2020 07 31

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Koncerto „Vėjas iš Prancūzijos“ muzikai: akistatoje su kliūtimi nugalime savo ribotumą

Portretai.
Klasikinės muzikos koncerte girdėsite įvairių prancūzų ir lietuvių kompozitorių kūrybą balsui, fleitai, violončelei ir fortepijonui. Atlikėjai : Emilė Elena Dačinskaitė (sopranas), Miglė Astrauskaitė (fleita), Jordanas Costard'as (violončelė, Prancūzija), Guoda Indriūnaitė (fortepijonas). Renginio organizatorių nuotraukų koliažas

„Vėjas iš Prancūzijos“ – koncertas liepos 31 dieną 17 val. Anykščių koplyčioje ir rugpjūčio 2 d. 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.

Jame susitiks fleitininkė MIGLĖ ASTRAUSKAITĖ, violončelininkas JORDANAS COSTARD’AS, pianistė Guoda Indriūnaitė ir vokalistė – sopranas Emilė Elena Dačinskaitė. Kadangi violončelininkas J. Costard’as yra prancūzas, o M. Astrauskaitė jau septintus metus fleitos skambesį tobulina būtent Prancūzijoje, abu šie muzikai kalbinami apie tą prancūziškąjį vėją – kas ir koks jis?

Koks tas „Vėjas iš Prancūzijos“?

Miglė Astrauskaitė: Mūsų pasirinktas koncerto pavadinimas, kaip ir prancūzų muzika, žadina vaizduotę. XIX amžiaus prancūzų dailininkai ir kompozitoriai neretai įkvėpimo sėmėsi iš gamtos bei žmogaus jausmų gelmės. Vėjas mums kalba apie lapų šnaresį, jūros ošimą, miško garsus, tačiau taip pat apie liūtį, audrą – pats jis sukuria tūkstančius garsų, tad mūsų įsivaizdavimu „Vėjas iš Prancūzijos“ – siekis pasinerti į prancūzų muzikos virpėjimą fleitos, balso, violončelės ir fortepijono tembrais. Koncerto pavadinimą pasirinkome dėl programos, tačiau taip pat ir dėl atlikėjų – aš kartu su Jordanu tarsi vėjo nešami atkeliavome į Lietuvą iš Prancūzijos.

Papasakokite apie koncertų programą, kokia muzika skambės? Ko tikėtis klausytojams?

M. Astrauskaitė: Norėdami sujungti balso, fleitos, violončelės ir fortepijono tembrus į vieną koncertą, nusprendėme kertine jo dalimi pasirinkti XIX amžiaus prancūzų kompozitorių kūrybą – pristatyti jos įvairovę: impresionistines, romantines spalvas, harmonijos subtilumą, poetiškumą, lyrizmą. Prancūziškąją programos dalį sudėliojome pasirinkdami mums brangius ir svarbius kompozitorius, tarp jų – André Caplet, Georges Hüe, Jacques’ą Offenbachą. Kadangi „Vėjas iš Prancūzijos“ pūs į Lietuvą, kartu su prancūzų kompozitorių muzika atliksime ir lietuvių – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kazimiero Banaičio, Balio Dvariono – kūrybą. Šių koncertų metu klausytojai gali tikėtis lyrizmo, intymumo ir, žinoma, gaivaus muzikos gūsio iš Prancūzijos.

Laiko ant peties fleitą.
Fleitininkė Miglė Astrauskaitė. Stephane’o Cuvillier nuotrauka

Mūsų amžius išgyvena išskirtinį laiką, esame pandemijos akivaizdoje, jau nuslūgusi pirmoji banga, kuri sukaustė visą pasaulį, tad žmonės daug ką mąstė ir permąstė, vertino ir įvertino naujai. Kaip jūs išgyvenote karantiną? Pasidalinkite ir tuo, kaip tai išgyveno Prancūzija, Paryžius – kultūros, meno pasaulio lopšys.

M. Astrauskaitė: Man karantino laikotarpis buvo įvairialypis – ir kančia, ir dovana tuo pat metu. Iš pradžių buvo sunku apsiprasti prie naujo gyvenimo ritmo – staiga viskas sustojo, nebebuvo kur skubėti, tad teko išmokti būti čia ir dabar, taip pat ir nustoti planuoti. Dėl griežto karantino Prancūzijoje visi kultūriniai renginiai buvo atšaukti, tad prieš akis liko tik nežinomybė ir laukimas. Prieš tai gyvenau ateitimi ir tiksliu žinojimu, kas laukia rytoj ar po mėnesio, kokiam koncertui ruošiuosi, tačiau užklupusi pandemija privertė permąstyti gyvenimo prioritetus bei neatpažįstamai pakeitė kasdienybę.

