Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Koplyčios istorija

Juozapas Balzukevičius, Trijų Karalių koplyčia Bernardinų bažnyčioje Vilniuje (1902 m.). Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Nesunku atpažinti, jog tai Bernardinų bažnyčios Trijų Karalių koplyčia. Paveikslo originalas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Vilniečio tapytojo Juozapo Balzukevičiaus darbas. 1902 metai. Įrėmintą reprodukciją kažin kas padovanojo vienuolynui, kai viskas čia statėsi ir tvarkėsi prieš kelis dešimtmečius. Gal kad galėtum palyginti ar ką nors pakartoti.

Ano amžiaus pradžioje, ir dar kiek anksčiau, buvo mada tapyti bažnyčių interjerus. Bernardinai turėjo ir tebeturi kuo patraukti menininkų žvilgsnį. Bet vis tiek keista, kad pasirinkta maža šoninė koplytėlė. Ir net ne paradinė jos pusė, ne altorius, tviskėjęs tais laikais gausybe relikvijų, o prieangis, periferija. Dvi moterytės, įsispraudusios į kampą sukalbėti savo poterių. Klapčiukas ruošia pamaldoms smilkyklę. Dar viena žmogysta parklupusi ant koplyčios laiptų, kitapus ažūrinių grotelių. Kieno akis fiksuoja tą vaizdą? Senoji liturgija neleido kunigams šiaip sau gręžiotis nuo altoriaus į žmonių pusę. Tokiu rakursu koplyčią gali matyti tik tas, kuris yra altoriaus šeimininkas, nuolatos apsigyvenęs ten. Kuriam ir adresuota visa tai, kas čia dedasi.

Ant klaupto atramos guli gėlių puokštelė. Taip pat ir iš pintinės, pridengtos balta medžiaga, kyšo augalų šakos. Gal dabar Žolinė ar Verbų sekmadienis? Bernardinai garsėjo Vilniuje kaip verbų vieta. Visas pietinis šventoriaus patvorys būdavo nusėstas žalumynais prekiaujančių moterų ir vaikų. Bulhakas nesyk fotografavo.   

Ir abiejų moterų veidai, ir rūkstanti smilkyklė patarnautojo rankose praneša, kad vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Katalikiškojo kulto viršūnė. Iš balto ostijos apskritimo žvelgia Dievo akis. Visaregė, niekada neužsimerkianti.

Tyrinėju klapčiuko judesį, drabužius, veidą, prisiminęs savo paties praktiką vaikystės bažnyčioje. Būčiau pavydėjęs šiam berneliui raudonos sutanos. Mes neturėjome. Buvo tik baltos kamžos. Paskui pasiuvo ir kelių spalvų pelerinas. Zakristijonas kartais patikėdavo užkurti smilkyklę. Tai – tikras menas. Pūti pūti, ir nieko. Beje, šita smilkyklė su rozetėmis jau matyta. Jos apatinę dalį kažkada aptikau senienų turguje ant Tauro kalno. Ta pati. Yra Vilniaus bernardinų įrašas ir 1675 metai. Dailininkas pavaizdavo tiksliai. Kur atsidūrė likusi dalis ir grandinėlė, kas dabar pasakys.  

Trijų Karalių koplyčią iš to paties taško po vienuolikos metų nutapė ir dailininko sesuo Liucija Balzukevičiūtė, tada dar visai jaunutė. Nežinia, ar ją bus kaip nors paveikęs vyresnio brolio darbas. Yra detaliai nutapiusi ir senąją Bernardinų zakristiją. Jos pavaizduota koplyčia tuščia, tik už grotelių, šoninėje bažnyčios navoje, kažin kas šmėžuoja. Gerai matyti šv. Liudviko, pranciškono vyskupo, medinė statula nišoje. Jeigu ne šis paveikslas, nežinotum, kad vyskupas, vienoje rankoje gniaužiantis knygą, kita ranka buvo iškėlęs širdį.

Dailininkė 1946-aisiais repatrijavo į Lenkiją ir mirė sulaukusi gilios senatvės. Brolio Juozapo kapas Rasų kapinėse, jis mirė jaunas Pirmojo pasaulinio karo metais. Antkapį jam sukūrė kitas brolis, irgi garsus Vilniaus menininkas, Boleslovas Balzukevičius. Tebestovi mieste jo paminklai kompozitoriui Moniuškai ir Juozapui Montvilai, bankininkui, artimo meilės ir labdarybės genijui.

Nuo Trijų Karalių koplyčios, įvedus ten kasdienes mišias, prasidėjo kitados ir naujas Bernardinų gyvenimas. Traškėjo ugnis krosnyje žiemos rytmečiais. Katė Milka po ilgų dvejonių atsivedė šalia altoriaus kačiukų, ir tai buvo ženklas, kad vieta darosi patikima. Iš paskos atėjo vaikai ruoštis Pirmajai Komunijai ar mokytis giedoti. Kai niekas iš suaugusiųjų nematydavo, jie praverdavo nerakinamas tabernakulio dureles ir paragaudavo baltų kvietinių skritulėlių. Tų pačių, kur amžiais pasilieka Jėzaus Kristaus kūnas ir žvilgsnis, ir širdis. Ką Kristus apie tai galvodavo, nežinau. Mes po kurio laiko tabernakulyje įtaisėme spyną. Koplyčioje daugėjo paveikslų, paauksavimų, sidabrinių votų aplink kryžių. Kristaus veidas visada ramus, be skausmo. 

Šv. Liudvikui iš Trijų Karalių koplyčios nepasisekė. Tiesa, pati skulptūra nesunaikinta, nepavogta per visas tarybines negandas. Stovi sau kaip stovėjusi, tik kitoje vietoje, savo nišą užleidusi Marijai Magdalietei. Bet kairioji vyskupo ranka, laikiusi iškeltą širdį, kažin kur dingo. 

Sakau, tegul klajoja po miestą. Gal ims ir atsiras netyčia. Juk tokios istorijos nenutrūksta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.