2020 09 22

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Portretas.
Sofija Kymantaitė Krokuvoje 1907 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

2020 09 22

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Konstantino laiškai Sofijai

1907 m. rudenį susitiko du žmonės Vilniuje, susipažino ir patiko kits kitam. „Nenori man duoti pamokų, bet tai nieko.“ Su giedriu humoru kažką sau konstatavo M. K. Čiurlionis. „Absoliučiai viską žinojau“, – prisiminė jau po keliasdešimt metų savo pirmąjį ir lemtingąjį įspūdį Sofija Čiurlionienė.

Taip gimė meilė, ir prasidėjo tie treji su puse jų gyvenimo metų, apie kuriuos – ši knyga. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, šeimoje ir draugų vadinamas antruoju vardu, buvo tąsyk jau trisdešimt dvejų metų vyras, baigęs dvi konservatorijas kompozitorius ir talentingas, savitas, garsėjąs, nors dar toli gražu nepripažintas dailininkas. Vertėsi pamokomis, vadovavo chorui.

Sofijai Kymantaitei ėjo dvidešimt antrieji. Ji buvo pradedanti rašytoja, dirbo „Vilties“ laikraščio redakcijoje, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Išsilavinusi kaip reta to meto lietuvaitė (baigė gimnaziją Rygoje, trejus metus Krokuvoje studijavo humanitarinius dalykus), savarankiška, maloniu ovaliu madonos veidu ir didelėmis „jūros akimis“ (taip jas vadino Čiurlionis) Sofija Kymantaitė galėjo sužavėti ir žavėjo ne vieną. Pasirinko vieną – keleriems bendriems metams ir visam našlės gyvenimui.

Iš Vytauto Landsbergio pratarmės knygoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

Sėdi kartu.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

SOFIJAI

Druskininkai, 1908 m. birželio 24 d.

Ant voko silpnai įžiūrimos Druskininkų pašto antspaudas: 25–6–08.

Druskininkai 24 birželio 1908

Vaikeli mažuti mano, kad Tu žinotum, kaip man be galo ilgu ir liūdna. Nuvargau labai, ir laiškai Tavo taip retai ateina, taip norėtųsi žinoti apie kiekvieną tavo valandėlę, kiekvieną mintį, kiekvieną žvilgsnį. Kur Tu, Zose? Ar tai kartais ne sapnas? Ar galėtų būti stebuklingesnis sapnas už šviesią dieną Trakuose, arba Vingyje, arba Belmonte, arba už rytmetį prie Neries? Zose! Ar atsimeni visa tai, Zose mano vienintele. Kiek buvo saulės mumyse ir virš mūsų, matau tik šiandien – tą liūdną pilką dieną. Man visa tai atrodo taip nutolę, taip sena, kad išties nesu tikras, ar visa tai buvo tikrovė. Atsimeni kalniuką Antakalnyje (1-mas mūsų pasivaikščiojimas) ir reginį nuo jo, ir pirmą namelį mūsų? Atsimeni tą mylimą lietų, kuris taip maža tada mums terūpėjo, o toks mielas, kai šiandie jį prisimenu. Bet gal Tu nenori prisiminti šiandie, o aš Tau įkyriu. Nepyk, matai, esu labai jautriai ir sentimentaliai nusiteikęs. Sakyk geriau, ką Tu beveiki? Ar mateisi su Mama? Ar išbučiavai jos mylimas rankas nuo manęs? Ar nepyksta ant manęs, ar nori mane turėti sūnum? Zosele mano, pasakyk, kad ją labai myliu už tai, kad ji yra Tavo motina. Tėvelį pasveikink nuo manęs ir pasakyk jam, kad turės, jeigu norės, sąjungininką ir kad visuomet kalbėsiu su juo lenkiškai.

