2020 07 04

Ona Jarmalavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kompozitorius Nenadas Bachas: karo vieta muziejuje

Nenadas Bachas
Ratko Mavar nuotrauka

Kroatas kompozitorius ir atlikėjas Nenadas Bachas yra pasaulio pilietis. Jis yra koncertavęs visame pasaulyje su tokiais menininkais kaip Luciano Pavarotti, Bono, Brianu Eno, „Indigo Girls“, Richie Havensu, Garthu Hudsonu, „Grateful Dead“ ir daugeliu kitų. 1998 m. jis sudarė kompiliacijos albumą su Bruce'u Springsteenu, Leonardu Cohenu ir Allenu Ginsbergu. Be savo įrašų, Nenadas yra sukūręs daugybę vaidybinių ir trumpametražių filmų. Svarbiausia, kad Nenadas Bachas puoselėja svajonę, kurią pagrindžia visuotinio teisingumo siekis ir gilus taikos pasaulyje ilgesys. Šiame interviu muzikantas ir taikos aktyvistas detalizuoja savo kasdienius ritualus, ateities projektus ir muzikos kūrėjo augimą.

Jūs esate iš Kroatijos, didžiąją savo karjeros dalį praleidote Amerikoje ir dažnai keliaujate po pasaulį. Kaip skirtingos kultūros veikia Jus ir Jūsų kūrybą?

Įdomu tai, kad kiekviena kultūra, kiekviena vyriausybė ir kiekviena valstybė turi kažką nepaprastai gero ir stipraus. Pasaulis galėtų pasimokyti to, kas geriausia, iš kiekvienos šalies ir pagal tai patobulinti savo šalį. Galbūt Kroatija nėra tokia išsivysčiusi kaip JAV, Šveicarija ar Lietuva, tačiau ji turi savo privalumų, kurių kitos šalys neturi. Kelionės atveria protą naujoms idėjoms, mintims, nesvarbu, ar siekiate to, ar ne.

Muzika yra svarbus būdas bendrauti tarp kultūrų. Anglų liaudies dainos ir Jamaikos reggae yra žinomos visame pasaulyje. Kroatija turi a cappella liaudies tradiciją, vadinamą „klapa“ (tai reiškia grupę), kurią atlieka mėgėjai, jie yra vieni geriausių dainininkų pasaulyje. Aš dalyvavau kaip septynių klapa grupių kompaktinių diskų prodiuseris, keturi iš jų buvo įrašyti „Super Audio CD“ (SACD). Du iš kompaktinių diskų buvo įrašyti moterų klapa grupių, tai yra šiuolaikinė šios tradicijos raida.

Viena iš mano prodiusuotų grupių „Klapa Sinj“ prisijungė prie trijų miestų turo po JAV (trys miestai – Niujorkas, Vašingtonas ir Čikaga), kur mes integravome jų tradicines dainas į mano rokenrolo pasirodymus. Atlikėjai neapsiribojo dainavimu scenoje, jie dainavo visur – lėktuvuose, oro uostų terminaluose, autobusuose, Čikagos miesto rotušėje, gatvėse, laukdami, kol pasikeis šviesa, ir dar daugiau. Kiekvieną kartą aplinkiniai tiesiog sustingdavo ir mėgaudavosi jų dainavimo skambesiu. Aš raginu visus klausytis ir dalintis šia nuostabia muzikine tradicija.

Nenadas Bachas
Zoran Orlic nuotrauka

Kaip tapote taikos aktyvistu?

Ieškodamas laisvės atradau gražių dalykų. Supratau, kad žmonės visame pasaulyje turi tuos pačius norus – jie nori turėti gerą darbą ir jaustis saugiai savo gyvenime. Taip pat jie visi nori taikos. Štai todėl taika pasaulyje yra viena iš mano kūrybos temų. To aš išmokau keliaudamas – žmonės trokšta taikos. Visa Pasaulio taikos per vieną valandą koncepcija yra labai ryški mano gyvenime. Žinau pagrindinius žingsnius, kaip to pasiekti. Gal kam tai skamba kaip tušti plepalai, bet man šis tikslas atrodo realus ir pasiekiamas.

