Kotryna Tarvainytė: „Esame maži, todėl nieku gyvu negalime prarasti savojo identiteto – kalbos“

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui tapo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Komunikacijos specialistė Kotryna Tarvainytė praktiką atliko Melburno „Baltijos“ lituanistinėje mokykloje. Su ja kalbėjomės apie mažą, bet inovatyvią mokyklą, gyvą Australijos lietuvių bendruomenę, kalbos išsaugojimo svarbą.

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) konkurse stipendijai lituanistiniuose centruose gauti?

Apie šią praktikos programą sužinojau dar studijuodama pirmame kurse iš savo krikšto mamos, gyvenančios Melburne. Tuo metu kelios merginos iš Lietuvos jau buvo nuvykusios ten ir sėkmingai dirbo Melburno „Baltijos“ lituanistinėje mokyklėlėje. Nuo to laiko man vis kirbėjo mintis, kokia neįkainojama patirtis būtų praktiką atlikti ne kur kitur, o egzotiškoje Australijoje, puoselėjant ne tik lietuviškas tradicijas, kalbą ir papročius, bet ir įsiliejant į Australijos lietuvių bendruomenės gyvenimą.

Pirmos mintys apie tai buvo gana nedrąsios, nepasitikėjau savo žiniomis, nes nesu studijavusi pedagoginės krypties mokslų. Tačiau vis labiau domėdamasi studentų patirtimis lituanistinėse mokyklose supratau, kas visgi svarbiausia yra noras pasakoti apie Lietuvą, jos istoriją ir kalbėti gryna lietuvių kalba. Tauta, kalba ir valstybė yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai, papildantys viena kitą. Juk kalba yra laikoma vienu stipriausiu tautos skiriamųjų bruožų. Esame maži, todėl nieku gyvu negalime prarasti savojo identiteto – kalbos. Ar galite įsivaizduoti, kad mūsų tautiečiams emigracijoje kalbėti lietuviškai tampa kasdieniu iššūkiu ir stipriu valios pasireiškimu? Kitos šalies dominuojanti kalba nenoromis daro įtaką ir įsibrauna į jų žodyną, mąstymą ir pasaulėžiūrą. Kalbos perdavimas per kartas yra vienas iš žingsnių į jos gyvavimą. Suprasdama mūsų kalbos svarbą ne tik norėjau, bet ir jaučiau, kad privalau prisidėti prie nenutrūkstančio kalbos perdavimo. Būtent todėl buvau įsitikinusi, kad ši ŠMPF inicijuojama programa yra ta galimybė, kuri leidžia pažinti užsienio lietuvių bendruomenes, prisidėti prie jų veiklos, o svarbiausia – prie jaunosios kartos lietuviškos tapatybės formavimo ir gyvos kalbos perdavimo.

Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Melburną?

Dar būdama gimnazistė viešėjau Melburne ir iš Lietuvių klubo senbuvių išgirdau apie besikuriančią Melburno „Baltijos“ mokyklą. Jau tada vaizduotėje šoktelėjo mintis apie labai prasmingos praktikos galimybę. Slapta svajojau, kad sugrįšiu čia savo lietuviškąja patirtimi pasidalyti su mažaisiais Melburno patriotais.

Kuo ypatinga Melburno lituanistinė mokykla „Baltija“? Kokie vaikai čia mokosi? Kokia yra jų motyvacija išmokti lietuvių kalbą?

Manyčiau, kad Melburno „Baltija“ ypatinga savo mažumu ir kompaktiškumu – joje mokėsi vos 6 lietuviukai, tačiau Lietuvos jaunimo susidomėjimas atlikti praktiką šioje įstaigoje yra itin didelis (tas jaunatviškas noras aplankyti svajonių šalį). Mokyklėlėje gausu naujų vadovėlių, pritaikytų įvairaus amžiaus vaikams, reikmenų kūrybiniams užsiėmimams, erdvus kiemas, jaukios patalpos, bet svarbiausia – labai organizuoti tėveliai ir direktorius, dirbantys vaikų labui.

Mokyklėlėje mokosi itin smalsūs vaikai, kurie ne tik gilina lietuvių kalbos žinias iš vadovėlių, bet ugdo ir savo kūrybinius gebėjimus – lipdo, piešia, kuria, šoka. Kiekvieną rytą vaikai su mokytoja Simona pradėdavo nuo šokio žingsnelių, o pašokę ir pabudę čiupdavo vadovėlius ir su šypsena mokydavosi lietuviško žodžio drauge su manimi. Paklausus vaikų, kodėl jie nori puoselėti ir tobulinti lietuvių kalbą, bene dažniausias atsakymas būdavo – tam, kad galėtų susikalbėti su Lietuvoje likusiais seneliais. Tikiu, kad šis atsakymas yra stipri motyvacija išlaikyti kalbą gyvą ateityje.

Kokį įspūdį susidarėte apie Australijos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios?

Australijos lietuviai pasižymi ypatingu atvirumu ir atsidavimu puoselėti tautos tradicijas. Tokiu savo pavyzdžiu jie įrodo, kad nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje gyventų, kokie atstumai skirtų, jie gali išsaugoti lietuvybės dvasią, semtis tvirtybės iš savo šaknų, stiprinti saitus su Tėvyne ir kartu kurti šiandienos Lietuvą. Bendruomenėje itin svarbūs yra sekmadienio pietūs ir teminiai renginiai Lietuvių klube, šventos Mišios, aukojamos lietuvių kalba. Mano viešnagės Melburne metu teko dalyvauti lietuvės maisto tinklaraštininkės Nidos Degutienės knygos pristatyme-kūrybiniame užsiėmime „A taste of Israel“, kurio metu buvo pasakojama apie lietuviškos ir žydiškos virtuvės panašumus. Tokie renginiai klube sukelia jaukaus šurmulio ir suteikia galimybę prasmingai praleisti laiką, lietuviškai pasikalbėti su bendruomenės nariais.

Kokios mokinių lietuvių kalbos žinios?

Kadangi dirbau su 6 mokiniais, pamokų planus ir užduotis kurdavau galvodama apie kiekvieną vaiką individualiai. Įvertindavau kiekvieno galimybes – kalbos bei gramatikos lygį – ir pagal tai parengdavau užduotis. Jas kurdavau remdamasi pradinio ugdymo vadovėliu PUPA, stengdavausi laikytis temų sekos ir išdėstyti lietuvių kalbos gramatikos subtilybes kuo suprantamiau. Vyresnės mergaitės (9–10 metų) pasižymėjo nepriekaištinga, gramatiškai taisyklinga kalba ir itin turtingu žodynu. Jaunesnieji mokinukai (5–6 metų) susidūrė su gramatikos sunkumais, tačiau gebėjo mintis dėstyti aiškiai, buvo juntamas ypatingas noras ir siekis tobulėti.

Ar mokiniams sunku mokytis lietuvių kalbos? Kokie didžiausi iššūkiai?

Neabejotinai sunkiausia mokinukams yra perprasti lietuvių kalbos taisykles ir gramatikos subtilybes, tačiau jų šnekamoji kalba, nors ir ne visada taisyklinga, yra itin gera. Visgi mano vienas iš pagrindinių siekių dirbant su šiais vaikais buvo ne tiek noras į jų galveles įdėti lietuvių kalbos gramatikos, kiek apskritai papasakoti apie Lietuvą, leisti jiems girdėti mane kalbant lietuvių kalba ir taip juos motyvuoti kalbėti lietuviškai ir puoselėti mūsų gimtąją kalbą.

Didžiausias iššūkis man buvo siekis kiekvieną pamoką kuo nors nustebinti ir sudominti vaikus – juk tai jaunoji karta, greitojo ir atrakcijų kupino pasaulio atstovai. Čia man ypač pravertė kūrybos komunikacijos pagrindai, nes, norint išlaikyti mokinių dėmesį, informaciją reikėdavo perteikti patraukliu būdu, kuris sukeltų smalsumą ir norą įsiminti.

Kas gyvenant Australijoje paliko didžiausią įspūdį?

Be jokio abejo – gamta! Džiaugiuosi, kad turėdama laisvo laiko galėjau pakeliauti, pažinti šalį, patyrinėti miestų kultūrą ir kvapą gniaužiančius kraštovaizdžius. Dar vis kelia nuostabą ir vidinį džiaugsmą vyresniosios kartos gebėjimas taisyklingai, beveik be akcento kalbėti turtinga lietuvių kalba. Užmegztos draugystės tiek Lietuvių klube, tiek mokykloje leido dar labiau didžiuotis svetingais tautiečiais, kurie nešykšti parodyti dėmesį, nuoširdžiai pasirūpinti.

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad užsienio lietuviai labiau jaustųsi mūsų šalies dalimi?

Jie ir yra mūsų šalies dalis, neretai pilietiškesni ir patriotiškesni nei mes, čia nuolat gyvenantieji. Kultūriniai tiltai, mainai, išeivijoje susikūrusių tradicijų fiksavimas ir aktualizavimas Lietuvoje – tai keletas iš priemonių. Užsienio lietuviai yra linkę dalytis – patirtimi, pagalba, įgūdžiais, mes tik turime gebėti tai priimti.

Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu?

Ši praktika buvo kelias ne tik į profesinį, bet ir į asmeninį turtėjimą. Jos metu augau ne tik kaip komunikacijos specialistė, bet ir kaip asmenybė. Juk prisilietimas prie kitos šalies kultūros neabejotinai turtina kiekvieną žmogų, o aš turėjau neįtikėtiną dovaną tą kultūrą tyrinėti net tris mėnesius, prisiliečiant prie jos lėčiau ir giliau!

Sekmadieniai su „Baltijos“ vaikais leido pamatyti unikalų procesą – naujų žodžių atradimą, bandymą juos įsiminti ir vartoti reikiamame kontekste. O kur dar linksniavimo „išdaigos“, kurios ne kartą sukeldavo smagų juoką.

Melburno „Baltijos“ mokiniai – esami ir būsimi – gyvas įrodymas, jog nebūtina gyventi Lietuvoje, kad būtum lietuvis. Aplankysiu jus dar kada nors!