Žinai, Zose, nuogąstaudamas galvoju, kaip aš ten pas Jus atvažiuosiu, juk aš beveik visai neturiu drabužių. Atrodau kaip paskutinis driskius – tai, žinoma, menkniekis, bet liūdina mane, ir žiauriai pykstu ant savęs už savo aplaidumą. Et, kaip nors susitvarkys. Svarbiausia tai, kad po kokių 10 dienų pamatysiu Šviesiąją savo, ar ne tiesa, Zose? Matai, Vaikeli, tai mano sužadėtinė, gana graži, blondinė (nors aš labiau mėgstu brunetes). Pažinau ją labai seniai. Gaudžiau su broliais žuvis, ir buvo stebuklingas sidabrinis rytmetis virš Baltijos. O štai atplaukia laivas, tartum sapnas, lyg stebuklas – deimantai, rubinai, smaragdai, o laive buvo Ji. Barė mane, bet susipažinome, ir buvo paskui gẽra. Dabar vėl susitiksime ir plauksime tuo pačiu laivu toli toli, kur jau nebėra horizonto, nei jokio žemiško daikto, tik didelė šviesa ir tyla begalinė ir baltos gėlės ir auksinių varpų muzika. (1)

Matai, koks aš būsiu laimingas. Įdomu man, ką tu tada su savo tapytoju darysi? Irgi skonis, fe! Reikėjo geriau su žveju susipažinti. Nėra geresnio už žvejį, sakau Tau. O tapyba – žinai, dėl tos tapybos į neviltį įpuoliau. Visą dieną šiandie tapiau ir vakare sunaikinau, o tai retai man pasitaiko. Nieko neišeina, o tai, kas jau yra, kabo ant sienos kaip sąžinės priekaištas ir šnabžda man visomis savo spalvomis apie negabumą, apie storaodiškumą ir kitus liūdnus dalykus. Zose, gal aš Tau to nerodysiu? Nepyksti?

Zosele, auksine, šviesi, manoji! Taip seniai nemačiau Tavo gilių ir spindulingų, tarsi patsai dangus, akių, nei lūpų Tavo, kurios yra kaip pavasario saulės dvelkimas pirmąją kaitrią dieną, nei stebuklingų baltų delnų, kaip dviejų mažų debesėlių, laiminančių žemę ir jos kelius ir upelius. Zosele mano! Būk sveika ir šviesios nuotaikos.

Sapnuok savo gražius sapnus ir žinok: esu Tau baisiai dėkingas, kad esi. Pasveikink nuo manęs savo griežtąjį Dėdytę ir visus, kuriuos myli. Zosele, pasimatysim po dešimt dienų, ar tu tai supranti? Letenas baltas, auksines, mylimas glaudžiu prie lūpų iš visų jėgų.

Tavo Kastukas

Sekmadienį vakare išvažiuosiu į Kauną nuimti parodos (2), o iš ten į Palangą per Liepoją. Rašyk, Zosyte!

(1) Ši Jūratės legendos parafrazė turi ir vieno S. Kymantaitės lyrinio pasisakymo bruožų.

(2) Antroji lietuvių dailės paroda, perkelta iš Vilniaus į Kauną, buvo uždaryta 1908.V.29.

Stovi abu prie stalo.
Mikalojus Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai Druskininkuose 1910 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

SOFIJAI

Peterburgas, 1908 m. lapkričio 26 d.

Peterburgo pašto antspaudas: XI. 27.

Publikuota: Apie muziką ir dailę, p. 237–238.