Kokią galią, Jūsų manymu, muzika turi kalbėti tiesą?

Muzikos galia yra neabejotina, lygiai kaip ir meilės galia. Kai užkabinamos tinkamos stygos, garsai patenka tiesiai į klausytojo širdį, be jokios smegenų sąveikos. Visame pasaulyje, kai groji muziką, žmonės į tai atkreipia dėmesį. Vudstoko muzikos festivalis padėjo sustabdyti Vietnamo karą.

Kambario atmosfera pasikeičia, kai kas nors paima į rankas instrumentą ir pradeda groti. Muzikoje yra kažkas stebuklingo, ko negalima palyginti su niekuo kitu. Kas tai yra? Fiziškai – tiesiog judantis oras, praktiškai ar dvasiškai – magija.

Kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime?

Mano senelis grojo smuiku, o tėvas – smuiku ir pianinu. Kai buvau septynerių metų, paveldėjau smuiką iš savo tėvo. Jau pirmą dieną, kai jį turėjau, atsisėdau ant lanko ir sulaužiau! Bet gavau naują lanką ir maždaug dvylika metų Rijekos mokykloje grojau smuiku.

Kokia buvo Jūsų muzikos komponavimo raida?

Pagrindinis mano žingsnis į priekį muzikavimo ir muzikos rašymo link buvo, kai pirmaisiais statybos inžinerijos studijų metais subūriau grupę „Vrijeme i Zemlja“ („Laikas ir žemė“). Pirmąją savo dainą fortepijonui parašiau 1978 m. Ji vadinosi „Nokturno“. Vieną vakarą grojau „Nokturno“ Zagrebo Chansono festivalyje ir man „RTV Ljubljana“ pasiūlė profesionalią sutartį. Tą naktį negalėjau užmigti iš jaudulio, ypač todėl, kad miegodavau ant virtuvės grindų, po stalu, mažame savo sesers bute.

Susapnavau dvi dainas – viena jų buvo „Nokturno“, o kita – „Ar galime eiti aukščiau?“ („Can We Go Higher“). Pamenu, kaip pabudęs eidavau prie fortepijono, įsijungdavau mikrofoną ir kasečių grotuvą. Dainos turėjo daug sudėtingesnes akordų progresijas, nei aš pats gebėjau pagroti fortepijonu. Net neįsivaizduoju, iš kur visa tai atsirado.

Kaip muzikos dainų rašymą lygintumėte su muzikos kūrimu filmui?

Dainų rašymas yra tikrai įkvepiantis procesas, nes jo metu fiksuoju tai, kas man išeina. Filmų rašymo procesas nėra toks intuityvus. Atsiduriu padėtyje, kai priešais yra tuščias popierius. Filme yra kėdė, ir režisierius sako – sukomponuok šiek tiek muzikos kėdei. Turite kurti tai, kam pati kėdė ar kitas vaizdinys neprieštarauja. Man tai visada būna labai sudėtinga.

Neseniai sukomponavau muziką dviem filmams – „Didvyriai niekada neužmirštami“ ir „Garbės ratas“ apie Peterį Tomichą. Jis yra kroatų-amerikiečių jūreivis, kuriam buvo suteiktas Garbės medalis po to, kai jis atidavė savo gyvybę, siekdamas išgelbėti kolegas jūreivius Perlharbore. Tačiau medalis jo šeimai niekada nebuvo įteiktas. Pasitraukęs karinio jūrų laivyno karininkas admirolas Lunney ėmėsi šios istorijos, kad ištaisytų šią neteisybę. Pradėdamas kurti muziką šiems filmams, stovėjau priešais tuščią popieriaus lapą ir galvojau: „Kaip tai padarysiu?“ Vienintelė priežastis, dėl kurios jaučiau, kad galiu tai padaryti, buvo tai, jog jau buvau komponavęs muziką filmams anksčiau.

