Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kosmėjos ir kosmosas Bileišiuose

Viktorija Daujotytė. V. Daujotytės knygos „Iš Bileišių vasarų“ viršelio nuotrauka

Viktorija Daujotytė. Iš Bileišių vasarų. K.: Prigimtinės kultūros institutas, 2020. 296 p. 

Kada juslės tampa imlios? Kai ištinka kažkas netikėta arba kai iškrinti iš rutinos, atsiduri kitoje erdvėje, išnyri iš miesto šurmulio ir informacinės taršos. Taip susiklostė šis dosnių vasarų dienoraštis (užrašai, užrašinėjimai, paraštės, fragmentai, nuotrupos, impresijos, poetinė proza?). Šiuo atveju žanrinės prieskyros svarbios tik tiek, kad žinotume, koks veikalo pobūdis (autorei kuklinantis – „ne užrašai, žemiau už juos, atsitiktiniau“, p. 13).

Nors pati Viktorija Daujotytė sako, kad tai atostogaujančios sąmonės tekstai, akivaizdu, kad sąmonei atostogų nebūna, tik sulėtėja laikas ir žmogus tampa atidesnis aplinkai ir savo vidui. Knyga dedikuota vyrui Antanui Pakeriui – Sodininkui, kurio gimtinėje skleidžiasi, žydi ir vysta rudeniop keliolika fiksuojamų vasarų (2002–2017). Sodininkas Antulis įskiepijo apie šimtą obelų ir kriaušių, „augalinė jo siela, bent didelė dalis, tokio artimumo augalams žmogaus gal kito ir nėra. Tokios empatijos, solidarumo“ (p.  230). Artumas gamtai fiksuojamas kaip pamatinis buvimo ir užrašymo veiksnys ir įšaknija kasmet tarsi iš naujo atrandamą žemiškąjį Bileišių / Edeno sodą su įskiepytais vaismedžiais, pačių sodinta beržų alėja, ežeru, pievomis, gėlių darželiu, paukščiais. Drauge Sodininko metafora aprėpia ne tik žemės kultivavimą, bet ir kultūros lauką, ypač skaitomas knygas, monografiškai tyrinėtus ar šiame krašte gimusius rašytojus. Tokia abipusė gamtos ir kultūros skverbtis galima tik kaimo apsupty. Sodyba – savipakankamas pasaulis, virš kurio skirtingom natom ošia kosminė beržų, klevų, obelų, didžiojo ąžuolo, epušių muzika.

Išplėtotas egoeko motyvas (aš ir pasaulis, kurį tausoju, kur galiu apginti „tą vieną medį“), pabrėžiama nuostata nesikišti į gamtos tvarką, stebėti iš šalies, glamonėti žvilgsniu ir palytėjimais, girdėti gamtos akustiką, regėti spalvyną ir vengti bet kokio destruktyvesnio gesto. Kurmiarausį išlyginti reikia atsargiai, kad neužgriautum urvelių kurmiukams. Fenomenologinė pozicija išlaikoma ir santykyje su gyvenimu, kurio tūris apima kūrybos visumas: literatūros fenomenologija nėra griežtas metodas – „tik budinti ir budinanti nuoroda į pirminį santykį“ (p.  61). Ir dar priduria: „mano knygų struktūros minkštos“ (p.  91). 

Šis rašinėlis galėtų vadintis ir „Basa profesorė“: iki pat rudens maudosi Rašų ežere, ravi daržą, verda košę ir uogienę, skina pupas, tėvo dalgiu (!) šienauja kasmet sodyboje suvešinčią žolę, kontempliuoja ant suoliuko rytų pusėje. Daujotytė savo knyga patvirtina, kad kraštovaizdžio poetika galima dalyvavimu, įsibuvimu, sutaptimi, o ne aprašymu. Vasaras Aukštaitijoje nuolat persmelkia gimtųjų Žemaitijos vietų (Keiniškės, Pagirgždūčio, Pavandenės, Daugėlų dvaro) atmintys, ypač apie motiną, moters dalią ir moteriškąją darbų liniją. Itin godojama iš tėviškės parsivežta rožikė. Sėdinčią ant slenksčio gaubia to paties mažo krašto dangus, skirtumai ne tokie ir dideli, bet pamėgta sėdėti būtent rytų pusėj, žvelgti pro rytinį langiuką, kur panašiausias vaizdas į gimimo vietų peizažą. (Dažnai paviršines fikcines knygas lygindama su svariomis 2020 metų egodokumentinėmis dar kartą įsitikinu, kad atsimenamas gyvenimas ilgėja, kad „atsiminimas pats gyvybingiausias rašymo impulsas“, p.  77.) Žmonių figūruoja nedaug – artimieji, guvios vaikaitės Monika ir Salomėja, vyro giminės šaknis Apolonija, keletas ūlyčios senbuvių (Paulė, Valė, nebylė Akvilė, Veronika ir jos ąžuolas) – prasilenkiant suinteresuotai pakalbinami. 

