2021 04 13

Valdas Rakutis

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Konservatizmo paieškos Lietuvos istorijoje

Valdas Rakutis. Ievos Budzeikaitės nuotrauka.

Savo protu ir visa širdimi esu konservatorius jau daug seniau, negu tapau konservatorių partijos nariu. Drįsčiau teigti, kad šių dienų kontekste jaučiu konservatyviosios tradicijos išsekimą: nebelieka esminio konservatyviojo mąstymo branduolio, tradicijų laikymosi ir istorinio tęstinumo. Mane kaip istoriką visada domino klausimas, o kokias vietines, lietuviškas konservatyviąsias tradicijas būtų galima atsekti mūsų politinėje istorijoje.

Lietuvos konservatyviosios jėgos savo įkvėpimo sėmėsi iš Didžiosios Britanijos parlamentinių tradicijų, tai atsispindi mūsų Konstitucijoje ir politiniuose papročiuose. Bet galima būtų ir pasidomėti, kada Lietuvoje atsirado politinės partijos. 

Nors moderniųjų politinių partijų ieškoma kiek vėlesnėje epochoje, tvirtinčiau, kad jos atsirado XVIII a. viduryje. Lenkijos tyrėjai dažnai jas tebevadina grupuotėmis, tačiau to meto lenkų kalba turėjo pavadinimą partija, nuo lotyniško žodžio pars, partis, reiškiančio dalį. Tarp šių dviejų politinių reiškinių būta daug panašumo, bet galima atrasti ir skirtumų. Politinė grupuotė paprastai siekia savo tikslų, kurie neturi ilgalaikės išliekamosios vertės ir siekia paprasčiausiai padidinti įtaką ar suteikti galimybių tam tikrai grupei realizuoti savo ambicijas: gauti reikalingus postus, titulus ar valdyti kitus įtakos įrankius. Politinė partija jau turi savo programą, vertybes, savitą požiūrį į pagrindines laikotarpio problemas ir ateities viziją. Šie dalykai nėra tik deklaracija, bet paremta konkrečia praktika.

XVIII a. trečiajame dešimtmetyje Abiejų Tautų Respublika, jos dvi pagrindinės sudėtinės dalys, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau buvo pakankamai susigyvenusios, kad turėtų bendrąsias visuomenės grupes. Politiniame gyvenime iškilo giminės, kurias buvo sunku priskirti atskirai vien Lenkijai ar Lietuvai. Partijų išsiskyrimo pradžia įvyko tradiciniu būdu, susikivirčijus Potockių ir Čartoriskių giminėms, tačiau ilgainiui šios grupuotės tapo politinėmis partijomis. 

Čartoriskių grupė, kuriai prilipo Familijos pavadinimas, savo ateitį siejo su globaliais Apšvietos laikotarpio siekiniais, o klestinčią valstybę – su geresniu administravimu, švietimų, gerųjų tradicijų perėmimu. Augusto III laikais (1733–1763 m.) Familijos vadu laikytas Mykolas Frederikas Čartoriskis, jo brolis Augustas Aleksandras, Poniatovskiai, Masalskiai, taip pat ir Oginskiai. Planuojant ateitį gabesnieji giminės jaunuoliai buvo siunčiami mokytis į užsienį tikintis, kad grįžę bus pajėgūs realizuoti šias idėjas. Tarp tokių jaunuolių buvo ir Stanislovas Poniatovskis, būsimasis valdovas, ir Adomas Kazimieras Čartoriskis, generolas, švietėjas ir kadetų mokyklos komendantas, Mykolas Masalskis, būsimasis Vilniaus vyskupas. Pagal pažiūras jie būtų artimi mūsų liberaliosioms partijoms.

Familijos politiniai priešininkai, Potockių giminės grupuotė, savo ateitį siejo su tradicinėmis Respublikos vertybėmis, bajoriškaisiais idealais, norėjo išlaikyti tradicinį romėniškosios ir sarmatiškosios kultūrų tęstinumą. Tokios pažiūros buvo artimos didelei bajorijos daliai ir atitiko gyvenimo realijas, tačiau siaurino valstybės reformų horizontą ir visą pažangą paliko tik kariuomenės didinimo sričiai, nekeičiant pamatinių valstybės nuostatų ir civilizacinių normų. Lietuvoje ši partija buvo labai populiari, ypač tarp Radvilų giminės, tuo metu dominavusios LDK, klientų. 

