Konstantinopolio patriarchato kunigas V. Mockus: kurti bendruomenę nuo nulio – sunki ir įkvepianti užduotis

Pašalintas iš kunigo pareigų už karo smerkimą, drauge su kitais keturiais suspenduotais dvasininkais kun. V. Mockus kreipėsi į Konstantinopolio patriarchatą – aukščiausią ortodoksų instanciją, ji netrukus sugrąžino kunigams teisę atlikti visas pareigas. Maža to, jie buvo priimti į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, o Visuotinis patriarchas Baltramiejus I kovo 20 d. atvyko į Lietuvą ir pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Lietuvos valstybe, sudarė sąlygas steigti Konstantinopolio patriarchato bažnytinę struktūrą.

Su kun. V. Mockumi kalbėjomės netrukus po svečio išvykimo iš Vilniaus.

Kokie pirmieji įspūdžiai Baltramiejaus I vizitui pasibaigus, kokie jausmai?

Tikrai labai džiugu, esu labai pakylėtos nuotaikos. Pasakyti, kad šis vizitas yra istorinis, šiuo atveju – dar nieko nepasakyti. Po daug šimtmečių Konstantinopolio patriarchas aplankė Lietuvą. Be to, po visų tų skandalingų įvykių jis sureagavo labai greitai. Matome ir didžiulį dėmesį Lietuvai – pats Visuotinis patriarchas atvyko į šalį, kurioje gyvuoja išties labai maža bendruomenė.

Mums po tų juodų ir turbūt sunkiausių gyvenime metų didelė paguoda ir palaima pabendrauti, pabūti su juo. Aš asmeniškai ir, kiek žinau, mes visi penki kunigai pirmą kartą gyvai matėme Konstantinopolio patriarchą. Noriu pabrėžti tuos gražius žodžius, kuriuos jis išsakė susitikdamas su mumis atskirai. Teigė, kad jis atvyko ir priima mus kaip tėvas savo vaikus, ir tikisi, kad mes jį priimsime kaip savo tėvą.

Išties be galo šiltas vizitas, nepaisant visos jo istorinės reikšmės. Tą patį sakė ir parapijiečiai po susitikimo su patriarchu. Labai paprasta prie jo prieiti, paprašyti palaiminimo. Net keista: jis yra pirmas ir aukščiausias asmuo ortodoksų pasaulyje, bet pasirodo, kad galima bendrauti visiškai paprastai. Tai pakeri žmones.

Baltramiejui I įstrigo, kad Lietuva, nors čia dar nėra žalumos ir viso žydėjimo grožio, yra maža, bet labai jauki šalis. Kadangi pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, kiekvienas žingsnis jam buvo vis kai kas naujo. Šiaip jis yra tikrai nemažai keliavęs po pasaulį.

Ar galėtumėte trumpai atkurti įvykius, kurie paskatino šį vizitą?

Pernai balandžio mėnesį mus atleido iš pareigų, vėliau gegužės pradžioje suspendavo, o galiausiai birželio pabaigoje buvo suorganizuotas mūsų teismo procesas. Vos tris dienas trukusiam teismui pasibaigus su grupe pasauliečių parašėme apeliaciją Konstantinopolio patriarchatui, kaip institucijai, kuri turi teisę priimti ir svarstyti tokius skundus iš kitų patriarchatų. Jei žmogus jaučia, kad su juo pasielgta neteisingai arba tendencingai, tada kreipiamasi į Konstantinopolio patriarchatą kaip Aukščiausiąjį Teismą. Mes šia teise pasinaudojome.

Nežinojome, kuo viskas baigsis, tačiau buvo aišku, kad jeigu mūsų apeliacija bus patenkinta ir teismo sprendimai bus atšaukti, mes vis tiek negalėsime grįžti į tą pačią tarnystės vietą. Juk buvome pasmerkti dėl ideologinių nesutarimų, dėl karo Ukrainoje, dėl „ruskij mir“ ideologijos, kuri yra politinė, bet Bažnyčia taip pat pradėjo ją palaikyti. Todėl buvo savaime suprantama prašyti, patenkinus mūsų apeliaciją, priimti ir į Konstantinopolio patriarchato globą, jurisdikciją – įsteigti čia kokią nors bažnytinę struktūrą. Nežinojome, kokią: gal parapiją, dekanatą ar vyskupiją.

Atsakymo laukėme nuo liepos pradžios: vyko intensyvus susirašinėjimas, tačiau visą tą laiką nežinojome, ar kas nors įvyks ir kada…

Nuo mūsų nusisuko dauguma kolegų, daug parapijiečių. Visas gyvenimas, gyvenimo būdas visiškai pasikeitė. Nebesimeldėme bažnyčioje, su mumis buvo draudžiama bendrauti, mums padėti – už tai grėsė bausmės. O juk mums reikėjo ir šeimas išlaikyti, ir patiems valgyti: buvau priverstas įsidarbinti „Bolto“ pavežėju. Nuo balandžio iki liepos gyvenome ypač sunkiai, ant mūsų pylė visokį purvą, ir tai kainavo daug sveikatos.

Galiausiai vasario 17-ąją sužinojome, kad sprendimas palankus: Maskvos patriarchato teismo nuosprendžiai atšaukiami, mums grąžinami visi titulai, galime vėl tarnauti, o mes patys priimami į Konstantinopolio patriarchatą. Mums tai buvo neapsakomai didelė šventė!

Iškart buvo pradėta rengtis patriarcho vizitui: reikėjo pasirašyti susitarimą su Lietuvos valstybe, tai ir įvyko, kai kovo 20 d. Baltramiejus atvyko į Lietuvą. Išties labai greitai!

Ukrainos dvasininkai, kurie autokefalijos laukė trisdešimt metų, neslėpė nuostabos ir pavydo. Kasdienis pasiruošimas jiems truko beveik aštuonerius metus… O mes turėjome pasiruošti per mėnesį, nuo vasario 17-osios iki kovo 20-osios. Viskas įvyko žaibo greitumu. Viešpats tikrai laimina Lietuvą.

Laimė, mūsų politikai buvo budrūs ir suprato, koks reikalas.

Taip, iš tikrųjų suprato. Noriu pabrėžti labai svarbų dalyką. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos politikai tikrai padėjo mums, kiek galėjo, laikydamiesi Lietuvos Respublikos įstatymų ir nesikišdami į Bažnyčios vidaus reikalus. Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė Konstantinopolio patriarchui pabrėžė, kad tikisi, jog bus įsteigta bažnytinė provincija, egzarchatas, tačiau tai turi nuspręsti pati Bažnyčia.

Tai yra Bažnyčios reikalas, į kurį valstybė nesikiša. Kita vertus, valstybė šią teisę garantuoja savo piliečiams ir Lietuvos gyventojams, kurie nori išpažinti tikėjimą, priklausydami Konstantinopolio patriarchatui. Tai labai gera pozicija.

Džiugu, kad būtent šitaip viskas vyksta, ir mes dabar negalime ištarti tų karčių, neretai girdimų žodžių: „Įsikišo politikai ir viską sugadino.“ Čia atvirkščiai – politikai nesikišo, vien atsiliepė į Lietuvos piliečių prašymą. Jeigu valdžia, visokio lygio politikai dirbs ir procese dalyvaus taip kaip ligi šiol, viskas bus labai gerai.

Kokie artimiausi žingsniai laukia?

Reikalingas steigimo dokumentas, kuris turės būti surašytas laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, išverstas į lietuvių kalbą. Vėliau nešime jį į Teisingumo ministeriją, kad būtų įregistruotas juridinis asmuo, vyskupija – egzarchatas ar pan. Po šios registracijos bus kuriamos, buriamos ir registruojamos parapijos įvairiose Lietuvos vietose, kur yra žmonių, norinčių melstis su mumis.

Toliau teks rūpintis kurti visą administracinį ir dvasinį Bažnyčios gyvenimą: kurti nuo nulio, nuo pradžių.

Melstis nėra kur. Štai Vilniuje turime porą vietų, ačiū valstybei ir miesto savivaldybei, kad suteikė galimybę pasinaudoti bažnytinėmis patalpomis. Ačiū katalikų hierarchams. Ačiū liuteronų vadovybei, kuri irgi reikalui esant visada įsileidžia pasimelsti. Jaučiame tvirtą paramą, tvirtą alkūnę, į kurią galima atsiremti.

Vis tiek reikės galvoti apie nuolatines patalpas, o tada prasidės kūryba, nuostabus procesas. Jis yra labai sunkus, bet gražus, – kurti nuo nulio, nuo pradžių. Tiek dvasine, tiek materialia prasme. Kai susirenkame į Mišias, nieko neturime, kiekvieną smulkmeną reikia įsigyti… Kai ką turime, kai ką žmonės paaukoja, padovanoja… Lietuvos devocionalijų parduotuvėse, deja, nėra mums tinkamų reikmenų, reikės viską atsivežti iš Ukrainos, Graikijos.

