Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 07

Karina Simonson

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Kosminis“ viešbutis ir V. Beigos devyni mėnesiai Konge

Viešbutis „Cosmos“. Vytauto Beigos šeimos archyvo nuotrauka

Dr. Karina Simonson yra menotyrininkė, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja, tarpdisciplininių žydų ir Afrikos studijų tyrėja.

Dauguma Afrikos valstybių iškovojo nepriklausomybę Šaltojo karo įkarštyje. Sovietų Sąjunga tai matė kaip galimybę skleisti socializmą besivystančiose šalyse, sukurti įtakos sferą ir opoziciją Vakarams. Taip 1962 m. Lietuvos dizaineriai gavo užduotį projektuoti ir gaminti baldus kai kurioms Afrikos valstybėms, kur padedant SSRS buvo statoma nemažai įvairių visuomeninių pastatų.

Specialistams teko lankytis Gvinėjoje, Konge, Malio bei Somalio respublikose, projektuoti baldus viešbučiams, mokykloms, internatams, stadionams, parinkti naujas medžiagas, atitinkančias Afrikos klimato sąlygas, dalyvauti tokių baldų gamyboje, talkinti tų šalių specialistams.

Kongo ir Sovietų Sąjungos santykiai po nepriklausomybės iš esmės buvo šalti ir kartais net priešiški. Sovietų valdžia laikė Kongo vyriausybę Vakarų marionete, o Kongo valdžia Sovietų Sąjungą – vietinių disidentų ir priešiškų kaimynų rėmėja. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti nepriklausomybės metu ir normalizavosi 1967-aisiais, apsikeičiant ambasadoriais 1968 m. Tačiau 1970 ir 1971 m. sovietų diplomatai vėl buvo išsiųsti iš šalies, apkaltinus juos studentų neramumų skatinimu. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. privertė sustabdyti daugumą sovietų pagalbos programų Afrikoje ir gerokai sumažinti Rusijos diplomatinį buvimą visame žemyne. Nors Kongo ir Rusijos santykiai tebebuvo šilti, nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios tiek užsienio pagalba, tiek prekybos srautai liko nereikšmingi.

Nors šalyje Šaltojo karo metais ir buvo jaučiama komunizmo įtaka, tačiau jis niekada neatliko ypač didelio vaidmens Kongo gyvenime ar politikoje. Šalies idėjinis vadas Patrice’is Lumumba palaikė kai kuriuos socializmo principus, bet taip pat siekė supriešinti sovietų bloko tautas prieš Vakarų vyriausybes. Po kelerių metų „The New York Times“ rašė: „Paminklai generolui Charles’iui de Gaulle’iui ir prancūzų kolonijiniam tyrinėtojui grafui Savorgnanui de Brazzai čia egzistuoja kartu su daugybe marksistinių-leninistinių šūkių, Mao Tsetungo nuotraukomis ir raudonomis vėliavomis su auksine žvaigžde, pjautuvu ir kūju.“

Tuo tarpu su JAV 1965 m. diplomatiniai santykiai buvo nutraukti. Retkarčiais amerikiečių turistui buvo leista gauti 48 valandų tranzitinę vizą, tačiau dauguma prašymų atmetami arba ignoruojami. 

Viešbutis „Cosmos“ po pilietinio karo. Vytauto Beigos šeimos archyvo nuotrauka

Konge dirbo kelios kartos sovietų gydytojų, geologų, statybininkų, amatininkų, agronomų, profesorių. Kongo studentai studijavo Sovietų Sąjungoje, ir per 60 tarybinių mokytojų buvo išsiųsti dirbti Kongo mokyklose. Sovietų oro linijų bendrovė „Aeroflot“ 1968 m. pradėjo reguliarius reisus tarp Brazavilio ir Maskvos. Tačiau Kongo gyventojai skundėsi, kad keturi Sovietų Sąjungos tiekiami lėktuvai „Antonov“ buvo brangūs ir turėjo būti dažnai taisomi Maskvoje.

Kongo ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimo rezultatas buvo viešbutis „Cosmos“ ir 100 lovų „Blanche Gomez“ gimdymo namai. Sovietų Sąjungos lėšomis buvo pastatyta ir tekstilės gamykla, mokslinė tiriamoji veterinarijos laboratorija, Kongo darbo partijos centrinio komiteto partinė mokykla (su teatru, biblioteka, muziejumi, edukaciniais pastatais ir bendrabučiu) bei pionierių stovykla.

Sovietų Konge vykdyti projektai, kaip ir kitose Afrikos šalyse, buvo lyginami su Kinijos tuo pačiu metu vykdytais projektais. Kaip teigia Kongo šaltiniai, būtent Pekinas suteikė vertingiausią pagalbą. O kinams buvo priekaištaujama tik už tai, kad jie lieka nuošaliai ir nesimaišo su vietiniais gyventojais. Kinai pastatė tekstilės gamyklą ir laivų statyklą, dirbo su hidroelektrinės užtvanka. Jie taip pat įveisė ryžių ūkių ir suteikė didelę medicininę bei karinę pagalbą.

Šalia Sovietų Sąjungos ambasados ant Kongo upės krantų tarp Prancūzijos ambasadoriaus rezidencijos Case De Gaulle ir Brazavilio uosto iškilęs didžiulis „Cosmos“ viešbutis ir naktinis klubas-restoranas buvo baigti statyti 1968 m. Viešbutis buvo atidarytas rugpjūčio 13-ąją – Kongo nepriklausomybės dieną. Jam pastatyti Maskva suteikė kreditų ir statybinių medžiagų, atsiuntė statybos specialistų. Buvo netgi kalbama, kad pirmąjį jo akmenį padėjo kosmonautas Germanas Titovas.

Viešbutis buvo suprojektuotas sovietinių architektų I. Vachutino, P. Zinovjevo bei R. Aldoninos ir papuoštas vietos meistrų paveikslais ir mozaikomis. Tai gražus erdvus pastatas, spindintis plačiais vitrininiais langais, restorano priestatas dekoruotas modernistiniu ažūru. Tuo metu statybose Konge jau buvo aktyviai naudojamos šiuolaikinės statybinės medžiagos: betonas, stiklas, aliuminis. Prisitaikant prie karšto klimato, architektūrai tapo būdingos atviros galerijos, lodžijos, grotos, stogai su dideliu pailginimu. Po kelerių metų, 1972-aisiais, „The New York Times“ pašaipiai rašė: „Naujas rusų pastatytas viešbutis „Cosmos“ atrodo prastai, jau yra nušiuręs ir labiau tiktų Sibiro kraštovaizdžiui.“

1979 m. prancūzų „Accor“ viešbučių tinklas perėmė sovietų pastatytą viešbutį. 1997-aisiais, per pilietinį karą, sugriovusį Kongo sostinę, viešbučio kompleksas buvo apgriautas. 2017 m. buvo sudaryta viešojo ir privataus sektoriaus, Kongo vyriausybės ir Namibijos įmonės partnerystė dėl 30 metų viešbučio „Cosmos“ koncesijos. 

Vytauto Beigos baldai. V. Beigos šeimos archyvo nuotrauka
Vytauto Beigos baldai. V. Beigos šeimos archyvo nuotrauka

Sukurti baldus viešbučiui buvo pavesta tuo metu jau daug pasiekusiam architektui baldininkui Vytautui Beigai (1928–2011). V. Beiga 1948–1954 m. studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute. 1957 m. buvo priimtas į ką tik įkurtą Baldų projektavimo-konstravimo biurą inžinieriumi, o greitu metu paskirtas vadovaujančiu konstruktoriumi. Po metų jau tapo vyriausiuoju architektu, o 1962 m. – baldų ir interjero vyriausiuoju architektu. 1971 m. paskirtas direktoriaus pavaduotoju interjero ir architektūros reikalams, vadovavo dviem baldų projektavimo skyriams, eksperimentinei ir bandymų laboratorijai, projektų medžiagų pagrindimui, reklamos skyriui, baldų įdiegimui gamyboje, parodų ir konkursų organizavimui. 1978 m. gavo respublikos nusipelniusio architekto vardą. 

Be miegamojo komplektų, sekcijinių ir kitų baldų, jau tapusių Lietuvos klasika, pagal V. Beigos projektus buvo pagaminta baldų Lietuvos atstovybei Maskvoje, tarptautinėms jaunimo stovykloms Gurzufe ir Sočyje, Maskvos viešbučiams. 1962 m. jis suprojektavo viešbučio „Camayen“ Gvinėjoje kambarių, valgyklos ir kitų baldų įvairios paskirties patalpoms. Iki 1990 m. vyko intensyvus kūrybinis bendradarbiavimas diegiant naujas baldų gamybos medžiagas – polistireną, poliuretaną, stiklo plastiką, naujus „Audėjo“ gobelenus ir kt.

1966 m. lapkričio 8 d. kelionę į Brazavilį pradėjo trys lietuviai – Vytautas Beiga, Balys Budginas ir Rimantas Pečkaitis. Ji truko net keturias dienas ir septynis persėdimus – iš Maskvos Brazavilį jie pasiekė per Alžyro oro uostą, Bamaką, Robertso oro uostą prie Liberijos, Abidžaną, Akrą ir Dualą. Lietuviai praleido Brazavilyje devynis mėnesius. Ten jie pirmiausia turėjo organizuoti medžio apdirbimą, kad galėtų pagaminti V. Beigos viešbučiui sukurtus baldus. 

Tik liepos pradžioje buvo paleisti visi įrengimai medžiui apdirbti, ir tai tapo pirmąja valstybine medžio apdirbimo įmone Brazavilyje. Iki šiol brangias medžio rūšis Kongas eksportavo, o medinius langus, duris, baldus ir kitas prekes teko pirktis iš užsienio, todėl ši įmonė buvo ypač laukiama ir reikalinga. Pasak V. Beigos, pradėta buvo nuo pionierių stovyklai reikalingų detalių gamybos, po to buvo gaminamos Cosmos baldų ir interjero detalės. Atidarymo proga apsilankė ne tik Kongo delegacija, bet ir Kinijos ekonominis konsulas.

V. Beiga paliko nemažai užrašų ir prisiminimų apie savo kelionę. Juose matosi autoriaus žinios apie įvairių Afrikos šalių kultūrą ir istoriją, tačiau labai tendencingai aprašomos tuometinės šalies politinės realijos. Jis išsamiai pasakojo apie vietinio meno sceną ir menininkus, pavyzdžiui, apie garsią Poto-Poto tapybos mokyklą, aplankė jos narių parodas, taip pat pačių dailininkų namus. Svarstė apie tapybos populiarumą, tačiau, V. Beigos nuomone, daugelyje darbų labai jaučiama prancūzų meno įtaka.

Anot jo, dauguma menininkų taip pat vienokiu ar kitokiu būdu yra pabuvę Prancūzijoje – vienus prancūzų dailininkai, pastebėję talentą, buvo atsivežę su savimi, kiti patys išvažiuodavo ieškoti laimės, tretiems teko lankytis Europoje per Antrąjį pasaulinį karą. Kita vertus, V. Beigos nuomone, tiesioginę įtaką padaryti kongiečiui sunku: „Per daug stiprus ir karštas tradicijų kraujas teka jų gyslomis.“ Jis apibūdino ir vietines skulptūros bei drožybos ypatybes, buvo aplankęs nemažai vietinių meistrų. Dizaineris pasakojo: „Man asmeniškai daug kartų teko lankytis Dakaro Afrikos meno festivalio (Festival Mondial des Arts Nègres, 1966 m.) laureato skulptoriaus Masengos dirbtuvėje. Jo darbai patraukia lakoniškomis išraiškingomis formomis: veido kaukė dažnai apibrėžiama tik siluetu, veide – akys ir burna, atitinkamos formos, priklausomai nuo išreiškiamos minties.“

Rimantas Pečkaitis ir Vytautas Beiga Konge. V. Beigos šeimos archyvo nuotrauka
Vytauto Beigos šeimos archyvo nuotrauka
Vytauto Beigos atsivežta skulptūra. V. Beigos šeimos archyvo nuotrauka
Vytauto Beigos atsivežta skulptūra. V. Beigos šeimos archyvo nuotrauka

Kaip architektas V. Beiga daug dėmesio skyrė miesto urbanistiniam planui, baltųjų ir juodųjų rajonų architektūros specifikai. Pasakojo ir apie europiečius architektus, daug metų dirbusius Konge, pavyzdžiui, Jeaną-Yvesą Normand’ą, per 20 kūrybos metų suprojektavusį ir pastačiusį daug pastatų, kurių sprendimai, V. Beigos nuomone, yra drąsūs eksperimentai, tačiau lietuvis pabrėžė prancūzo aukštą profesionalumą ir principingumą. V. Beiga iš kelionės buvo atvežęs daug afrikietiško meno kūrinių, piešinių ir skulptūros darbų, atvirukų kolekciją. Dabar tai saugoma dukros Vilijos namuose. 

Pats autorius straipsnyje „Įspūdžiai iš Kongo“ 1968 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ rašė: „Mūsų projektinė grupė ruošė interjerų ir baldų iš vietinių medžiagų projektus kambariams, restoranui, holui, naktiniam barui. Šalia [viešbučio] – baseinas, parkas, žaidimo aikštelės. Viešbutyje vienu metu galės apsigyventu 244 svečiai.“ Nuotraukose išliko griežtų formų kušetė, krėslas, medinis žurnalinis staliukas bei minimalistinėmis metalinėmis kojomis darbo stalas, kurio vieną dalį buvo galima atidaryti.

Medijoje vis dar cirkuliuoja planai viešbutį atgaivinti, netgi galima rasti jo rekonstrukcijos vizualizacijų, tačiau vargu ar jos bus įgyvendintos. O kol kas viešbutis sėkmingai figūruoja miesto speleologų mėgėjų interneto puslapiuose.

Tai straipsnių ciklo „Lietuvos baldų dizainas Afrikos ir Azijos šalyse Šaltojo karo laikotarpiu“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, trečioji dalis. Joje siekiama pristatyti visuomenei dar beveik netyrinėtą Lietuvos dizaino istoriją už Vakarų pasaulio ribų, „tautų draugystės“ ir socializmo ekspansijos Afrikoje ir Azijoje kontekste.

Atkuriant šią istoriją naudotasi Vytauto Beigos rašytiniais šaltiniais, Karolinos Jakaitės ir Vilijos Gerulaitienės ekspertinėmis žiniomis, Rimanto Pečkaičio pasakojimais, Vytauto Beigos šeimos archyvo fotografijomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.