Save jie vadino patriotais arba respublikonais, o kitų buvo vadinami – etmonų grupuote. Šie didikai turėjo didelį palaikymą, tačiau jų programa ir vizijos neturėjo nei gylio, nei supratimo, kaip keisti gyvenimą, o vadai (amžiaus viduryje Lenkijos didysis etmonas Janas Klemensas Branickis ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Radvila „Žuvelė“) daugiau galvojo apie tai, kaip patenkinti bajorų lūkesčius, nei kažką iš esmės pagerinti. Buvo laikomasi nuostatos, kad viskas yra iš esmės gerai, tik reikia daugiau valstybės galią užtikrinančių veiksnių. Ši konservatyvi grupė kontroliavo ypač svarbius postus. Nuo 1752 m. bendradarbiavo su valdovu, užtikrindama valstybės tvarumą, tačiau neskatino permainų, kurios realiai galėjo sustiprinti valstybę, nukreipti visuomenę švietimo linkme. Toks požiūris vis didino atstumą tarp ATR ir stiprėjančių kaimyninių valstybių. Ši partija būtų artima konservatyviosioms dešiniosioms partijoms. 

Šalia šių dviejų esminių partijų dar būta ir kitų grupių, tai vadinamoji dvaro partija, kuriai rūpėjo užtikrinti valdovo Augusto III interesus. Šiai grupei atstovavo Saksonijos ministras Henrikas Briulis ir didikai Mnišekai. Valdovo paramą siekė užsitikrinti abi partijos, todėl dvaro partija galėjo sėkmingai manevruoti, tačiau nė viena partija neturėjo pakankamai jėgos, kad galėtų iš esmės ką nors veiksmingo padaryti. Kaimyninės valstybės dar 1732 m. susitarė laikytis bendros strategijos, kurios esmė buvo neleisti nieko keisti laike ir idėjose sustingusioje Respublikoje. Respublikos politinė sistema tokiai strategijai realizuoti buvo palanki, nes liberum veto, korupcija ir ištobulinti svetimų valstybių įtakos įrankiai užtikrino valstybės neveiksnumą. 

Nusivylę bandymais reformuoti valstybę, Familijos vadai nusprendė reformas padaryti remdamiesi didžiulę įtaką turėjusios Rusijos pagalba. Buvo tikimasi, kad, atiduodant duoklę Rusijos interesams, bus galima užsitikrinti paramą svarbiausioms idėjoms realizuoti, atlikti iždo, o vėliau ir kariuomenės stiprinimo darbus. Šis sumanymas atitiko Rusijos užsienio reikalų ministro Nikolajaus Panino Šiaurės sistemos idėjas. Norėta sukurti Rusijai palankių, jos įtakoje esančių šalių bloką. Šis turėjo užtikrinti imperijos ramias sienas ir svarbiausių interesų apsaugą, o tuo pat metu vykdyti sėkmingą plėtrą Juodosios jūros kryptimi. Švedija tuo metu jau buvo patekusi į Rusijos įtakos zoną, joje taip pat buvo manipuliuojama dviejų partijų sistema. 

Familijos taktinis veiksmų planas buvo suderintas su Rusija, planuotas Augusto III nuvertimas, tačiau netikėta valdovo mirtis 1763 m. tik palengvino padėtį ir teorinis planas buvo pradėtas realizuoti. Su Rusijos pagalba valdovu tapo Lietuvos stalininkas Stanislovas Poniatovskis, gavęs Stanislovo Augusto vardą (valdė 1764–1795 m.), o 1764 ir 1766 m. seimuose buvo imtasi realizuoti svarbiausias Familijos reformas. 

Tokie veiksmai nelabai patiko Rusijai ir visiškai nepatiko Prūsijai, pavydžiai stebėjusiai nedrąsius valstybės iždo ir kariuomenės stiprinimo žingsnius. Matydama, kad į valdžią pasodintoji Familija neskuba vykdyti Peterburgo nurodymų paskirti Rusiją Respublikos teisių ir laisvių garante, suteikti stačiatikiams ir protestantams lygias teises su Katalikų Bažnyčia, Jekaterina II prisiminė respublikonus ir jų lyderį Lietuvoje Karolį Stanislovą Radvilą ir sukėlė juos prieš nepaklusniuosius Čartoriskius. 

Tokiu būdu nedrąsios Čartoriskių reformos buvo pristabdytos. Žinoma, į Radomo-Slucko konfederaciją susibūrę respublikonai nieko nepešė, nes Rusija jiems veikti leido tik iki ribos, kurią ji pati nubrėžė. Jie turėjo paremti Rusijos reikalavimus. Dauguma jų po kelerių metų jau kovojo Baro konfederacijoje, kuri buvo nukreipta ir prieš karalių, ir prieš rusus. Tokiu būdu dvipartinė sistema buvo panaudota Rusijos interesams, nors kai ką pavyko realizuoti. 

Mūsų valstybė buvo silpna, didikų ir bajorų galvelėse buvo daug iliuzijų, todėl imperinė Rusija nesunkiai valdė procesus, kol neįsikišo Turkija ir Prancūzija. Konfliktas išsiplėtė, tačiau patriotinės Respublikos jėgos buvo silpnos, vis dar skaidėsi partiniu pagrindu, aiškios programos, už ką kovojama, nebuvo, todėl ir suteikta pagalba galėjo duoti tik taktinę naudą. Artėjo pirmojo padalijimo laikai.

Kokias gi pamokas galima padaryti iš šios trumpos įvadinės istorijos? Demokratija yra puiki laisvę užtikrinanti sistema, bet tik iki tos akimirkos, kai partiniai skirtumai neperauga į tarnavimą kitai valstybei, kuriai krašto gerovė niekada nebus svarbesnė nei jos pačios interesai. Įgavus lemiamos reikšmės, tokia valstybė globėja pirmiausia skuba savo pagalbą padaryti nuolatine, įtvirtinta teisės aktais (siekis nustatyti Rusijai teisių ir laisvių garanto statusą, t. y. įgalinant Rusiją teisėtai kištis į Respublikos vidaus reikalus), paskui pradeda veikti krašto vidaus nuostatas, skirti reikalingus pareigūnus, kol galop nepriklausomybė tampa fikcija, iškaba krašto gyventojams nuraminti. Patriotų partija nesugebėjo suvaldyti situacijos, didžiausias jų pasiekimas – Baro konfederacija, kad ir remiama kaimyninių valstybių, į rimtesnę kovą neišvirto, nes neturėjo nei aiškios programos, nei pakankamai solidžių lyderių. Nepavyko ir Familijai, jos organizuotoms reformoms buvo suduotas stiprus smūgis, rusų pastatytas lyderis, valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, turėjęs kariauti rusų pusėje, galutinai prarado moralinį veidą. Taip prasideda valstybės Nepriklausomybės sutemos, pasibaigusios 1795 m. paskutiniuoju padalinimu. 

O kokias gi tradicijas puoselėjo konservatyvieji visuomenės sluoksniai, kaip jie matė gyvenimą, kokius idealus puoselėjo ir kas sudarė jų gyvenimo pamatą? XVIII a. vidurio konservatyvioji visuomenė savo gyvenimą suvokė kaip laimingą ir teisingą, nors valstybė atrodė apgailėtinai, reformos nevyko, valstybė neturėjo nei gerai organizuotų finansų sistemos, nei pajėgios kariuomenės. Tokį jų įsitikinimą lėmė įsivaizdavimas, kad laisvę mylinti tauta neturi per daug pasitikėti valdovu, bet daug dėmesio skirti demokratinėms procedūroms, tradicijoms, bendravimui ir vietinėms intrigoms. Bajorija galvojo, kad jie visiškai priartėjo prie respublikos idealų, todėl jų visiškai netrikdė Augusto III neveiksnumas. Greičiau priešingai, jis buvo laikomas idealiu valdovu, nes tiksliai darė tai, kas buvo surašyta sutartyje su tauta. 

