimalistų ar artimų minimalizmui. Dabar kiekvienas yra kitoks, o, pavyzdžiui, baroke, palyginti, visi buvo vienodi kaip buteliukai.

Minimalisto etiketė jūsų neerzina?

Mane labiau stebina, kad Steve’as Reichas ar Philipas Glassas labai nervinasi, kai juos pavadina minimalistais. Nežinau, kodėl reikia dėl to sukti galvą – tegul tave vadina kaip nori, jeigu tik tavo kūrinius groja, perka, klauso.

Jūsų kūrybinėje biografijoje bene daugiausia dėmesio sulaukė baletai „Acid City“, apdovanotas Kultūros ministerijos premija, ir „Procesas“, už kurį pelnėte Auksinį scenos kryžių. Kaip pats vertinate šias kompozicijas?

Pamenu, kai septyniolikmetis sėdėdavau festivalyje „Varšuvos ruduo“ Varšuvos Didžiajame teatre klausydamasis kitų autorių baletų, net neįsivaizdavau, kad ten galėtų skambėti mano paties muzika. O dabar tai vyksta. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kažkada savo mylimoje Varšuvoje matysiu savo paties baletą „Procesas“. Žmonės ploja, o man galvoje jau kiti darbai sukasi.

Iš tiesų aš savo kūryboje nė vieno kūrinio neišskiriu kaip svarbesnio. Džiaugiuosi, jeigu baletai kažkam atrodo reikšmingi ir juos publika mėgsta. Girdėjau, kad jaunimas net norėtų, kad į sceną sugrįžtų naujas „Acid City“ pastatymas. Man didžiausias įvertinimas yra tuomet, kai atlikėjai dešimtmečiais atlieka mano kūrinius. Pavyzdžiui, „Lacrimosa“ nuolatos skamba jau beveik trisdešimt metų, nors kūrinių chorui yra daugiau nei kosmose žvaigždžių. Matyt, jame yra kažkas tokio, ko negaliu nei įvertinti, nei reflektuoti. Galiu tik pasidžiaugti, kad žmonėms rūpi; kad padariau kažką tokio, į ką jie atkreipia dėmesį.

Kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Julia Wolfe. M. Urbaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Kompozitoriai Philipas Glassas ir Mindaugas Urbaitis. M. Urbaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų kūryba pritraukia netikėtą publiką – jauną, dažnu atveju net nesidominčią vadinamąja akademine muzika. Tokia publika aiškiai parodo, kad jūsų idėjos sutampa su šiuolaikinėmis aktualijomis. Kaip tai pasiekiate?

Visos meno rūšys turi komunikuoti. Yra teorija, kad reikia įkomponuoti popso muzikos elementų, kad muzika būtų populiari. Aš apie tai negalvoju, sąmoningai to nedarau – rašau tai, kas man pačiam patinka. Bandau suprasti, ką mano muzikos klausytojai girdi, bet būdamas muzikos autorius to įvertinti nesugebu.

O kas jūsų paties kūryboje jus labiausiai stebina?

Stebina ne pati kūryba, o žmonių reakcijos į ją. Pavyzdžiui, turiu keletą chorinių kūrinių, kurie vis dainuojami. Mane labiausiai nustebino vienas Nyderlandų choras, kuris atliko mano kūrinį „Išvaikščiojau mišką, išvaikščiojau lauką“ pagal Jono Juškaičio tekstą. Tai pats nevokališkiausias tekstas, bet man labai prasmingas, labai gražus. Įdomiausia, kaip choristai jį ištarė, labai norėčiau paklausyti (juokiasi). Tokiu atveju, kai užsieniečiai išmoksta lietuvišką mano kūrinio tekstą ir jį dainuoja, aš pradedu galvoti, kad gal kažką tokio ir padariau.

Tikriausiai jau net nebesuskaičiuotume, kiek kartų jūsų vardas nuskambėjo užsienio koncertų salėse.