26 ♐︎ 08 Trečiadienį vakare

Zosele, mažute Žmona mano. Matai, kokia Tu, matai, ir net norėdamas negaliu pykti ant Tavęs, tokia jau Tu nepaprasta esi. Neseniai atėjo Tavo laiškas (su markėmis), o vakar vėl gavau („Motinišką laišką“) (1). Ei Zose, Zosyte. Matai, kai dažniau rašai, tai ir ta čionykščių dienų pilkuma nebaisi, o galva pati kyla aukštyn, ir žinau, kad nėra tokių kliūčių, kurių nepajėgtume sutriuškinti, ir nėra viršūnių, į kurias užkopti pritrūktų mums drąsos. Nepyk, jeigu kartais liūdesys prasiveržia iš Tau brėžiamų žodžių, tai tik taip sau, ir tai tuoj praeina – o dabar nuo to laiko, kai gavau siuntinį, esu beveik visados linksmas. Jūratė – neturi supratimo, kaip Ją myliu ir nuolat apie ją galvoju, net mane kartais sąžinė graužia, kad tai truputį panašu į neištikimybę, nes juk ji nėra nei mano sužadėtinė, nei žmona, o tik šiaip jūros Karalienė ir nieko daugiau, ir juk ji niekuo Tau negali prilygti, o vis dėlto negaliu atsikratyti minčių apie Jūratę. Jau turiu net truputį muzikos, bet nė už ką Tau nepaskambinčiau, nes baisiai droviuosi. Norėčiau turėti bent prologo esikizą (2) iki mūsų pasimatymo – mėnuo laiko! Taip mažai ir taip neaprėpiamai ilgai! Zosele, Vienintele, Šviesioji Sužadėtine mano, Žmona mieliausioji, širdingoji, tikroji. Iš tikrųjų tik mėnuo – kaip tai pasidarė, tikrai nežinau. Vis buvo du mėnesiai, o dabar mėnuo! Bet ir tai dar labai toli. Tik Tu, mieliausias mano Vaikeli, neliūdėk ir nerimauti neturi teisės, tai mano dalykas. Atmink, kad visos mūsų svajonės išsipildys. Laimė yra su mumis, o jei likimas truputį erzina ir maivosi, tai toks jau jo įprotis. Pamatysi, kaip Jis susigės, išvydęs mus drauge, giedrus, besišypsančius, pakeltom galvom, šviesiom akim. Pamatysi, suminkštės, bijos, kad gal mes norim be jo malonės apsieiti. Bus Kaukazas, Paryžius, fiordai ir viskas, ko tik manoji mažoji Zoselė užsigeis. Skambinsiu Zosei prieblandos valandomis, skaitysime drauge gražiausius veikalus, o žiemą prie didžiulio židinio kalbėsim apie tai, kas buvo, ir apie tai, kas bus, bendrai aptarinėsim naujus scenos veikalus, – ir jau matau, kaip dega šviesios Tavo Akys, ir girdžiu, kaip Tavo mintis skrieja tartum meteoras, ir jaučiu beribį džiaugsmą, ir šventai, tvirtai tikiu, kad pilkuma, skarmalota proza neįsigaus niekados į mūsų Namus. Matai, nes Tu saugosi mūsų Židinį, mano stebuklingoji Vaidilute. Visas mūsų Gyvenimas sudegs ant Praamžino, Begalinio, Visagalio Meno aukuro – ir tikrai, Zose, ar mes ne laimingiausieji pasaulyje? Zosele Vienintele, Gražiausioji mano, ir visa tai Tavo dėka. Tu tik pagalvok, įsigilink.

Bet Tu esi Toks nieko negalvojąs vėjavaikis ir tikriausiai nori, kad aš pasiusčiau iš laimės pertekliaus, Zosele Tikroji mano.

Jonui Žaluskai išsiunčiau šiandien laišką, ir man rodos, kad jis, kaip ir Marytė, negalės, o daugiau iš tiesų nieko nenumatau ir džiaugiuos, nes esu tikras, kad vis dėlto gal net paskutiniu momentu Fortūna draugiškai nusišypsos ir pasiūlys: „Gal ponas teiksitės ko nors iš mano rago?“ – „Žinoma“, atsakysiu ir panardinsiu leteną iki pat alkūnės, ir bus gera. Visą gyvenimą taip būdavo, o prieš Palangą kaip buvo riesta? Na, matai, Mažyte mano, tik neliūdėk ir žinok, kad turi būti gera. Dėdytę paguosk, tegu nesirūpina. Taip gyvai matau jo atvirą, nuoširdų ir taurų veidą. O dėl Raigardo (3), tai juk jis jau priklauso Dėdytei, tik jaučiu, kad atvežti jį drovėsiuos, gal vėliau kada nors, pagaliau turiu ten pataisyti porą alksnynų, atsimeni? O nepyksti? Baigiu jau, bet nieko, tuojau vėl parašysiu ir juk galvosiu visą laiką, nors laišką ir būsiu baigęs. (4) O liemenėles Tavo matau, ir antklodėles tamsiai žydras, ir palaidinius baltus, ir visa tai taip stebuklinga – ir Tu, Tu mano Vienintele. Glaudžiu myluoju ir bučiuoju iš visų jėgų.

Kastukas

[Pirmo puslapio paraštėse:]

Įdomu, kuris iš mūsų dažniau rašo? bet aš nepriekaištauju, tik baisiai stipriai bučiuoju.

Nepyk, Saulute mano.