Valstybei veikiant pasyviai, Abiejų Tautų Respublika iš Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) katastrofos padarinių vadavosi net kelis dešimtmečius, tačiau Augustui III pradėjus valdyti (realiai nuo 1735 m.) ūkis atsigavo ir buvo galima švęsti. Su didžiausia panieka buvo atsiliepiama apie tuo metu vykusius Silezijos karus, kuriuose dėl, kaip buvo sakoma, didesnės tuštybės ir godumo varžėsi Fridrichas II, panorėjęs atimti iš Austrijos imperijos Sileziją. Septynerių metų karas (1756–1763 m.) vyko visiškai šalia Respublikos, Rusijos kariuomenė atėjo, įsikūrė Kaune, kitas korpusas puolė Klaipėdą, bet buvo paisoma tam tikrų taisyklių ir vadinamoji „pagalbinė“ Rusijos kariuomenė tarsi elgėsi su vietiniais kaip su sąjungininkais, už rekvizuotą turtą ar suteiktas paslaugas žadėjo atsiskaityti po karo. Formaliai žiūrint, taikos oazė karų jūroje, bet kiekvienas giliau mąstantis suprasdavo, kad tai tik saugumo ir klestėjimo iliuzija. Iš kur tas naivumas?

Atsakymas slypėjo konservatyviojoje bajorijos ideologijoje, kurioje dominavo sarmatizmas, suklestėjęs XVII a. II pusėje. Pagal šią lenkišką teoriją, sarmatai buvo lenkų bajorų protėviai, gyvenę laisvi iki valstybiniais laikais, kur visi buvo lygūs ir stiprūs, giminiški ir kaimyniški. Idealus sarmatas yra nepriklausomas, greitas ginti savo garbę, besilaikantis įstatymų, kuriuos priimant jis ar jo protėviai yra dalyvavę, bendraujantis su kaimynais ir giminėmis, tikintis Dievą ir besilaikantis Bažnyčios nustatytų normų, neužsiimantis verslu, išskyrus savo uždirbtos produkcijos realizavimu, aktyviai dalyvaujantis valstybės valdyme, pasiruošęs stoti į kovą su vidaus ir išorės priešais, daug dėmesio skiriantis geram savo vardui ir įvaizdžiui, vaišingas ir dosnus vargšams. Krašto didybė nėra kažkur ateityje, ji slypi didingoje praeityje, kur bajoro protėviai kovojo petys į petį su galingais valdovais, nuveikė nepaprastus žygdarbius, kur daug šventųjų, stebuklų ir pasakų. Lietuvos bajorija vis dar prisimindavo Palemono teoriją. Toks savojo gyvenimo suvokimas veikė ir XVIII a. žmones, nepatikliai žvelgusius į reformų bandymus, visokias svetimas madas ir inovacijas, išskyrus riteriškus reikalus, kuriuose sarmatui pritiko gerai orientuotis. Konservatyviam bajorui pritiko užsiimti savo žemių tvarkymu, tinkamomis santuokomis ir kitais to meto galios šaltiniais. Tokie idealai darė visuomenę stiprią, susietą giminystės ir politiniais saitais, tačiau įtariai žiūrinčią į įvairias naujoves. Modernizavimas tapo liberaliai mąstančių Familijos šalininkų arkliuku.

Tokia visuomenė nebuvo linkusi pasiduoti svetimoms įtakoms, buvo atspari XIX a. tekusiems išbandymams, tačiau nelabai tiko valstybės modernizavimo reikalui. Sėkmės receptas buvo valstybės politinių jėgų sąveika, tačiau jos dar reikėjo palaukti.

Būti konservatoriumi, pasak Michaelo Oakeshotto: „Verčiau rinktis tai, kas pažįstama negu nepažįstama, rinktis išbandyta negu neišbandyta, faktą negu slėpinį, tikrovę negu galimybę, ribota negu tai, kas neturi ribų, artima negu tolima, pakankamumą negu perteklių, patogumą negu tobulumą, dabartinį juoką – negu utopinę palaimą.“ Ir tai tikriausiai reiškia, kad nūdienos konservatoriams reikėtų permąstyti takoskyras tarp konservatyvaus mąstymo tradicijos ir naujojo amžiaus tikrovės, kad gebėtume užtikrinti savo gyvybingumą ir tęstinumą. 

Perskaitę šį tekstą daugelis konservatyviai nusiteikusių žmonių suabejos pačia idėja. Istorija ne visada patogi. Tačiau turime būti ištikimi tiesai ir suprasti, jog visiškai dominuojanti idėja, kad ir artima pažiūroms, nesudaro klestėjimo pagrindo. Tik skirtingų idėjų konkurencija, perauganti į sintezę, leidžia valstybėms išlaikyti vidaus harmoniją ir sėkmingai judėti į priekį. Apie tai kalbėsime kituose tekstuose.