Man įdomiausios atlikėjų pasirinkimo priežastys. Mano kūrinius atlieka ne dėl kokio konkretaus projekto, ne dėl Lietuvos reprezentavimo ir ne todėl, kad mane kas nors pažįsta ar žino. Tiesiog pasirenka mano kūrinį, kuris patinka, ir tiek, jokių kitokių sąsajų nėra. Pavyzdžiui, Vienoje skambėjo mano ir Wolfgango Amadėjaus Mozarto muzika. Juk negalėtų austrai įtraukti ko nors, nederančio su Mozartu, kaip tai skambėtų (juokiasi)? Tai irgi yra įvertinimas: kai mano muzika skamba šalia Mozarto.

Visai kitokia jūsų kūrybinė sfera – muzika teatrui ir kinui. Kiek kompozitorius svarbus tam, kad egzistuotų sintetinis kūrinys?

Įdomu tai, kad kino salėje ar teatre žmonės daug lengviau priima avangardinius dalykus. Koncerte gal jų nepakęstų, o su vaizdu daug lengviau suvokti, tad lengviau ir priimti. Kita vertus, yra ir tam tikrų modelių, kuriuos privalai naudoti teatre ir kine, kitaip žmogus nesupras, ką žiūri. Muzika turi padėti žmogui matyti, paaiškinti, ką jis mato.

Mano bičiulis Eimuntas Nekrošius sakydavo, kad tai, jog spektakliui reikia muzikos, yra jo problema – vadinasi, jis kažko nepadaro. Bet Nekrošius su muzika sulošdavo – ji visada suskambėdavo. Ne prie visų režisierių muzika suskamba taip įtaigiai.

Ar kurdamas teatrui kompozitorius visada turi paklusti režisieriui?

Tenka prie jo prisitaikyti. Dažniausiai režisierius yra teisus, nes turi savo spektaklio ir jo muzikos matymą. Kartais jis prašo keistų dalykų, bet galiausiai pažvelgi į situaciją iš kitos perspektyvos ir supranti, kodėl. Žinoma, būna ir taip, kad neleidžia savo idėjos keisti: kai atnešu geresnį variantą, sako: „Ne, pirmas variantas, ir viskas.“

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Prano Baltrėno nuotrauka

Šalia kūrybos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote kompoziciją, muzikos istoriją, vedate radijo laidą „Modus“. Iš kur tiek energijos, iš kur tiek smalsumo?

Čia, matyt, grynai žmogiški dalykai. Su Šarūnu Naku pakalbame, kad radijo laidos mus stumteli į priekį, neleidžia snausti, tarsi esame priversti intensyviau domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje. Man tai išeina natūraliai: juk gyvenu pasaulyje, kuris man rūpi. Man patinka iššūkiai. Menas ir sportas tuo ir panašūs.

Vadinasi, visą laiką galvojate, dirbate, kuriate.

Aš atsikeliu ir galvoju, ką turiu padaryti. Mintys dūzgia ir dieną, ir naktį. Geros idėjos neretai ateina naktį, tuomet keliuosi jas užrašyti. Jei neužrašęs užmiegu, ryte jau nieko neatsimenu.

Muzika, darbai, kuriuos darau, yra čia ir dabar. Aš esu čia ir dabar. Man labai keista, kai mano gerokai vyresni kolegos siūlydavo kurti preliudus, fugas, sonatas, nes tai neva išliks ateičiai. Ką tu gali žinoti, kokia ta ateitis bus, kas kam rūpės. Sulig spektakliu muzika numirė, su kinu išliko. Nei ką gali apgailėti, nei kuo perdėtai džiaugtis, tiesiog yra kaip yra. Svarbu gyventi gyvenimą ir gerai jame jaustis. Visada maniau, kad gyvenime svarbiausias dalykas yra daryti tai, kas tau patinka, kas tave traukia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.