Kita vertus, davė ir naudos – supratau, kaip svarbu išmokti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, paliekant vietos netikėtumams, ir tai – kokią naudą teikia ramybė. Stengiausi įsiklausyti į save, pajausti, kaip norėčiau ir turėčiau išnaudoti šį ypač retą laiką – laiką be skubėjimo. Siekiau geriau suprasti muziką ir tobulinti perteikimą, ieškoti naujų kūrinių, nes intensyviai mokausi ne tik klasikinės fleitos, bet ir džiazo, daug laiko skyriau ir šiai muzikos sričiai, taip pat ruošiausi baigiamiesiems bakalauro egzaminams. Per karantiną daug svarsčiau apie dalykus, kurie pasaulyje be pandemijos atrodo įprasti, nors tokie nėra: bendravimo su žmonėmis svarbą, galimybę keliauti ir, be abejo, laisvę gyventi.

Laisvės klausimas man buvo reikšmingiausias, supratau, kad be jos net ir didžiausi norai negali būti įgyvendinti. Liūdniausias karantino momentas man buvo mylimo senelio, pirmojo ir svarbiausio mano gerbėjo, mokytojo, muzikos mylėtojo, netektis. Senelis nusprendė išeiti anapilin tuo metu, kai negalėjau grįžti į Lietuvą, nepaisant visko – teko išgyventi šią skaudžią, pirmą artimo žmogaus netektį toli nuo namų ir šeimos. Tikiu, kad ši patirtis, nors ir labai skaudi, kaip ir pats karantinas, man suteikė galimybę augti kaip žmogui.

Jordanas Costard’as: Pirmasis karantino mėnuo buvo ypatingas, nes jį praleidome kartu su Migle, jo pradžioje iš naujo pažinome save kaip žmones, taip pat kaip muzikantus. Džiaugėmės galėdami groti kartu, daug laiko skyrėme improvizacijai, naujų kūrinių paieškoms. Antrą mėnesį pajutome koncertų ir „tikro“ gyvenimo, žmonių šilumos trūkumą.

Kultūrinė padėtis dėl pandemijos Prancūzijoje buvo sudėtinga – buvo atšaukta daugelis koncertų ir festivalių, laikinai uždaryti teatrai, kinų, muzikos salės, muziejai, tad Paryžius išgyveno pirmą tokį metą be meno, tikriausiai per visą savo istoriją. Tačiau buvo daug gražių iniciatyvų, kilusių tiek iš orkestrų, tiek iš atskirų muzikantų: internete skelbiami įvykusių pasirodymų, spektaklių įrašai, koncertai be publikos – tokiu būdu Prancūzijos kūrėjai reiškė meno ir publikos meilę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką reiškia muzikui būti apribotam savo meninėje raiškoje, ką reiškia groti sau, repetuoti namų erdvėje be muzikų bendruomenės, be klausytojų salėje? Ką tai leido suprasti jums, ką patvirtino, parodė nauja suvokiant savo meną kaip asmeninę misiją?

M. Astrauskaitė: Muzikanto gyvenimas sudėtingas tuo, kad mes kiekvieną rytą atsibundame siekdami suprasti ir perteikti kompozitorių užrašytas mintis – ne sau patiems, o klausytojams. Mes siekiame perteikti muziką, tad, kai to netenkame, liekame su tuštumos jausmu ir klausiame savęs, kokia mūsų paskirtis, tikslas ir prasmė.

Koncertuodami jaučiame klausytojus ir su jais ne tik bendraujame žodžiais ar garsais, tačiau ir dalinamės emocijomis, pajautimais, tad kultūrinio gyvenimo sąstingis padėjo dar giliau suvokti publikos svarbą. Mums, kaip ir visiems, teko izoliuotis, tad neliko galimybės groti su kitais žmonėmis, ir tai buvo vienas didžiausių muzikinių praradimų. Vis dėlto džiaugiamės galėję per karantiną būti ir muzikuoti kartu, tai mums padėjo išgyventi šį savitą laikotarpį. Taip pat nemažą dalį laiko skyrėme naujo repertuaro paieškoms ir kurti ateities planus.

Portretas.
Violončelininkas Jordanas Costard’as. Juergeno Bauerio nuotrauka

Migle, Jordanai, kas jums yra muzika kaip klausytojams, kaip atlikėjams – išpildytojams, o ir kūrėjams galbūt?