Svarbiausias, žinoma, yra dvasinis gyvenimas: malda, katechizacija, bendravimas su žmonėmis. Viską dar reikia suorganizuoti, laukia daug darbo, bet jis labai įkvepiantis.

Minėjote, kad daug žmonių nuo jūsų nusigręžė. Kaip įsivaizduojate, kiek tikinčiųjų ketina prisijungti prie Konstantinopolio patriarchato parapijų artimiausiu metu? Kokiuose miestuose?

Dar sunku tiksliai įvardinti, tačiau ženklų yra. Nors dauguma tikinčiųjų nusigręžė, nebendrauja, bet yra ir tokių, kurie palaiko ryšį, remia visus šiuos metus. Žinoma, nelengva susitikti, kai neturime nuolatinių maldos vietų. Nors sekmadieniais rinkdavomės Šventąjį Raštą skaityti, pabendrauti, kadangi buvome suspenduoti, negalėjome suteikti Eucharistijos. Tad dalis mus remiančiųjų eidavo Komunijos į Maskvos patriarchato parapijas Lietuvoje. Dabar, kai ir mes galime aukoti Mišias, teikti sakramentus, žmonės ims ateiti. Žinoma, dar tik pradeda aiškėti maldos vietos, tikintieji pamažu apie jas sužino, tad šiek tiek užtruks, kol informacija pasklis. Manau, gal po metų galėsime pasakyti tikslesnį parapijų skaičių.

Lietuvoje ortodoksai sudaro keturis nuošimčius gyventojų – apie šimtą tūkstančių žmonių. Tačiau dauguma jų tiesiog „užsirašė“ ir pamiršo… Reguliariai besimeldžiančiųjų yra tik du–trys tūkstančiai. Dalis jų ateis pas mus, tik sunku pasakyti, kiek. Šiuo metu turime dvi bendruomenes Vilniuje: vieną lietuvišką, kitą – tarptautinę. Viena bendruomenė renkasi Klaipėdoje. Ieškome maldos vietos Kaune.

Be to, šiuo metu yra svarbios bent dvi misijų kryptys: viena – pabėgėliai ukrainiečiai, kurių absoliuti dauguma nesilanko Maskvos patriarchato parapijose dėl suprantamų priežasčių, o kita – pabėgėliai baltarusiai, kurių Lietuvoje taip pat yra nemažai.

Tendenciją rodo du gražūs pavyzdžiai. Vilniuje, kai dar negalėjome aukoti Mišių, šv. Kalėdų liturgijai Klaipėdoje, Anykščiuose ir Vilniuje pasikvietėme kunigą iš Ukrainos. Vilniuje Kalėdų dieną atėjo pasimelsti 180 žmonių. Palyginimui – Maskvos patriarchato vyskupija Lietuvoje turi daugiau kaip 55 parapijas, ir tik šešiose liturgijai susirenka daugiau kaip 100 žmonių. Apie kalėdines pamaldas paskelbėme tik prieš tris–keturias dienas, nes dar nežinojome, kur tiksliai melsimės.

Antras pavyzdys – Anykščiai. Ten vietinę Maskvos patriarchato parapiją sudaro apie 12–15 žmonų, prie jų prisijungė kelios ukrainietės motinos su vaikais. Kai mes atvykome tik Akatisto giedoti, o vėliau, antrąją Kalėdų dieną, suorganizavome Mišias, abu kartus atėjo beveik 100 žmonių.

Poreikis – išties nemenkas.

Tikrai poreikis yra. Panevėžys jau šaukiasi mūsų, jau minėjau Kauną. Šis periodas yra nelengvas, reikia kantrybės laukti. Po metų matysime, kokia yra mūsų bendruomenė.

Ar yra paskirtas asmuo, įgaliotas atstovauti besikuriančiam egzarchatui?

Ne, kol kas nėra. Visi kunigai tam rengiamės. Steigimo dokumente bus nurodytas ir asmuo, kuris atstovaus naujai steigiamai bažnytinei provincijai. Kol kas mes nežinome, kas jis bus.

Istorikas Arūnas Streikus minėjo, kad egzarchatas yra katalikiškos metropolijos atitikmuo. Vilnius taps svarbiu Konstantinopoliui centru.