Muzikos kūrimas filmams yra unikalus procesas, ir nėra mokyklų, kurios to mokytų. Jei norite tapti gydytoju ar inžinieriumi, yra tūkstančiai mokyklų – jei norite tapti filmų kompozitoriumi, jų nėra. Kaip kompozitorius turite žiūrėti filmus, mokytis iš kitų kompozitorių, kalbėtis su žmonėmis, eksperimentuoti, stebėti. Bet kuriuo atveju tokia yra menininko pareiga – stebėti pasaulį.

Nenadas Bachas su Bono.
Nenadas Bachas su Bono. Asmeninio archyvo nuotrauka
Nenadas Bachas su Paulu McCartney. Asmeninio archyvo nuotrauka
Nenadas Bachas koncerte su Pavarotti.
Nenadas Bachas koncerte su Luciano Pavarotti. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gyvenime turite daug skirtingų vaidmenų – muzikantas, aktyvistas, organizatorius ir prodiuseris. Kaip visa tai dera Jūsų kasdieniame gyvenime?

Visos šios veiklos yra panašios, sujungtos, nes aš užsiimu visomis. Rengiu stalo teniso varžybas „Ping Pong Parkinson“ ir stengiuosi jas suderinti su diplomatija ir pasaulio taikos idėjomis. Pagaliau būtent stalo tenisas suvienijo JAV ir Kiniją, padėjo užmegzti diplomatinius santykius.

Man patinka sportas, nes jis yra labai skaidrus. Jei žiūri milijonas žmonių, apgauti nėra kaip. Ne taip kaip politikoje ar versle. Sportas taip pat yra sąžiningas – laimi tas, kuris turi talentą ir išsikelia tikslus. Nesvarbu, koks tavo atlyginimas ar tavo tautos turtingumas.

Ar turėjote tikrai ypatingą koncerto patirtį?

Kiekvieno koncerto metu vyksta kažkas ypatingo. Tačiau išskirtinėmis laikau dvi patirtis. Viena jų buvo – Vudstoko festivalis 1994 metais. Grojau pusei milijono žmonių. Tokį patyrimą sunku išreikšti žodžiais. Kitas man svarbus koncertas Italijoje vadinosi „Pavarotti ir draugai Bosnijos vaikams“, skirtas padėti nuo karo nukentėjusiems vaikams. Dešimt milijonų žmonių tiesiogiai žiūrėjo televizijos transliaciją Italijoje, o visame pasaulyje 100 milijonų žiūrovų stebėjo transliaciją. Man labai pasisekė šiame koncerte groti kartu su Pavarotti, Bono, „The Edge“, „Meatloaf“, Michaelu Boltonu, Doloresu O’Riordanu, Simonu Le Bonu („Duran Duran“), Zucchero ir kitais. Tokios patirtys keičia žmogaus gyvenimą.

Risha Cupit nuotrauka

Jūsų rašomi dainų žodžiai yra apibūdinami kaip prasmingi žmonijai. Koks yra Jūsų žodžių rašymo procesas?

Aš tikrai nežinau atsakymo, nes niekada neanalizuoju savęs ir savo kūrybos. Nemėginu išsiaiškinti kūrybinio modelio ir nesu tikras, ar toks iš viso yra. Žodžiai tiesiog ateina į mintis, tolesnį tekstą plėtoju nuo to. Pirmoji dainos eilutė man yra tarsi raktas, atrakinantis visą kūrinį. Įdėję raktą į spyną, žinote, kad įeisite pro duris. Pavyzdžiui, mano dainos „Aš seksiu tave“ pirmosios eilutės man tiesiog atėjo į galvą: „Per daug lyderių, nė vieno, kuris sektų …“ – žinojau, kad likusi daina paskui dėliosis nuo to.