M. Astrauskaitė: Muzika man – sunkiai aprėpiamas žodis: visų pirma tai būdas pažinti save, susitikti su savo emocijomis, jas priimti, suprasti ir išgyventi tiek ją atliekant, tiek jos klausantis, tačiau svarbiausia jos esybė – begalinis dalinimasis, savęs atidavimas publikai sukuriant bendrą visumą su klausytojais. Muzika budina giliausius ir paslaptingiausius jausmus, dažnai mus palieka be žodžių, tyloje, apmąstymuose. Manau, kad būtent šis gebėjimas paliesti sielą ir pakylėti žmogų yra svarbiausia meno paskirtis bei pagrindinis mano tikslas.

Pastaraisiais metais greta klasikinės muzikos intensyviai domiuosi džiazu ir ypač laisva improvizacija. Improvizacijoje mane žavi dabarties akimirkos kūrimo pojūtis, kai leidžiu sau būti čia ir dabar, kurti pačiai ar iš aplinkos: žmonių, kurie mane supa, meno kūrinių, gamtos – būtent improvizuodama išgyvenu intymiausią atvirumą muzikai ir pačiai sau.

J. Costard’as: Aš muzikoje ieškau gražių ir gilių patyrimų. Domiuosi įvairiais muzikos stiliais, tačiau mane itin jaudina emocijos, kuriomis kalba klasikinė muzika. Manau, kad svarbiausi yra jausmai, kuriuos slepiame giliai viduje, ir negalėdami jų išreikšti žodžiais bandome juos perteikti muzika. Scenoje noriu būti artimas auditorijai, ieškoti intymių garsinių niuansų arba atvirkščiai – intensyviai kviesti žmones į savo širdį. Kaip klausytojui man patinka muzikantai, kurie pakviečia keliauti kartu nuo koncerto pradžios iki pat pabaigos, išlaikydami begalinės amžinybės ir pilnatvės pojūtį.

Grojimas kartu yra gilus žmogiškas susidūrimas, kurio metu dalijamės muzika, žvilgsniais, emocijomis, taip pat kartu grojančio žmogaus pajautimu. Sunku paaiškinti šį intuityvų bendravimą, kuris kartais gimsta iš karto, o kartais niekada, nepaisant atlikėjų žinių ir meistriškumo.

Kalbant apie uždarumą, į kurį nuvedė grėsmė, ligos baimė, jums – muzikams, veikiausiai būtent toji muzikinės raiškos laisvė buvo ta galimybė pabėgti, nepatirti ribų, ar tikrai? Kiek muzika jums asmeniškai yra laisvė, o kiek – disciplina, kontrolė, griežtas atsidavimas menui, išrašytai partitūrai?

J. Costard’as: Viena vertus, karantino metu muzika mums leido pabėgti nuo realybės pasineriant į grojimą kartu, natas, kūrinių analizę, leido susikoncentruoti į detales, iš naujo pažinti didžių bei atrasti ne tokių žinomų kompozitorių kūrybą, tačiau taip pat kultūrinio gyvenimo sąstingis stipriai suvaržė laisvę dalintis muzika su publika. Muzika man – laisvė, kuri nėra anarchiška.

M. Astrauskaitė: Man laisvė be ribų yra didelis suvaržymas – neretai, kai, rodos, galiu daryti, ką tik norėčiau, nepadarau nieko, dėl šios priežasties stengiuosi laikytis tam tikro ritmo savo gyvenime, nors man tai ir nėra lengva. Tikriausiai ne be priežasties renesanso kompozitoriai kūrybos procese sugalvodavo muzikinių uždavinių, kurių sprendimas juos atvesdavo ten, kur jie greičiausiai nebūtų nuėję, jei nebūtų sukūrę tam tikrų muzikinių kliūčių: įvairūs rebusai, ribotas melodijos natų skaičius, tam tikras jų pasikartojimų skaičius. Ir aš tikiu, kad atsidurdami akistatoje su kliūtimi mes nugalime savo ribotumą ir taip pakeliame savo uždavinių kartelę – manau, kad ir muzikoje svarbu turėti konkrečių tikslų ir siekti juos peržengti. Tikriausiai tuomet ir ateina tikroji laisvė – laisvė augti nugalint vidines ir išorines kliūtis.

„Vėjyje iš Prancūzijos“ susitiks keturi muzikai. Pakalbėkime apie muzikinę bendrystę, sceninę partnerystę, pasidalinkite esminiais akcentais, kurie tai sukuria.

M. Astrauskaitė: Grojimas kartu yra gilus žmogiškas susidūrimas, kurio metu dalijamės muzika, žvilgsniais, emocijomis, taip pat kartu grojančio žmogaus pajautimu. Sunku paaiškinti šį intuityvų bendravimą, kuris kartais gimsta iš karto, o kartais niekada, nepaisant atlikėjų žinių ir meistriškumo. Taip pat yra ir paprastoji žmogiška grojimo kartu pusė, publikai nematomas darbas – repeticijos, kurių metu pamatome tikrąją muzikantų pusę, gebėjimą prisitaikyti, suprasti ir pajausti kitą žmogų. Svarbu žinoti, kada ir kaip parodyti lyderystės savybes, įsiklausymo įgūdžius ir svarbiausia nieko neprisiimti asmeniškai, nes kartu grojame dėl vieno bendro tikslo – muzikos, tad ego vietos būti negali. Mes abu galvojame, kad nieko nėra geriau, negu groti su tikrais draugais – šie ryšiai gilina mūsų jausmus, kuriuos kartu išgyvename muzikoje.

Miglės muzikinę istoriją šiek tiek žinau – parengiamoji „Minimūzos“ grupė, tenai nepatikęs smuiko garsas, anot mokytojos, „per trumpi pirštai fortepijonui“ ir užbūręs fleitos balsas, tada – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla ir nuo šešiolikos metų – Prancūzija, šiemet baigtos bakalauro studijos pas Paryžiaus nacionalinės operos fleitos solistą Frédéricą Chatoux. Migle, kas jūsų kaip muzikės atrasta, išmokta būtent Prancūzijoje? O jūs, Jordanai, pasidalinkite savąja muzikos istorija – kaip ir kodėl esate violončelininkas?

M. Astrauskaitė: Prancūzijai dėkoju už galimybę prisiliesti prie prancūzų fleitos mokyklos, kurios centre preciziška garso subtilybių technika, prancūzų muzikos interpretacija ir kūrinių analizės mokymas. Man taip pat reikšminga ir visa bendra kultūrinė Paryžiaus aplinka – meno renginių gausa ir įvairovė. Tačiau labiausiai džiaugiuosi galėdama mokytis iš įsimintinų pedagogų – tai ne tik fleitos, bet ir teorinių dalykų dėstytojai, kamerinės muzikos specialistai, dirigentai. Svarbiausia muzikinio gyvenimo dovana laikau savo dabartinį mokytoją – Frédéricą Chatoux. Tikriausiai kiekvienas žmogus pritars, kad didžiausia laimė besimokant yra sutikti įkvėpėją, žmogų, kurio pamokos, nuoširdumas, atsidavimas išliks visam gyvenimui.

J. Costard’as: Būdamas vaikas išgirdau Camille‘o Saint-Saënso violončelės koncertą, kuris mane itin palytėjo ir kuriame atradau violončelę kaip solo instrumentą. Šis koncertas mane sužavėjo – buvo smalsu su juo susipažinti iš arčiau ir atrasti visas jo formas bei paslaptis. Mokytis violončelės pradėjau su baroko violončelininku Antoine’u Ladrette, kuris man perdavė muzikos meilę. Mes grodavome kūrinius duetu su mokytojo parašytomis aranžuotėmis, ir kiekviena pamoka tapdavo įsimenamu muzikos dalinimosi momentu, tai palietė mane taip stipriai, kad aš niekada nepalikau šio instrumento.

Vėjas, jeigu jis sklistų iš Lietuvos, kaip jis skambėtų? Taip pat, Jordanai, klausiu jūsų kaip galbūt pirmą kartą besilankančio Lietuvoje – labai įdomu, kaip Lietuva skamba jums?

M. Astrauskaitė: Sunku žodžiais nusakyti lietuviškojo vėjo skambėjimą, tačiau tikriausiai niekas geriau jo neišreikštų nei M. K. Čiurlionio – iš naujo atrasto lietuviškojo genijaus muzikinės kompozicijos bei paveikslai, savo spalvine palete aprėpiantys žmogų, gyvenimą ir Lietuvą. Lietuva man skamba Tėvyne – šeima, kalba, miškais, jūra, kopomis, gintaru, gėlėmis, lietumi, žmonėmis ir lietuviško vėjo paglostymu.

J. Costard’as: Lietuva man – žaliuojantys medžiai, tyras vanduo, tradicijos, dvasingumas, pasididžiavimas, praeities ženklai ir ateities gimimas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.