[Antro puslapio gale:]

Jau porą panašių knygelių turiu ir tą nupirksiu.

(1) Matyt, Sofija pati jį taip apibūdino, prirašiusi kokių patarimų ir susirūpinimų. Pašto ženklų, tikriausiai, siuntė, kad Konstantinas galėtų nesivaržydamas jai rašyti, nedelsdamas išsiųsti, – o gal ir su pastaba, kodėl rečiau rašąs. Į tai atsakymas būtų šio laiško pabaigoje ir pirmojo puslapėlio paraštėje.

(2) T. y. prologo klavyrą (fortepijonui). Nei ta veikalo dalis, nei tolesnė muzika neišliko, bet gali būti, jog iš numatomo „prologo eskizo“ Čiurlionis vėliau išbaigė Fugą b-moll op. 34.

(3) M. K. Čiurlionio paveikslų triptichas „Raigardas“, vaizduojąs slėnį prie Druskininkų.

(4) Žr. past. 1.

Sėdi su vaiku ant kelių.
Sofija Čiurlionienė su dukrele Danute Čiurlionyte Kaune 1912 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

SOFIJAI

Peterburgas, 1908 m. gruodžio 11 d.

Peterburgo pašto antspaudas – XII–11, Plungės XII–13.

Peterburgas 11 ♑︎ 08 m.

Mieliausioji, neturi supratimo, kiek turėjau nusiminimo ir rūpesčio su tuo pažymėjimu (rūpesčio baisiai mielo, mylimo, nes tai juk mums). Turėjau flirtuoti su pačiu arkivyskupu – na, ir flirto rezultatas sėkmingas, ir šiandien išsiųsiu pažymėjimą, o po kokių penkių dienų turėsite Plungėje.

Tikriausiai, turi jau tą laišką su Zaluskos atviruku – na, matai, koks jis. Liūdna tik truputį, kad ta kilni siela turės, tikriausiai, daug sunkumų, kol įvykdys tą savo „tikrai“, bet Tu ant manęs nepyksti už nieką, tiesa?

Zose, Zosele, ar Tu jauti, kad diena po dienos, valanda po valandos artėja Mūsų Gyvenimas, mano didi Šviesa ir didelė tikra Laimė? Jau beveik dvi savaitės!! Įsivaizduoju, kaip aš skaičiuosiu varstus, važiuodamas iš Mažeikių, ak Tu, Tu.

Zosele, o neužmiršk, atsiųsk man būtinai savo Auksinio Pirštelio matą, nes juk žiedas turi „gerai pritikti pirštui“, ir pakartok, ko nori, kad būtų išgraviruota jame? (1)

Mano Tu Saulute Šviesioji, su tomis parodomis tai tikras vargas. Dobužinskienė slapta perspėjo mane, kad Makovskis blogas žmogus, ir jeigu neišstatysiu pas jį, tai keršys visokiais būdais, o jis turi čia didelę reikšmę meno pasaulyje. Be to, pas jį būsią galima greičiau ką nors parduoti – bet vėlgi atiduoti jam darbus, pažadėtus „Союзуй“, atrodo man kažkaip labai nekorektiška. Ko imtis, ką daryti?

Nepyk, Širdingoji mano, kad vis įkyriu, prašydamas patarimo, bet juk Tu esi mano Išmintis, kaip tai ne kartą jau būdavo. Taigi rašyk! Baigiu, nes lekiu. Apkabinu glaudžiu myluoju bučiuoju myliu ir ilgiuosi baisiai.

Tavo Kastukas

Ak, užmirsau. Atsiųsk būtinai dainelės „Aukštuos kalnuos jodinėdams“ (2) žodžius. Labai reikia Vilniaus chorui.

Nepyk.

(1) „Žieduose buvo išgraviruota: MKČ lapkritis 07… sausis 09 ir SK lapkritis 07… sausis 09. Tai jų susipažinimo ir jungtuvių mėnesiai ir metai. Mėnesiai išgraviruoti Zodiako ženklais.“ Žr. Čiurlionytė-Zubovienė. Paskutinieji metai. – „Pergalė“, 1966, Nr. 3, p. 141–155.