Beje, man įdomu, kad turime raktus ne todėl, kad padėtume sau įeiti į nuosavą erdvę. Jie skirti sukliudyti kitiems žmonėms įeiti. Tokia yra šiandienės žmonijos būsena. Vieną dieną mes pakankamai pasitikėsime vienas kitu ir nebereikės spynų.

Ko Jums daugiausia suteikė karjera?

Manau, svarbu, kad karjera man padėjo kalbėtis su žmonėmis, kurių nebūčiau pasiekęs kitaip. Per karą Kroatijoje kalbėjausi su JAV prezidentu. Juk net mūsų prezidentas negalėjo to padaryti. Galėjau pasikalbėti su ledi Diana, ir ji klausėsi to, ką turėjau pasakyti. Mūsų politikai ir lyderiai negalėjo to padaryti. Muzika man suteikė neįtikėtiną prieigą.

Tiesą sakant, aš laikau poetus žmonijos švyturiais – tai visos visuomenės kompasas, pateikiantis kryptį, kad galėtume sekti ir kurti geresnį pasaulį. Man pasisekė dirbti su kitais aukščiausio lygio menininkais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar yra kokių nors ateities projektų, kurių labiausiai laukiate?

Mano gyvenime yra du pagrindiniai projektai, o aplink juos sukasi ir daugybė mažų projektų.

Pirmasis vadinasi „Pasaulio taika per valandą“. Manau, kad taika yra žmogaus prigimtinė teisė, o ne pasirinkimas. Karo vieta muziejuose. Taigi bandau skatinti šią idėją įvairiose srityse. Pirmiausia mene – aš visada norėjau išgirsti, kaip skamba pasaulis, todėl surinksime orkestrą su visais pasaulio instrumentais. Tai turės būti padaryta virtualiai ir atkreips pasaulio žmonių dėmesį į faktą, kad taika yra įmanoma, pelninga ir neišvengiama.

Ką tik baigiau miksuoti naujausią albumą pavadinimu „Pasaulio taika per valandą“. Jis buvo įrašytas gyvo garso koncerte Lankasteryje, Pensilvanijoje, su džiazo grupe pavadinimu „King Street Big Band“. Nežinau, ar dar kada nors norėsiu pakartoti įrašyti gyvo garso albumą, nes tai yra daug streso kelianti patirtis. Kita vertus, iššūkiai manęs niekada negąsdino.

Kitos man svarbios veiklos sritys yra sportas – skatinu ir kalbu apie taiką per stalo teniso turnyrus; mada – kuriu akinius, ant kurių rėmelio yra užrašas „Pasaulio taika per valandą“; gastronomija – yra restoranų, kuriuose yra „Pasaulio taikos per valandą“ meniu su penkiais patiekalais.

Antrasis didelis mano projektas vadinasi „Ping Pong Parkinson“. Bendradarbiaudami su ITTF (Tarptautine stalo teniso federacija) praėjusiais metais Plezantvilyje, Niujorke, surengėme pirmąjį Pasaulio stalo teniso čempionatą žmonėms, kuriems yra diagnozuota Parkinsono liga. Jame dalyvavo dalyviai iš dvidešimties šalių. Apie šį renginį šįmet pasirodys knyga, trumpametražis filmas ir keli dokumentiniai filmai. Trumpas filmas „Nenadas, kuris žaidžia stalo tenisą“ (Nenad Who Plays Ping Pong) šiuo metu yra rodomas Kalnų kino festivalyje Kolorado valstijoje ir įdėtas į „Vimeo“ svetainę. Tuo tarpu mes ir toliau rengiame turnyrus visame pasaulyje. Tai įdomus projektas, su kuriuo taip pat susiejau muziką, parašydamas dainą „I Love Ping Pong“.