Gali būti ir taip. Tarkim, Maskvos patriarchate yra vienas egzarchatas, apimantis visą Baltarusiją, kurioje yra gal dešimt vyskupijų. Joms vadovauja vyskupai ordinarai, o virš jų dar yra Minsko metropolitas – egzarchas. Tai vienas modelis. Tačiau gali būti egzarchatas, sudarytas iš vienos vyskupijos. Nes kas yra egzarchas? Patriarcho vietininkas. Jeigu Lietuvoje bus įsteigtas egzarchatas, tai reikš, kad visa šalies teritorija bus kanoninė egzarchato teritorija. Jai vadovaus egzarchas – patriarcho atstovas, vietininkas toje teritorijoje.

Tikimės, kad vyskupija susitaikys su esama situacija, jog yra jau dvi jurisdikcijos vienoje šalyje. Todėl reikėtų elgtis pagarbiai.

Kokia buvo Maskvos patriarchato, arkivyskupo Inokentijaus laikysena vizito metu? Kokios jų reakcijos tikitės šiuo steigimosi periodu?

Maskvos patriarchato vyskupija nebuvo įtraukta į vizito renginius ir susitikimus. Maskvos patriarchatas vienašališkai nutraukė eucharistinius ryšius su Konstantinopolio patriarchatu, todėl dabar net Maskvos patriarchato tikintiesiems draudžiama priimti Komuniją Konstantinopolio patriarchate.

Metropolitas Inokentijus išplatino kvietimą patriarchui Baltramiejui atvykti į Šv. Dvasios vienuolyną pagerbti šventuosius kankinius ir į Aušros Vartų koplyčią prie Marijos paveikslo. Tačiau tai tik tekstas vyskupijos interneto svetainėje, jis nebuvo įteiktas patriarchui. Metropolito vardu pakvietė ir kvietimą pasirašė „kanceliarija“. Patriarchas nevyko.

Tikimės, kad Maskvos patriarchato vyskupija nustos bauginti tikinčiuosius mumis (esą tuoj užpulsim, fiziškai susidorosim, atiminėsim šventoves, „bus kaip Ukrainoje“). Tikimės, kad vyskupija susitaikys su esama situacija, jog yra jau dvi jurisdikcijos vienoje šalyje. Todėl reikėtų elgtis pagarbiai, kaimyniškai, draugiškai, krikščioniškai. Tikimės, kad bus nustota polemizuoti ir bartis, nes prie nieko gero tai neprives. Ragintume daugiau melstis ir koncentruotis į savo bendruomenės liturginį gyvenimą.

Kokie buvo Visuotinio patriarcho įspūdžiai? Su kokiomis nuotaikomis jis išvyko?

Jis pakomentavo vizitą labai trumpai, nes poros dienų programa buvo labai turininga. Baltramiejus I daug ką pamatė, daug kur dalyvavo, sutiko daug žmonių. Aplankė Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčią, buvusį KGB ir Genocido aukų muziejų, padėjo gėlių prie paminklo, skirto Vilniaus geto sukilimo aukoms atminti. Meldėsi prie žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę Antakalnio kapinėse.

Jam įstrigo, kad Lietuva, nors čia dar nėra žalumos ir viso žydėjimo grožio, yra maža, bet labai jauki šalis. Kadangi pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, kiekvienas žingsnis jam buvo vis kai kas naujo. Šiaip jis yra tikrai nemažai keliavęs po pasaulį.

Kad ir kas ką sakytų, mes, lietuviai, vis kuklinamės, sakome, visur gerai ir gražu, o pas mus – viskas prasčiau. Netikime, kai žmonės sako: „Kokia čia nuostabi šalis…“

Mes, kunigai, padovanojome patriarchui albumą su gražiausiais Lietuvos vaizdais. Jis pavartė paskubomis, nebuvo kada, bet, manau, Baltramiejus tą knygą peržvelgs jau ramioje vietoje ir neskubėdamas. Tikrai tikiu, kad dar kartą pasakys: „Kokia graži ir nuostabi šalis, labai geri žmonės.“ Ir norės čia dar sugrįžti.

Susiję:

Saulena Žiugždaitė

4 min

Istorikas A. Streikus apie Baltramiejaus I vizitą: „Religiniame pasaulyje prasideda tektoniniai lūžiai“

Ieva Urbonaitė

9 min

Visuotinis patriarchas Baltramiejus I: Europa bunda iš gilios iliuzijos

bernardinai.lt

3 min

Lietuvos ortodoksų metropolitas: nesutinkame su patriarcho Kirilo pasisakymais, sieksime didesnės nepriklausomybės

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

6 min

Kur išsilavinimą gauna Lietuvos stačiatikių kunigai – ir kodėl tai svarbu?