(2) Orig. lietuviškai: Aukštos kalvos jodinedams. Komponavimas Vilniaus (t. y. „Vilniaus kanklių“) chorui rodo, kad ir Peterburge Čiurlionis nenutraukė ryšių su kolektyvu, kuriam vadovavo ligi 1908 m. vasaros. Pati dainos harmonizacija neišliko.

Portretas.
Sofija Kymantaitė Krokuvoje 1907 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

SOFIJAI

Druskininkai, 1909 m. rugsėjo 26 d.

Druskininkų pašto antspaudas su 1909.IX.27, Plungės – su 1909.IX.28 data. Laiškas datuojamas, identifikuojant voką pagal šio ir kitų laiškų turinį.

Šeštadienis

Vienintele mano!

Nepatikėsi, koks esu dėkingas už Tavo mielą laišką. Taigi nebepyksti? Zuliuk mano brangiausias! Taigi rami? mandagi? Na, matai, kokia Tu nepaprasta! Ir kaip Tavęs nemylėti? Kaip nesižavėti? Kaip nesiilgėti Saulutės Šviesiosios? Matai, Vaikeli mano mieliausia, man taip buvo liūdna ir sunku, kai Tu pykai ir šaukei ant manęs. Saulė atrodė man juoda, viskas manyje stingo, o širdis buvo kaip riešutas spaustukuose. Šiandien visai kas kita, šiandien prašiau saulės, kad šviestų Zuliukui, o kai tik Zuliukas atkreips į ją dėmesį, tai tegu tuoj pasako labą dieną Zuliukui ir tegu pabučiuoja Zuliuką ir pasako, kad „Kastukas sveikina, ilgisi ir myli“. Ir dar tegu pasako, kad Kastukas labai atsiprašo ir kad daugiau jau nieko tokio nepadarys, ir kad Kastukas nuolat galvoja apie Zosę ir yra susimąstęs; ir kartais šypsosi pats vienas, o kartais dūsauja ir yra labai neramus.

Zuliuk Vienintelis Mielas mano. Paguoda mano Spinduliuojanti, Gėlele mano baltoji. Taip man baisiai ilgu Tavo širdelės, taip veržiasi siela prie Tavosios. Toks man laikas atrodo sustojęs, ir tai kas buvo, taip sena, taip keista, padrikę, tartum sapnas, kad nesinori tikėti. Zose, tai juk tiesa, kad Tu esi, Tu, kuri turi tokias akis, kad siela jose tartum danguje ilsisi, o Tavo lūpos, kurios yra vienu metu saulės kaitra, dykuma ir šaltinis šalto vandens! Zosele Vienintele, aš taip trokštu, taip trokštu – o Tu toli, o aš irgi toli, o laikas eina palengva, kaip senas elgeta, vargsta ir kas valandėlę ilsisi, o kelias tolimas.

Zose! Tai nieko, Vaikeli! Juk sulauksime vienas kito, ir tai, ką dabar pergyvename, greitai bus jau praėję. Duok ranką! Neliūdėkime, nesiskųskime! Būna blogiau, ar ne tiesa? Vienintelis mano žmogau. Matai, jaučiu Tavo tvirtą, žmogišką delno paspaudimą, ir jau man lengviau ir linksmiau.

Tik blogiausia, kad negaliu nieko imtis, nieko man nesinori, nei skaityti, nei skambinti, ir dažnai nežinau, kur dingti. Baisiai džiaugiuosi, kad Zuliukas ėmėsi darbo. Mielas mano, Vieninteli! Aš taip trokštu, kad Tu būtum rami, kad Tavęs niekas neliūdintų. Juk Tu jauti, Mažutėle, ir supranti, kad mums niekad kitaip negali būti, tik visuomet kaip Tau, taip ir man – kaip man, taip ir Tau – ar ne tiesa?

Rašinėsime vienas kitam dažnai, ir kaip nors tas laikas praeis, o paskui! Ak Zosyt! Aš nė įsivaizduoti negaliu, kaip mes viens kitą sveikinsime? – Ką sakysime viens kitam? Juk aš jau dabar jaučiuosi netekęs drąsos – tiek laiko!

Zuliuk mano Vienintelis, Mylimas, Kilnus, Spindulingas! Duokš delnus Mielus – mieliausius, ir galvelę šviesią priglausk prie manęs ir būk gera Sau ir man.

Bučiuoju

Kastukas

Parinko Jurgita Jačėnaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.