2021 10 25

Vaidotas A. Vaičaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Konstitucijos diena pandemijos laikotarpiu

Lietuvos respublikos konstitucija. Tomo Urbelionio / „Fotobanko“ nuotrauka

1992 m. spalio 25 dieną, sekmadienį, referendume (organizuotame kartu su Seimo rinkimais) buvo priimta dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nors Konstitucija įsigaliojo kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo (beje, Vyriausioji rinkimų komisija referendumo rezultatus nustatė 1992 m. spalio 31 d.), o Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ją pasirašė lapkričio 6 d., tačiau Konstitucijos dieną minime spalio 25-ąją.

Būtent nuo tos dienos, kai už Konstituciją balsavo ir jai pritarė Lietuvos valstybės piliečiai, suverenitetas priklauso tautai. Taigi paradoksas tas, kad Konstitucija yra pirminis, pamatinis ir steigiamasis valstybės teisinės sistemos aktas, todėl ir jos įsigaliojimo negali nustatyti joks kitas žemesnės galios teisės aktas, o tik pati Konstitucija (151 str.), net nelaukiant jos pasirašymo ir viešo publikavimo. Kitaip tariant, Konstitucija yra vienintelis toks teisės aktas Lietuvos teisinėje sistemoje, kurį savo balsais „pasirašo“ pati tauta. Tiesa, įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad Konstitucijos pataisoms įsigalioti jau yra būtinas valstybės vadovo ar Seimo pirmininko parašas (149 str.).

Šiais metais Konstitucijos dieną švenčiame kartu su 1791 m. Konstitucijos 230-mečiu. Džiugu, kad kartu su Lenkijos prezidentu į Valdovų rūmus atkeliavo ir Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymo originalas, o Lietuvos prezidentas surengė teisininkų diskusiją dėl dabartinių konstitucinių problemų, kurioje dalyvavo ir du VU Teisės fakulteto dėstytojai. Nepaisant jubiliejaus, šių metų spalio 25-ąją pasitinkame be džiaugsmo. Taip yra dėl to, kad šiemet, laukdami dabartinės Konstitucijos 30-mečio, patiriame didžiausią konstitucinę krizę per visą jos gyvavimo istoriją.

Ko vertėtų pasimokyti iš pirmosios Europoje (bet tik metus galiojusios) Konstitucijos istorijos? Ar ji galėtų mums padėti įveikti dabartinę krizę, prisimenant mūsų himno žodžius, kad būtent iš praeities turime semtis savo stiprybės?

Visų pirma 1791 m. Konstitucija parodo, kad jos galiojimas valstybėje nėra savaime suprantamas dalykas, už ją reikia kovoti, nes, praradus Konstituciją (ar suspendavus jos galiojimą), gali būti prarasta ir pati valstybė. Jau buvau ne kartą rašęs, kad Konstitucija ir konstitucionalizmas, kaip visos tautos reiškinys, yra ne tik daiktavardis, bet ir veiksmažodis, nes ji neveikia pati. Konstitucijai reikalingi ją įgyvendinantys piliečiai. Šia prasme Konstituciją galima perskaityti ir pirmuoju asmeniu, panašiai, kaip tai užfiksuota 1787 m. JAV Konstitucijoje: „Mes – (Jungtinių Amerikos Valstijų) tauta.“

Ar mes, kaip tauta, sugebėsime, skirtingai nei F. Kafkos „Proceso“ herojus, ryžtis žengti per „įstatymo“ (mūsų atveju – Konstitucijos) duris, o ne trypčioti vietoje ir kaltinti griežtą durininką ar, tiksliau sakant – valdžią, kad ji neva mums kažko neleidžia. Kitaip tariant, Konstitucija yra ne tik kolektyvinio subjekto – tautos, bet ir kiekvieno iš mūsų asmeninis aktas. Kiekvienas iš mūsų turime atlikti savo darbą, siekdami ją apginti ir įgalinti krizės laikotarpiu: vienaip – teisėjas, kitaip – mokytojas ir dar kitaip – politikas, nesidairydami pro petį, ką daro kiti. Tik taip gyvuos dar Lietuvos Statutuose ir 1791 m. Konstitucijoje įvardinta Res-publika, kuri yra ne tik valdžios, bet visos visuomenės bendrapiliečių bendrasis gėris.

Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete / Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Antra, nors 1791 m. Konstitucija nepanaikino luomų, tačiau joje jau grūmėsi dvi tautos sampratos: bajoriškosios ir visuotinės tautos, nes šios Konstitucijos tikslas buvo į valstybės valdymą kuo labiau įtraukti miestiečius, o Valdymo įstatymo 5 straipsnyje teigiama, jog „visa žmonių visuomenės valdžia kyla iš tautos valios“, kur tauta jau suprantama daug plačiau nei tik bajorija. Tiesa, galutinai visuotinės tautos samprata Lietuvoje per luomų panaikinimą ir asmenų lygiateisiškumo įtvirtinimą buvo numatyta 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje.

Taigi ne tik konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, bet ir jau minėta konstitucinė Res-publikos samprata orientuoja mus į vienybę, o ne susiskaldymą, ji netoleruoja skirtingo piliečių traktavimo, diskriminacijos ir privilegijų. Beje, ne visi Lietuvos bajorai pritarė Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymo nuostatai iš dviejų tautų palikti tik vieną, todėl šiai klaidai ištaisyti prireikė po pusmečio priimto Spalio 20 dienos Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo. Tik pastarasis aktas Lietuvos bajorams leido (sudėtinę) 1791 m. Konstituciją priimti kaip savą ir ne skaldančią, o telkiančią. Taigi Konstitucija yra ir turi visuomet (ypač krizės laikotarpiu) išlikti visus piliečius telkiantis, o ne skaldantis dokumentas.

Pagaliau trečia. 1791 m. Valdymo įstatymas labai aiškiai įvardijo, kad „valdymą turi sudaryti trys valdžios […], tai yra: Įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas; aukščiausioji vykdomoji valdžia – karalius bei Sargyba [bei] Teisminė valdžia“. Kaip žinoma, šią valdžių padalijimo tradiciją puikiai pratęsė ir dabartinė mūsų Konstitucija. Būtina pasakyti, kad be valdžių padalijimo nėra įmanoma įsivaizduoti teisinės demokratinės valstybės, garantuojančios žmogaus teisių apsaugą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tuo tarpu tai, kas mūsų valstybėje vyksta pandemijos laikotarpiu – yra valdžios koncentracija Vyriausybės rankose, todėl būtina grįžti prie tradicinės valdžių padalijimo sampratos, nes šio konstitucinio principo ribojimas neabejotinai daro įtaką ir kitų konstitucinių principų ribojimui. Kitaip tariant, sukoncentravus valdžią vienose (Vyriausybės) rankose, yra ribojamas parlamentarizmas, t. y. praktika, kad svarbiausi sprendimai valstybėje, įskaitant žmogaus teisių ribojimus, priimami Tautos atstovybėje. Beje, referendumu priimti įstatymų nuostatas šiuo metu taip pat būtų praktiškai neįmanoma, nes negalioja Referendumo įstatymas. Taigi jokie specialūs teisiniai režimai ar farmacinių kompanijų finansiniai interesai negali suspenduoti konstitucinio valdžių padalijimo, demokratijos ir parlamentarizmo principų bei visiškai uždrausti naudotis konstitucinėmis žmogaus teisėmis, valdžios institucijoms veikiant kažkokioje „pilkojoje zonoje“ Konstitucijos atžvilgiu. Beje, kadangi 1791 m. Konstitucija kalba apie Bažnyčios ir municipalines teises, todėl ir dabar galima atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinėje konstitucinės krizės akivaizdoje (valdžių padalijimo kontekste) atsiskleidė Bažnyčios, vietos savivaldos ir aukštųjų mokyklų teisinės autonomijos apimties problematika, apie kurią būtina ne tik kalbėti.

Tikiu, kad, besiruošdami Konstitucijos 30-mečiui, mes apginsime mūsų konstitucines vertybes šioje F. Kafkos „Proceso“ teisinį absurdą primenančioje situacijoje. Juk blogiausia yra ne tuomet, kai neturime galiojančios Konstitucijos, bet, kai klaidžiojame joje, tarsi prancūzų rašytojo Robbe-Grillet „labirinte“, nematydami į šviesą vedančio tikslo ar laukdami Samuelio Becketto aprašyto mistinio Godo, kuris taip niekad ir neateis mūsų „išgodoti“. O išėjmas iš labirinto priklauso tik nuo mūsų, nes tikslas yra visiškai aiškus – tai sugrįžti prie Konstitucijos, kaip teisinės valstybės, demokratijos ir žmogaus teisių bei visos tautos santarvės simbolio ir kiekvieno iš mūsų įsipareigojimo vieno kitam.

Su neeiline švente ir galimybe, mielieji!

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu