„Kostas tik vabalėlis po Didžiojo nelabojo kerziniais.“ Prof. V. Landsbergio pasvarstymai apie filmą „Poetas“

„Mirti su savais ar puotauti su priešais?“ – tokią dilemą sprendžia pagrindinis filmo herojus poetas Kostas, kurio istorija, anot filmo autorių, atskleidžia didelės dalies pokario inteligentų prisitaikymo prie okupacijos kelią. Filme prisiliečiama ir prie paties kūrybos fenomeno – geras rašytojas nebūtinai vien geras, doras ar drąsus žmogus. Jame glūdi ir žmogiškos, ir demoniškos savybės.

Anot režisieriaus G. Tamoševičiaus, vienas pirmųjų filmą pamatęs profesorius Vytautas Landsbergis tiksliai įvardino, su kuo susidūrė gabus pokario poetas, kuriam teko spręsti dilemą – eiti į mišką, kovoti ir, tikėtina, garbingai žūti už tėvynės laisvę ar pabandyti išlikti, kolaboruoti ir tapti garsiu sovietiniu rašytoju.

„Profesoriaus įžvalgos po filmo „Poetas“ yra įdomios ir vertingos. Jis polemizuoja su universaliu blogiu, gal net ne polemizuoja, o konstatuoja, apnuogina, demaskuoja. Tačiau išsako viltį, kad kino kalba įvardintas blogis po 80-ies metų dvasinės vergovės gali pradėti nykti. Mums tai būtų didžiausia filmo pergalė. Esu dėkingas profesoriui Vytautui Landsbergiui už filmo komandai atsiųstą nuomonę“, – sako G. Tamoševičius.

Profesoriaus V. Landsbergio atsiliepimas apie filmą „Poetas“

Klausimai Kostui

– Juk tu dar nori gyventi, Kostai? Anie negyvens. Tai nulemta.

Tu nori būti reikalingas? Patikti?

Paskui tu mums jau nebūsi reikalingas. Ir niekam.

– Sapnavai laimę? Bet tu nesi laimė.

Tu niekas, Kostai.

Tai klausimai Kostui, kuriuos naujame istoriniame filme „Poetas“ kelia neherojui pats nelabasis. Kostas tik vabalėlis po Didžiojo nelabojo kerziniais. Tas anuomet atėjo ir karaliauja. Jau per 80 metų.

Nenorintiems vergauti – mirtis. Tai paprasta. Tiesiog iš anų filosofijos. O galėtum turėti honorarų. Net moterį, tik ji šios laimės nenorėjo.

Galutinis sprendimas, kurį filmo veikėjams atnešė nelabasis, – mirtis iš karto arba vėliau. Gerai, kad jis galų gale įvardytas.

Tik tada jis pradeda nykti.

Ligi šiol dar nenyko, labai nenorėdamas nykti. Gal įvyks postūmis.

O kad filme – milžiniški siužetiniai nutylėjimai (nes visi žino, apie ką kalbama), tai iš pradžių – po visko – truputį keista; bet gal ir gerai.

Kokia prasmė būtų narplioti detales. Badyti pirštu.

Giedriaus Tamoševičiaus, Vytauto V. Landsbergio vaidybinis istorinis filmas „Poetas“ pasakoja tikrą ir unikalią Lietuvos partizanų išdavystės istoriją.

Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, po antrosios sovietinės okupacijos karas nepasibaigė. Jis tęsėsi dar mažiausiai dešimt metų. Šis karas vadinamas partizaniniu karu, nes kovoti prieš sovietų okupantus ir vietinius kolaborantus į miškus išėjo daugybė buvusių nepriklausomos Lietuvos karininkų, studentų, gimnazistų, mokytojų, kunigų.

Šio pasipriešinimo okupantai nesugebėjo nuslopinti jėga, teko naudoti kitas priemones. Viena iš jų – vietinių išdavikų integravimas į partizanų gretas.

Filmo kūrėjai teigia: „Mūsų filmas ir pasakos būtent tokią dvigubo agento istoriją – gabaus poeto, literato, už antisovietinę literatūrą išmesto iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos ir sutikusio bendradarbiauti su NKVD (tuometinis sovietų saugumo komitetas, vėliau pervadintas į KGB), užmezgant ryšius su partizanais. Už šią išdavystę (už „nuodėmės išpirkimą“) jam buvo pažadėtas grįžimas į sovietinių Lietuvos rašytojų elitą.

Bet paradoksaliausia tai, kad ir būdamas sovietų saugumo agentu, atsidūręs miške, jis sugebėjo „užsimiršti“ – sukūrė puikių partizaniškų eilėraščių, antisovietinių satyrų, dainų. Tik vėliau NKVD pričiuptas darsyk sutiko išduoti savo draugais jau tapusius partizanus.“

Filmo kūrėjų komandos informacija