Kad Daujotytė labai atidi gamtos niuansams, bene pirmąkart užfiksavau kažkokia proga kalbantis apie Romualdą Granauską ir jo apysakoje „Baltas vainikas juodam garvežiui“ subtiliai pavaizduotas mėlynąsias slyvas, kurios rašytojui ant šakos atrodo dulsvos, apsitraukusios švelniu pilkumo pūkeliu, dingstančiu vos prisilietus. Mėlyna – prisilietus. Juslinė tikrovė suintensyvėja pavirtusi rašmenimis, tapatus pastabumas teikia atpažinimo džiaugsmą. Aštuoniolikmetė išvažiavo į universitetą ir vėliau lyg su visam įsigyveno antrinės tikrovės pasaulyje, parašė tris dešimtis knygų, bet neatsitolino nuo žemininkės pasaulėjautos. Iš kiekvieno fragmento byloja žemės syvų jutimas – be pirštinių ravi, rauna, purena, čiuopia dygius, gruoblėtus ar glotnius gamtos pavidalus (gudobelę, usnį, žievę, bulvę, erškėtrožę, dilgėles, liepžiedžius, šiaudus, čiobrelius, česnakus). Aktyvios visos juslės – skonis (avietės, gervuogės, žemuogės, kmynai, pupos su ankštimis), klausa (volungės, vyturių, dagiliukų giesmės ir tylos mistika), spalvų spektras (ypač geltona: bitkrėslės, pienės, nakvišos, purienos, jurginai; violetinė – alyvos, dagys; mėlynos svarba: pakelių trūkažolės, gležnosios veronikos, Mergelės Marijos simbolika). 

Ši knyga pritampa prie prigimtinės kultūros studijų, natūraliai į jas įsiterpdama, papildydama ir sušildydama. Anot folkloristės Jurgos Sadauskienės įvado žodžių, žemdirbiškas ir etnografinis vyksmas kartojamas per šimtmečius atpažįstamais judesiais: per „bulvės „kūno“ čiuopimą žemėje, kantrų gėlių laistymą sausros metu – priartėjama prie tūkstantmetės bukolikų ir georgikų tradicijos, prie tos pačios varginančio fizinio darbo patirties ir rezignuojančios sąmonės dažnio“ (p.  7). Gal rezonuojančios? Sąskambių, sambalsių ir sąlyčių persmelktas visas dienoraštis. Su vėlyvuoju Arvydu Šliogeriu, ieškojusiu tikrumo simuliakrų pasaulyje ir pakėlusiu bulvę į aukščiausią rangą („Bulvės metafizika“, 2010). Su Jurgiu Baltrušaičiu ir jo lietuviškąja poezija „iš pirminio santykio“ (palėpėje prie mažo stalelio dirba sūnus Jurgis); liepos mėnuo – išskirtinai Janinos (ne visi nutolę nuo literatūros atpažins Degutytės figūrą). Kadaise literatūrologiškai apmąstyti, interpretuoti poetai yra saviškiai, daugiausia minimi vardais – Onė, Janina, Jonas, Judita, Vladas, Sigitas, Granas. Kai kurios lakoniškos įžvalgos – esminės: „Salomėja, o dabar ir Justinas, įtraukiami į atpirkimo kelią“ (p.  233, 2015 m.). Apie literatūros katedros kolegos Donato Saukos mirtį pamąstyta gruntaunai, pateikiamas tikslus kondensuotas asmenybės portretas.

Dar vienas jau man pačiai svarbus sąskambis – upė Šventoji, tekanti per Rašų ežerą, sujungianti Bileišius su Užpaliais, mano senelių sodybviete ant upės kranto, mano kosmėjų vasaromis. Ausį glosto ir visi artimiausi vietovardžiai: Jūžintai, Dusetos, Vyžuonos, Obeliai, Vaižganto Maleišiai. Kas kelintas puslapis linksniuojamos, dažniausiai minimos, labiausiai lepinamos – kosmėjos (ramulės): ir smulkios, kaimietiškais naiviais veidukais (baltos, rausvos, tamsraudonės), ir vienintelė taip išsišakojusi „kaip mažas pasaulio medis“ – nepasididžiuota ant jos suskaičiuoti 87 švytinčius žiedus (jie nesusiglaudžia net naktį): „taip žydi mano senovinės gėlės – geltonieji jurginai, karkleliai, ramulės, medetkos, piliarožės. Koks gražus yra pasaulis, kai žiūri į jį iš ramybės bokšto“ (p.  158).

Žodžių skambesio nuolatinis gaudesys sąmonėje virsta jungtimis, trumpais eilėraščiais, neįpareigojančiais haiku, pamąstant, kad „lietuviškas haiku neturėtų būti spraudžiamas tik į septyniolika skiemenų“ (p.  169), o geriau savaime išsinertų iš akimirksnio būsenos ar sukristalėtų iš patirties. Tuose atsitiktiniuose (už)rašinėjimuose daug kultūrinių aliuzijų ar specifiškai daujotytiškos leksikos: griežlė griežliausia, naivabūdė kosmėja, skridūs paukščiukai, antrakartės gėlės, mama bulvė ir jos bulviukai, dangovaizdis, eilėraštiškai atsiminti, surašytas smilius, žolinas dagilio balsas, paukštiškumas kaip būties forma… Meškerės valas, žvejų vadinamas žilka, mena per anksti mirusį brolį, eidavusį meškerioti į Žebenkavo prūdą ir anksti pražilusį („daiktai žodžiuose atanka“, p.  43). 

Kiekvienam dienoraščiui būdingas kartojimasis ir monotonija čia veikia kaip buvimo pagal gamtos ritmus neišvengiamybė ir patvirtinimas, o kai praradimai ypač gelia, paguodžia ciklinis laikas, mažmožių grožis, todėl knygą vienija mažorinė tonacija. Likimo dovana yra patirtą nuostabą, dermę, dėkingumą spontaniškai išsakyti kalbinėmis figūromis:

per šviesiai žalią, 

pro tamsiai mėlyną 

parveski, vasara, 

mane namo 

(p.  285)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu